„Ramybėje“ – gyvenimo ir meno virtuozo A. Puipos paroda

„Mūsų laikais nedaug yra menininkų, dėl kurių ir plačiosios, ir meninės visuomenės opinija sutaptų. Retai pasitaiko, kad žiūrovai ekspozicijų salėse praleistų po kelias valandas“, – penktadienį galerijoje „Ramybė“ atidarytos dailininko Audriaus Puipos (1960-1997) parodos anotacijoje rašė menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.
Išties – šios parodos neapibėgsi vienu ypu. Reikia laiko įsižiūrėti ir pamatyti kiekvieną akvarelių bei grafikos darbų detalę – o jos visos tokios gyvos ir iškalbingos, – perskaityti paties dailininko pieštuku parašytus sąmojumi žaižaruojančius tekstus. Ir belieka pritarti žodžiams: „Galima tik spėlioti, kur dar Audrių Puipą būtų nukreipusi audringa jo fantazija, jei ne tokia ankstyva mirtis. Tačiau viena neabejotina: Audrius Puipa meną artino prie gyvenimo, o pats priartėjo prie Lietuvos dailės klasikų“.
Parodos „Audrius Puipa: gyvenimo ir meno virtuozas“ atidarymą bei to paties pavadinimo monografijos pristatymą pradėjusi menotyrininkė Rūta Jakštonienė priminė paties A. Puipos kažkada pasakytus žodžius: „Parodas reikia rengti – taip ir Švėgžda mums aiškino – ne tik Vilniuje ar Kaune. Ir kitų miestų, miestelių žmonės išsiilgę meno. Tokia negera pas mus mada, kad mažame miestelyje surengti parodą maža garbė... Vežiosiu savo kūrinius po visą Lietuvą“.
Atidaryme dalyvavusi dailininko našlė, dailininkė Lilija Puipienė sakė, jog A. Puipos darbai išties ir keliauja po visą Lietuvą: miestus ir miestelius, – ir ne tik po Lietuvą. „Turiu misiją: jo darbai turi keliauti, žmonės juos turi matyti. Tai – lyg testamento vykdymas“, – sakė L. Puipienė.
Trumpam – nors jeigu būtų laiko, apie Audrių ir jo kūrybą būtų galima kalbėti iki pat ryto, o koks jis buvo žmogus galima pajusti perskaičius monografiją, – pasinėrusi į prisiminimus, L. Puipienė palygino brolių – režisieriaus Algimanto ir dailininko Audriaus – kūrybą.
„Algimantas savo juostose, parinkdamas kadrus, dažnai kuria kaip tapytojas. O Audrius, liedamas akvareles, kurdavo lyg savo paveikslų režisierius“, – sakė L. Puipienė.
„Šioje parodoje eksponuojama daug akvarelių. Tai – A. Puipos kūrybos perlai. Bet – iš akvarelės nepragyvensi, jeigu ją lieji 3-4 metus. Tad Audrius perėjo į grafiką. Tačiau ir grafikos darbus dažnai ranka paspalvindavo“, – pasakojo monografijos autorė menotyrininkė R. Rachlevičiūtė.
A. Puipa viską piešė iš natūros. Atrodo, tas realizmas – toks nuobodus, tačiau tuo laiku, kai dailininkas studijavo – tiesa, į Dailės akademiją įstojo iš antro karto: matyt, kaip juokavo menotyrininkė, dėstytojai, pamatę talentą, neskubėjo jo įsileisti, – reikėjo būti labai drąsiu, nes tada visi veržėsi į instaliaciją bei kitas itin modernias kryptis. Už dailininko meilę neva „smulkmenoms“, detalėms ir preciziškumui piešimą dėstę grandai jį pjaute pjaudavo, nes tada reikėjo piešt plačiai, monumentaliai: „Ko tu toj grafikoj sėdi, eik į rūbų modeliavimą ir paišyk sagas ir kalnieriukus“. Vienintelis Algimantas Švėgžda jį suprasdavęs.
Kurse iš visų studijuojančių dailę buvę du beviltiški: Audrius Puipa ir Jurga Ivanauskaitė. Ji pasuko į literatūrą, o A. Puipa liko ištikimas sau ir liedavo akvareles senoviniu būdu...
O ten, kur, kaip pajuokaudavo pats dailininkas, jis patingėdavo paspalvinti ir likdavo – o paskui ir būdavo paliekami – balti plotai, pieštuku parašyti tekstai. Savotiški akvarelių scenarijai bei paaiškinimai. Štai vienas jų – iš 1990 m. datuotos akvarelės „Sližio dirbtuvė“.
„Sližys pjausto mėsą savo gimtadieniui. Už kolonos – tapytojas Š. Sauka piktai reikalauja degtinės, prislėgtas šlovės, pinigų ir Nacionalinės premijos. Taip negražiai jį nupaišiau, nes jis visą vakarą, kol gėrė degtinę, mane visaip niekino ir peikė. Kampe girtuoklių pora išsineša pasivogę Sližio paveikslą. Kitame kampe Šarūnas Leonavičius studijuoja Atlanto vandenyną. Abu su Sližiu ruošiasi plaukti jachta į Ameriką“.
„Ramybėje“ eksponuojamose akvarelėse bei grafikos darbuose – kolegų dirbtuvės: „Sližio dirbtuvė“, „Repšio dirbtuvė“, „Gubavičiaus dirbtuvė“, „Midvikio virtuvė“; tris metus jo darbą kaimo mokykloje Šešuoliuose – kad nereikėtų Tarybinėje armijoje tarnauti – primenantys siužetai „Salykų šeimyna“, „Sauginčių vienkiemis“. „Čėsius ir Ona“, „Senelės kavalierius“, „Tėvo maudymas“, „Vaiko maudymas“. Ir kiekvienas paveikslas – atskira istorija, į kurią įsigilinti reikia laiko, tačiau perskaityti ją – toks žodžiais nenusakomas malonumas...