„Ramybėje“ – I. Žukauskytės juvelyrika „Debesų atspindy“

Penktadienį „Ramybės“ galerijoje atidaryta Irenos Žukauskytės juvelyrikos paroda „Debesų atspindy“. Gan simboliška, jog paroda atidaryta kartu su garsiojo Prano Gailiaus paroda „Rožės Palangai“ – žymusis Prancūzijoje gyvenantis tapytojas kilęs iš to paties krašto, kaip ir juvelyrė.
I. Žukauskytės parodoje eksponuojami autoriniai, vienetiniai 2013 metais sukurti menininkės kūriniai: segės, apyrankės, vėriniai bei žiedai.
Galerijoje buvo pristatyta vientisa ekspozicija, kurios pagrindiniu akcentu tapo Agotos duonelė. Juvelyrė šios šventintos duonos, saugodavusios nuo gaisro, padėdavusios nuo ligų ir nešdavusios sėkmę keliaujantiems gabalėlius įdėjo ir į dalį savo sukurtų papuošalų. Tad ši paroda – apie artimus ryšius, prisiminimus ir tradiciją. Tradicinės ir papuošalų medžiagos bei formos.
Papuošalai sukurti iš tradicinių medžiagų: rago, sidabro ir gintaro. Natūraliai šviesus ragas, specialiai baltintas sidabras ir šviesus gintaras – tai šviesios, baltos medžiagos. Jas menininkė pasirinko sąmoningai, atsižvelgdama į subtilią, šventumu ir meile dvelkiančią parodos temą. Lietuviškai tradicijai artimos ir augalinės papuošalų formos, kurių pagrindiniai motyvai – lelijų, aguonų ir trapių katiliukų žiedai. Apibendrintas, ramias formas autorė derina su smulkiais dekoro elementais.
1995 metais baigusi juvelyrikos studijas Telšiuose, o 2005 metais – vitražo specialybės studijas Vilniaus dailės akademijoje, jau 15 metų kurianti juvelyrikos srityje menininkė, kurios braižas pasižymi subtiliomis, gamtinėmis formomis bei dažniausiai naudojamomis natūraliomis medžiagomis, apie save ir savo parodą sako: „Gimiau ir užaugau Tirkšliuose (Mažeikių raj.) Mano tėviškės sodyba pačiam miestelio pakrašty. Daržo gale prasideda paslaptingų laukų, kvepiančių medumi pievų platybės.
Tėvas, amžiną jam atilsį, priekaištaudamas yra sakęs: „Esi laukų vaikas“.
Pievų platybės man buvo viskas. Aš iš jų tiesiog negrįždavau. Svaigindavo gėlių žiedų – aguonų, ramunių, katiliukų (taip juos vadindavom), į saują surinktų žemuogių kvapas, kuokštai žolės, už kurių vis užkliūdavo kojos, užburdavo ant smilgų ropinėjantys ar besisupantys vabalai, nusidriekusios voratinklių gijos. Dar ir dabar pievas matau mažo vaiko akimis. Juk mažam vaikui tai begaliniai plotai, viskas šimtą ar net tūkstantį kartų plačiau, aukščiau, balčiau..
Mėgdavau gulėti vėjo šiurenamoje žolėje ir žiūrėti į dangų. Jame atrasdavau pievų gėles, ropinėjančius vabalus, minkštas ir įstabiai baltas aveles.
Viskas persipynę, pievos kvapai susimaišę dangaus skliaute pasiklydusiuose debesyse.
Dangaus ir pievos visuma...
Visa tai įaugo giliai į širdį ir subrendo joje begaliniu noru (darbuose) atgaivinti pievą, gyvenančią debesyse..“