Pirmąją Palangos Rolando Rastausko premiją gavusi Ieva Marija Sokolovaitė: „Tikiuosi, kad rastauskiška aura globos“

Agnė Benetytė, „Palangos tilto“ žurnalistė

Pirmoji Palangos miesto savivaldybės įsteigta Rolando Rastausko literatūrinė premija paskirta jaunosios kartos prozininkei, eseistei Ievai Marijai Sokolovaitei. Kūrėja įvertinta už debiutinį romaną „Pozuotoja“ (leidykla „Baziliskas“, 2024). Simboliška, kad apdovanojimas, skirtas legendinio eseisto, dramaturgo ir poeto atminimui, bus įteiktas būtent Palangoje – mieste, kuriame ilgus metus gyveno Rastauskas, kuriame augo ir pati laureatė.

– Ką jums reiškia gauti pirmąją Rolando Rastausko literatūrinę premiją? 

– Gaila, kad Rolando Rastausko nepažinojau, nors tikriausiai vaikščiojome tomis pačiomis gatvėmis – ar Palangoje, ar Vilniuje. Matyt, nespėjome susipažinti. Tačiau negaliu nematyti, kokį ryškų pėdsaką jis paliko jį pažinojusiųjų gyvenimuose. Banalu sakyti, kad tapti jo vardo premijos laureate – didelė garbė ir paskatinimas, bet to nepasakyti būtų melas. Tikiuosi, kad toji rastauskiška aura globos kaip priminimas niekada nenuleisti kartelės, ieškoti tekstuose tikrumo ir išlikti ištikima savam žvilgsnio į pasaulį kampui. Turbūt nereikėtų labai sureikšminti nei fakto, kad tapau pačia pirmąja šios premijos laureate – kas nors juk turi būti pirmas, – nei mano pačios sąsajų su Palanga, nors tai ir kiek simboliška. Bet apskritai man šis įvertinimas svarbus. Savo pačios kūrybą adekvačiai vertinti labai sunku, niekada negali būti tikra, kad kūriniai, kurie pačiai atrodo vykę, tokie pasirodys ir kitiems. Tad premiją priimu kaip pritarimą mano kuriamam mąstymo būdui bei patvirtinimą, kad tai, ką tuo būdu išmąsčiau ir išrašiau, pasiekė skaitytoją ir ką nors jame sujudino. 

– Jūsų debiutinis romanas „Pozuotoja“ jau pelnė daug dėmesio ir apdovanojimų. Ar tikėjotės tokio atgarsio?

– Anaiptol! Tikrai nesistengiau tyčia knygos padaryti itin sudėtingos, (perdėtai) rafinuotos, ornamentuotos ar reiklios skaitytojui, tačiau sulaukiau kaip tik tokių atsiliepimų, tad supratau, jog knyga turbūt patiks tik nedideliam skaitytojų ratui. Priėmiau tai visiškai nedramatiškai, nes rašydama negalvojau apie skaitomumą, o galbūt ir apie kokį nors kitą skaitytoją nei aš pati niekada nepagalvojau. Greičiausiai „Pozuotojos“ skaitytojų ratas ir yra ne per didžiausias, tačiau pagal tai, kieno atsiliepimų, recenzijų ar įspūdžių sulaukiau, atrodo, kad tame rate susirinkę išskirtinio „kalibro“ žmonės, kuriems jaučiu didžiulę pagarbą, žaviuosi ir laikau neabejotinais autoritetais. Tai visiškai rauna stogą. Vien mintis, kad būdama už daugumą tų literatų, dailininkų, muzikų, filosofų, teatralų kur kas jaunesnė, naivesnė ir paikesnė vis dėlto turėjau ką jiems pasakyti, nežmoniškai įkvepia tęsti. Esu gerokai sutrikusi, kad apie tą knygą taip ir tiek kalbama; galbūt man irgi reikėtų ją perskaityt, nes vargiai beatsimenu, apie ką.

– Kokį kelią teko nueiti, kad „Pozuotoja“ pasiektų skaitytojus? 

– Skirtingai nei daugumos debiutinių knygų, „Pozuotojos“ rankraštis niekada nebuvo siųstas jokiai leidyklai, nepatyrė atmetimo, pakartotinio siuntimo, įtikinėjimo ir pristatinėjimo vargų. Sakyčiau, jau labiau Greta Ambrazaitė, viena iš leidyklos „Baziliskas“ bendrakūrėjų, įtikino mane leisti šią knygą, nei aš leidyklą. Jaučiau, kad ši istorija išbaigta, tikėjau ja, bet tikrai neaišku, kaip būtų susiklostęs jos likimas, jei ne lemtingas, bet visiškai atsitiktinis neformalus pašnekesys su Greta, kurio metu, besikalbant apie visai ką kita, atrodo, redagavimo kančias, ji lyg tarp kitko paklausė, ką gi čia ruošiuosi redaguoti, gal jau turiu užbaigtą kūrinį? Teko prisipažinti, kad turiu. Tuomet pateikėme paraišką Lietuvos kultūros tarybai dėl knygos leidybos finansavimo, o kai pavyko jį gauti, tai priėmėme kaip dar vieną gerą ženklą, ir darbai užsisuko. „Baziliskas“ nuo pat pradžių labai pasitikėjo manim, suteikė labai daug laisvės tiek dizaino, tiek redaktorių pasirinkimo klausimais. Man pasisekė su redaktore – knygą redagavo Renata Šerelytė, su kuria kaipmat radome bendrą kalbą ir visai neapturėjome kivirčų. Ji visai nesistengė suvaržyti kalbos, tikrai nepiršo savo pasaulėvaizdžio, o tik apšvarino tekstą nuo nereikalingų šiukšliažodžių, tad ir čia turėjau didžiulę laisvę. Palydint į pasaulį pirmąją knygą, tai labai svarbu, nes kiekviena detalė neduoda ramybės. Pati sukūriau ir knygos viršelį, dizaineriai padėjo jį adaptuoti, ir šitaip kūrinys įgavo kūną.

– Beje, ar skaitytojų nuomonė jums svarbi?

– Skaitytojų nuomonė svarbi kaip diskurso dalis, nes jei kūryba yra būdas kreiptis į pasaulį, tai per skaitytojų atsiliepimus galima sulaukti nors kokio atsakymo į tą kreipimąsi, o turbūt tik diskusijoje galima ką nors vertinga sužinoti. Galbūt net patobulėti, nes labai vertinu kritines pastabas. Tačiau nei skaitytojų nuomonė, nei premijos tiesiogiai nekeičia paties veiksmo, „neįdeda“ į galvą nei supratimo, kaip rašyti geriau, nei gebėjimų giliau suvokti tai, apie ką rašai. 

– Kas jus labiausiai įkvepia rašant? Laukiate mūzos apsilankymo ar tai „darbas“? 

– Rašymas man tikrai yra darbas. Kartą viename interviu esu leptelėjusi, kad, tiesą sakant, baisiai nemėgstu rašyti, ir dabar ta mano ištara kartais išnyra viename ar kitame kontekste, sukeldama lengvą sumišimą, tad gal reikėtų ją patikslinti – nesimėgauju rašymu kaip atpalaiduojančiu užsiėmimu, laisvalaikio leidimo būdu ar hobiu. Rašyti man yra sunku, tai nuolatinė kova siekiant užkariauti neįžodintas mintis kalba, o dar tiksliau – tarsi didžiuliu greičiu lekiančio karo vežimo vadeliojimas, kai žirgai nirtūs, sparčiai neša į tikslą, bet po ratais sulig kiekvienu apsisukimu kas nors žūsta, susitraiško, pranyksta, ir tenka su tuo taikstytis. Kalba – labai agresyvus reiškinys, nes veikia universalizavimo principu, o mane jaudina tai, kas savita kiekvienai konkrečiai situacijai, nuotaikai, vietai, laikui, tačiau netelpa į vieną ar kelis bendrinius žodžius, apibūdinančius tokio tipo situaciją, vietą ar laiką. Dažnokai rašydama užsikertu priėjusi būseną, idėją ar mintį, kuriai nerandu tinkamo žodžio, tada prasėdžiu nemažai laiko spoksodama į sieną, o neretai reikalas nepajuda, kol neišeinu į ilgą pasivaikščiojimą, kuriame žodžiai sugrįžta, pasitinka paupy ar išnyra iš už kampo. Kalbant apie mūzas, turbūt daugiausia įkvėpimo suteikia ne kas kita, kaip artėjantis terminas (deadline‘as). Ir apskritai, būtent tada, kai kūrybiniam rašymui, rodos, nėra kur nė snapo įkišti tarp darbų, studijų, projektų, kelionių, užduočių ir renginiais kraujuojančio kalendoriaus, sirpsta geriausi tekstai. Tuomet užrašai tik tai, ką tikrai būtina užrašyti, nes paprasčiausiai neturi prabangos eikvoti laiką liejant blevyzgas. Pastebiu ir tai, kad kuo didesniu kiekiu įvairios su rašymu nesusijusios intelektinės veiklos „kūrenu“ savo smegenis, tuo efektyviau jos įsisuka ir į kūrybą. Žinoma, pervargimas taip pat nėra gerai, tad reikalingas balansas. Tačiau man svarbu nebūti tik rašytoja, nesitroškinti vien savo pačios minčių sultiny, nuolat domėtis kitomis sritimis.

– Kokias temas jums šiuo metu norisi labiausiai tyrinėti savo kūryboje?

– Pastaruoju metu daugiausia eksperimentuoju su ekologinės prozos žanru. Tai – palyginti naujas ir net pasaulinės literatūros kontekste dar tik besivystantis žanras, esmingai besiskiriantis nuo iki šiol vyravusios (ypač romantizmui būdingos) nežmogiškų būtybių vaizdavimo paradigmos, kai jos begėdiškai antropomorfizuojamos, suprimityvinamos ir pasitelkiamos tik kaip žmogaus jausmų ir potyrių iliustracijos. Šiuolaikinės ekoliteratūros tikslas, priešingai, yra suteikti balsą pačioms būtybėms ir iš objektų ar tarpininkų paversti jas kalbančiaisiais, išsisakančiaisiais, su suvokėjo sąmone sąveikaujančiaisiais subjektais.  Manau, kad ši literatūrinė tendencija formuojasi kaip pastanga meninėmis priemonėmis atliepti tai, ką vadinčiau stambiausiu šiandieninės globalios filosofinės, kultūrinės, sociologinės minties poslinkiu – t. y. antropoceno diskurso fone kylantį poreikį atsigręžti į Kitą kaip kitos biologinės rūšies atstovą, kitokią gyvybės formą, radikaliai kitonišką kūniškumą. Atsisakant personalizmo ir individualizmo principų, kyla poreikis vietoje jų megzti dialogą su savo simbiontais, tyrinėti ir įsivaizduoti alternatyvius kraštovaizdžius, kurti (man patinka šis Aurimo Švedo terminas) „visų būtybių visuomenę“. Žinoma, čia turime nemažai reikalų su vaizduote ir fiktyvumu, ką planuoju patyrinėti iš akademinės pusės. Tačiau literatūroje galima viskas – tad šiuo metu smagiausia įvaryti savo vaizduotę į kampą ir žiūrėti, kaip jai seksis perteikti potencialias dumblio, grybo, kerpės, paparčio, paukščio, žuvies, gleivūno patirtis ar bent savo pačios patirtį bandant tai įsivaizduoti. Šis žanras mane labai traukia dar ir dėl to, kad leidžia organiškai jungti tiek mano biologines žinias, tiek kūrybinę išmonę, tiek truputį epistemologinės ir vaizduotinės refleksijos – taigi, užuot apsipribojus kiekvienai atskirai sferai būdingais kalbėjimo būdais, plakti jų visų sintezę ir nevaržyti savo kūrybiškumo.

– Kokią vietą jūsų kūryboje užima Palanga? Kas su ja labiausiai sieja šiuo metu?

– Tiesą pasakius, gimiau ne Palangoje, o Kaune. Tačiau į Palangą persikraustėme, kai man buvo maždaug treji metukai, tad taip, didžiąją dalį vaikystės praleidau čia. Šiuo metu Palangoje gyvena mano šeima, tad tai tikriausiai ir bus svarbiausias saitas.  Vietos, kuriose gyventa, neišvengiamai įstringa į atmintį, tačiau nepasakyčiau, kad Palanga turi išskirtinę vietą mano kūryboje.

– Ar jūra ir pajūrio gamta jus įkvepia? Kaip tai atsispindi jūsų tekstuose?

– Esu sukūrusi vieną apsakymą, kuriame veiksmas vyksta marių įlankoje, prie švyturio. Nors kūrinyje vietos nekonkretizavau, vaizduotėje figūravęs vaizdinys buvo labai panašus į Kuršių Nerijos kraštovaizdį. Natūralu, kad rašydama remiesi vietovaizdžiais, kuriuos esi ne kartą regėjusi – jie atmintyje iškyla pirmiausia. Galima sakyti, kad ir pati jūra tame apsakyme atliko šiokį tokį vaidmenį, mat pagrindinis veikėjas jame buvo jūrinių dumblių kolonija, o jos ritmai glaudžiai susiję su jūros biologine ir fizikochemine dinamika, bangų mūšos ir fitoplanktono populiacijų cikliškumu. Bet daugiau jūrinės tematikos tekstų neprisimenu. Gal jie dar laukia savo eilės.

– Ką norėtumėte pasakyti jauniesiems kūrėjams, dar tik pradedantiems savo literatūrinį kelią?

– Pati esu jaunoji kūrėja, dar tik pradedanti savo literatūrinį kelią, ir tikrai neturiu išminties, kurią galėčiau pažerti kitiems. Kur kas labiau norėčiau pati ką nors išgirsti iš kitų kūrėjų – jaunų, senų, patyrusių ar „žalių“. 

– Išduokite savo didžiausią svajonę: literatūroje ar gyvenime...

– Viena labai didelė svajonė – parašyti ir išleisti (nelabai prastą) knygą – jau išsipildė. O dabar kol kas turiu tik daugybę mažų svajonėlių, bet nėra vienos didžiausios.