„Ramybėje“ papasakotos G. Skudžinsko „Baltijos istorijos“

„Jūra yra čia ir dabar – tik imk“, – šie menotyrininkės Agnės Narušytės parašyti žodžiai apie palangiškio, dabar jau dažniau klaipėdiečiu vadinamo fotomenininko Gyčio Skudžinsko darbus bene geriausiai atspindi praėjusį ketvirtadienį galerijoje „Ramybė“ pristatytą parodą „Baltijos istorijos“.
Ši paroda – dar viena iš „Fotobienalė LT“ organizuoto projekto „Fotografija projekte „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013“ parodų ciklo „Fotografija Palangoje – Palanga fotografijoje“. O rugpjūčio 1-ąją „Ramybėje“ svečiuosis fotomenininkas Gintautas Trimakas.
Pasak parodą „Baltijos istorijos“ pristačiusio „Fotobienalė LT“ prezidento, fotomenininko Ado Sendrausko, Gytis Skudžinskas – dailės magistras, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, plačiai žinomas knygų dizaineris – vienas įdomiausių palangiškių fotografų. Jo ciklas „Baltijos istorijos“ pernai kartu su kitų garsiausių mūsų šalies fotomenininkų darbais buvo eksponuotas „Expo 2012 Yeosu“ Pietų Korėjoje, kur Lietuvos stendas įvertintas sidabro medaliu. O šių metų pavasarį šis ciklas pristatytas Palangos miesto bičiulio Bergeno Riugeno saloje (Vokietija) meno mylėtojams.
Kalbant apie pačias fotografijas dera paminėti, jog jos atliktos dabar itin madinga pinhole technika – kai fotografuojama arba specialiai pagamintu degtukų dėžutę primenančiu fotoaparatu, arba plačiaformačiu objektyvu, uždedant ant jo dangtelį su mikroskopine skylute. Vaizdas gi atkuriamas ne optikos pagalba, o panaudojant šviesos fizines savybes. Kadangi pats eksponavimo laikas trunka nuo keletos sekundžių iki keletos valandų, vaizdas būna ne ryškus, o „išplaukęs“: žmonės, daiktai, debesys ir visa kita lyg pajudėję iš savo vietų, ir tai nuotraukoms suteikia paslaptingumo, dramatizmo.
G. Skudžinsko cikle „Baltijos istorijos“ jūros erdvės fotografuotos anksti ryte, brėkštant ar saulei nusileidus, kai dangų ir vandenį skiria plonytė šviesos linija. Didelio formato nuotraukos žiūrisi estetiškai ir simboliškai: kuriamuose vaizduose lyg ir nėra perduodama jokios konkrečios informacijos apie Palangą, tačiau palangiškio fotomenininko žvilgsnis į jūrą žiūrovui kelia daugybę minčių bei emocijų.   
Menotyrininkė A. Narušytė savo straipsnyje „Fotografija kaip būdas išsilaisvinti“ apie G. Skudžinsko fotografijas ir patį fotomenininką rašė: „Šiuo atveju jis pinhole kamera fiksuoja vietas, kuriose rasta horizontali linija neišvengiamai įkrenta į atpažinimo klišę: jūra, jūros peizažas. Atrodo, savaime suprantama, kad klaipėdietis fotografuoja jūrą. Atpažinus paryškintą horizonto liniją, vis kitaip apšviestą, vis kitos spalvos (nuo vos įžiūrimos baltos iki ryškiai raudonos), besimainančią priklausomai nuo paros meto ir debesuotumo, taigi „gyvą“, jau nebežiūrima į detales (nes jų ir nėra). Vaizdas aiškus, fotografijos įpročiai veikia. O tai, kas iš tikrųjų nufotografuota, gali būti siena, kelkraštis, kampas, turėklas, tiesiog įtrūkimas erdvėje, dviejų spalvinių plotų skirtumas ir panašūs dalykai. Fotografija, pasinaudodama atpažinimo automatika, mus apgaudinėja. Arba galima pasakyti ir pozityviau: fotografija siūlo patirti jūros erdvę, jos poveikį, medituoti bet kurioje vietoje, kur galima rasti kažką panašaus į raminančią horizonto liniją tarp dviejų skirtingai apšviestų plokštumų. Taigi jūra keliauja su mumis. Taip mes išsilaisviname nuo kasdienybės joje likdami, nes niekur mums, ne klaipėdiečiams, nereikia važiuoti, nereikia sutaupyti pinigų ar gauti laisvadienių. Jūra yra čia ir dabar – tik imk“.