Pristatyta E. Sūdžiūtės akvarelės ir fotografijos paroda

„Čia nėra nieko atsitiktinio, ir šios dvi technikos ne veltui susietos. Ieškokite sąsajų, jų yra daug. O tai, ką matote, išskaidyti ir vėl susieti galima taip: foto / sintezė / fotosintezė“, – penktadienio vakarą, į stogą intensyviai barbenant pirmajam tikram pavasario lietui, „Ramybės“ galerijoje atidarydama savo akvarelės ir fotografijos parodą „Foto/sintezė“ susirinkusiesiems kalbėjo menininkė Edita Sūdžiūtė.

Pristatydama save parodos anotacijoje E. Sūdžiūtė rašo: „Prieš trisdešimt penkerius metus mažom akim pradėjau žiūrėti į pasaulį ir garsiai šaukti. Dabar į pasaulį žiūriu didelėm akim, bet tyliai. O ten pat žiūrėdama pro fotoaparato objektyvą, kvėpavimą kartais sulaikau. Iš pagarbos visam, kas mane supa. O aš viską supu į fotojuostas, kurias išryškinu savo ir jūsų akyse. Viskas prasideda kažkur ten ir tęsiasi čia. Pigmentais tonuotu gyvybės vandeniu palaistau baltą akvarelinio popieriaus lapą ir auginu...“
Lietaus nepabūgusiems ir į parodos atidarymą gausiai susirinkusiems meno gerbėjams iš Palangos ir ne tik iš jos menotyrininkė, galerijos „Ramybė“ kultūros projektų koordinatorė Rūta Jakštonienė sakė: „Drįsčiau teigti, jog akvarelės vertintojų ir šios technikos mylėtojų skaičius nėra proporcingas šią techniką reprezentuojančių parodų skaičiui, o ir paprašius paminėti akvarelisto pavardę, turbūt, minutei kitai susimąstytume, kai tuo tarpu Lietuvos tapytojų, grafikų ar skulptorių vardus prisimename, rodos, automatiškai. Tokiam akvarelės meno inkognito įtakos turėjo, manau, keletas priežasčių. Viena, tai stereotipas, jog šia technika atliekami darbai gali būti išimtinai kameriniai, neatspindintys, nereprezentuojantys „aktualių“ temų, kita priežastis, jog investuoti į aliejinę tapybą, grafinį spaudą, bent jau tautiečiams, visada atrodė patikimiau. Bet kokiu atveju džiugu, kad šiandieną akvarelės techniką propaguoja kas dveji metai vykstanti didelė tarptautinė paroda „Baltijos tiltai“, kurios iniciatorius menininkas E. Nalevaika. Būtent šis renginys, pristatantis įvairių šalių akvarelistų kūrybą, šiandieną atlieka esminį vaidmenį formuojant akvarelės kaip savarankiškos meno šakos raidą. Edita Sūdžiūtė yra viena šios bienalės dalyvių, būtent „Baltijos tiltuose“ 2010 m., Editos kūryba buvo įvertinta diplomu“.
Pasak R. Jakštonienės, perteikti objektą, reiškinį, užfiksuoti savo svajonę, sapną, E. Sūdžiūtei nepakanka akvarelės technikos. Monochrominiu koloritu, abstrahuotomis formomis, peržengdama neaiškią šviesos ir šešėlio ribą, menininkė savo idėjas realizuoja fotografinėje plokštumoje. Tai, kas egzistuoja ir vyksta Editos akvarelėse, fotografijose nėra paprasta perteikti žodžiais. Šiuo atveju, kaip ir apskritai analizuojant meno kūrinius, galima tik subjektyvi objekto ar įvykio reprezentacija. Norint patirti įspūdį, išgyventi spalvomis ir formomis reflektuojamas autorės jausenas, žiūrovui teks „kraustytis“ į Editos akvarelių pasaulį. Jo labirintais keliaujančiojo bagaže, daugiausiai vietos autorė siūlo palikti filosofiniam mąstymui, kuris ir lems pamatyto suvokimą.
Paklausta, kas menininkus vilioja imtis akvarelės technikos, E. Sūdžiūtė sakė, jog, jos nuomone, pati darbų atlikimo technika nėra labai svarbi. Svarbus yra pasaulio matymas ir tai, kaip kūrėjas jį perteikia.
„Bet kuriam menininkui svarbu susikaupti ir stebėti pasaulį. Stebint ateina požiūris, kuris vėliau įsikūnija“, – sakė menininkė.