Poezijos posmai kuriami gyvenimui ir žmonėms

Senas ir visiems žinomas posakis byloja, jog savo kaime tapti pranašu – praktiškai sudėtinga, todėl retas kuris savo gimtinėje ir pasilieka visam gyvenimui. Juolab, žmonėms dar turintiems kūrybinių gebėjimų, sėslumas tikrai nebūdingas. Taip ir darbėniškę Anelę Mažeivaitę suviliojo netoliese esanti Baltijos jūros pakrantė, ten kur senovės kuršių ir žemaičių persipynusių kalbų savita tarmė, kartu su vakarinės Lietuvos senbuvių išmintimi bei neišmatuojamu jų nuoširdumu jai parengė palankiausią terpę poezijos gūsiams atsirasti. Be to, daugiau nei trejetas dešimtmečių atiduotų Šventosios ir Palangos gyventojams bibliotekų teikiamų paslaugų organizavimui taipogi suformavo savitą literatūrinę aistrą. Juk „...knygos parašomos knygų įtakoje, – sakydavo XVIII amžiuje gyvenęs vokiečių mokslininkas ir rašytojas Georgas Kristofas Lichtenbergas, – kaip ir poetais daugiausia tampama skaitant poeziją.“
Anos savaitės pabaigoje Darbėnų bibliotekoje susirinko gausus būrys miestelio inteligentų ir literatų, nusiteikusių pagerbti savo žemietę A. Mažeivaitę, pristačiusią savo poezijos rinkinį (Anelė Emilija Mažeivaitė „Paukščio žvilgsnis“, „Grafija“, 2013 m.). A. Mažeivaitė įdomiai ir šiltai pasakojo apie vaikystės bei ankstyvosios jaunystės metais patirtus įspūdžius gimtuosiuose Darbėnuose, prisiminė, kaip aktyviai ji buvo įsiliejusi į Šventosios kultūrinį gyvenimą, kaip sprendė kultūros problemas būdama Palangos miesto Tarybos nare. Svarbiausi gyvenimo įvykiai, žinoma, negalėjo pradingti be pėdsakų, gal todėl jos sielos jautriųjų stygų skambesys surado sau tinkamą vietą ir buvo išklotas ne viename popieriaus lape.
Minėto poezijos rinkinio moteriškai švelnūs ir jautrūs posmai aprėpia pakankamai plačią gyvenimo problemų sferą: svajonių horizontus, laiko kontrolės ir panaudojimo dilemas, gyvenimo properšas ir negrįžtamus praradimus. Poetės eilėse kai kur atsispindi skaudžiai išgyventa nežinia, nostalgija, melancholija, tačiau linksmai pasišaipo iš „paskalų bejėgio geluonies“. Nepaisant visų skausmų ir nusivylimų (ir kas gi jų nėra turėjęs), ji su tokia nuoširdžia šiluma ir meile išlieja nuostabiausius posmus apie gimtąją žemę, jos žmones, mylimus tėvelius, draugus ir bičiulius.
Be to, A. Mažeivaitės gebėjimas meistriškai ir dar su gera humoro doze visa tai perteikti auditorijai pakėlė visų darbėniškių nuotaiką. Poetė savo eilėraščius deklamavo itin šauniai (tarp poetų – tai ne dažnas atvejis), todėl jautriai išgyventi prisiminimai ir jų poveikyje sukurti eilėraščiai skambėjo tikrai išraiškingai, įtikinančiai. Puiku, kad šios knygos pristatymo eigą bei literatūrinės-muzikinės kompozicijos „Vasara“ siužetą (jį taip pat sukūrė Anelė, talkininkaujant Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ nariams) vaizdo kameroje kruopščiai įamžino Klaipėdos krašto neįgaliųjų meninės raiškos ir sveikos gyvensenos asociacijos „Trijų mūzų blyksniai“ vadovai, kretingiškiai, nuoširdžiausi literatų bičiuliai, renginių organizatoriai bei nuolatiniai dalyviai – Gina ir Jonas Tiškai.
Anelė visada buvo ir tebėra aktyvi saviveiklininkė, dainininkė, šokėja, todėl nemažai dėmesio skyrė ir šiai savo veiklos sričiai atskleisti. Kaip poetė yra sukūrusi ne vienos dainos tekstą ir tai kartu su tą vakarą talkininkavusiais Palangos literatų klubo nariais bei ilgamečiais draugais šauniai koncertavo. Neveltui vakaronės metu pagarbiai prisimintas šventojiškis, šviesios atminties asmenybė, Vilis Piparas, kuris kaip muzikas, vokalistas ir daugelio ansamblių vadovas giliai save realizavo Palangos, Šventosios ir Darbėnų kultūros dirvonuose. Koncerto metu poetė vis įterpdavo šauniai deklamuojamus, kol kas dar nepublikuotų eilėraščių, tekstus, kuriuose taikliai paliestos nūdienos politikų veiklos grimasos, kartu su jų kuriamos politikos kuriozais linksmai prajuokino auditoriją. Tai – kūriniai iš jau pradėto ruošti spaudai naujo eilėraščių rinkinio.
Belieka poetei A. Mažeivaitei palinkėti entuziazmo ir nesutramdomos kūrybinės sėkmės.

Donatas ŽUOLYS