„Ramybėje” prasiskleidusios P. Gailiaus „Les Ro­ses pour Pa­lan­ga”

„Tai – mano labai nuoširdus santykis su Palanga”, – tokius išvakarėse Lietuvoje gimusio, tarp Paryžiaus ir Provanso kuriančio dailininko Prano Gailiaus ištartus žodžius apie penktadienio vakarą galerijoje „Ramybė” pristatytą parodą „Les Ro­ses pour Pa­lan­ga“ („Rožės Palangai”) perskaitė juos – ir ne tik juos – užrašęs Paryžiuje gyvenantis rašytojas Valdas Papievis.
Keli sakiniai apie parodos autorių: 1928 m. Ma­žei­kiuo­se gi­męs P. Gai­lius per An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos ir ap­si­gy­ve­no Stras­bū­re. 1950 m. stu­di­ja­vo F. Le­žė (Fer­nand Léger) me­no aka­de­mi­jo­je, nuo 1953 m. – Aukš­to­jo­je na­cio­na­li­nė­je dai­lės mo­kyk­lo­je Par­yžiu­je. P. Gailiaus kū­ry­ba di­na­miš­ka, spon­ta­niš­ka, kar­tu dis­cip­li­nuo­ta bei ra­cio­na­li. Net ir gy­ven­da­mas Par­yžiu­je, me­ni­nin­kas nie­kuo­met ne­at­si­sa­kė sa­vi­to san­ty­kio su lie­tu­vių kul­tū­ros pa­vel­du, su išsau­go­tais gim­to­sios Že­mai­ti­jos pri­si­mi­ni­mais. Dai­li­nin­ko P. Gai­liaus kū­ry­bos mo­der­nu­mas ir no­va­to­riš­ku­mas sly­pi sėk­min­guo­se mė­gi­ni­muo­se pa­si­telk­ti liau­dies kū­ry­bos tra­di­ci­jas ku­riant abs­trak­tų ir pu­siau abs­trak­tų me­ną. Puo­šy­bi­nę liau­dies dir­bi­nių or­na­men­ti­ką no­rė­jo per­kur­ti sudė­tin­ges­nė­mis šiuo­lai­ki­nio me­no for­mo­mis ir tuo sky­rė­si nuo dau­ge­lio ki­tų iš­ei­vi­jos dailininkų, vien pa­vir­šu­ti­niš­kai perf­ra­zuo­jan­čių tau­to­dai­lės raš­tus. P. Gai­liaus, vie­no gar­siau­sių lie­tu­vių dai­li­nin­ko, kū­ri­nių yra įsi­gi­ję Pra­ncū­zi­jos mo­der­naus me­no cen­tras, Na­cio­na­li­nė Prancūzi­jos bib­lio­te­ka, Lie­tu­vos mu­zie­jai bei ko­lek­ci­nin­kai iš įvai­riau­sių pa­sau­lio ša­lių.
Pamatyti ne tik garsiojo tautiečio naujausių Palangai skirtų paveikslų bei ne vien į šį ciklą įėjusių darbų, bet ir pabendrauti su pačiu jų autoriumi penktadienio vakarą „Ramybėn” rinkosi P. Gailiaus kūrybos gerbėjai: palangiškiai, žemaičiai – P. Gailius iki šiol mintimis ir kūryba grįžta gimtojon Žemaitijon, – lietuviai iš mūsų šalies bei užsienio.
Proga ypatinga ne tik todėl, kad P. Gailius vėl vieši Lietuvoje ir kad šįkart į Palangą dailininkas atvežė jai dedikuotus darbus. Neseniai kūrėjui sukako aštuoniasdešimt penkeri. Tad ši paroda tapo puikia proga pasveikinti jubiliatą, kuris sako tokių sukakčių minėt nemėgstąs...
Vakarui dirigavęs parodos kuratorius, Užupio „Menų tilto“ galerijos šeimininkas Edvidas Žukas visų pirma žodį tarti pakvietė labai retai viešumoje kalbančią „Ramybės” šeimininkę Gaivą Samukienę, nuoširdžiai pasidžiaugusią tuo, kad P. Gailius, kuris ne tik ypatingas tapytojas, bet ir išties neeilinė asmenybė, vėl atvyko į jį gerbiančių ir mylinčių žmonių šeimą.
Pats gi E. Žukas sakė, jog keletą metų kartu su V. Papieviu ir palangiškiu rašytoju Rolandu Rastausku brandinę mintį „atsivilioti” P. Gailių į Palangą, ir nekart apie tai su juo kalbėję viešėdami pas dailininką Provanse. O šiemet įkalbinėta buvo itin intensyviai, nes metras švenčia gražų jubiliejų. Pats dailininkas, nors ir vaišintas E. Žuko keptu kugeliu, išsisukinėjęs, sakęs: „Pamirškit, jokio šventimo nebus”.
„Pats ciklas „Rožės Palangai” gimė spontaniškai, kai Pranas pamatė, kad nebeišsisuks iš šios kelionės, – juokavo E. Žukas. – Mes tikrai susidomėję laukėm: kas užgims? Kas per rožės? Kas per palinkėjimai Palangai? Dabar gi visi, kurie čia susirinko – o žmonių, mylinčių Praną, šį vakarą „Ramybėje” patys matot kiek daug – galime viską išvysti patys”.
Kaip ir G. Samukienę, taip ir Lietuvos ambasadorę Prancūzijoje Jolantą Balčiūnienę E. Žukas įtraukė į sveikinančiųjų P. Gailių ratą.
„Džiugu, kad turime galimybę išvysti ir pasidžiaugti vieno iš geriausių tebedirbančio ir Prancūzijoje tebegyvenančio dailininko darbais. Noriu paraginti jus ne tik žiūrėti, bet ir įsigyti – nes tai, ką matote, labai nebūdinga Pranui, taip jis niekada nedirbo. Prieš jus – visiškai laisvo žmogaus, kuris nebesiekia ir nesistengia patikti, kūriniai, liudijantys kūrėjo brandą visomis prasmėmis“, – kalbėjo J. Balčiūnienė.
Aplodismentai penktadienio vakarą skambėjo daug kartų. Ovacijų sulaukė V. Papievio surašytasis ir perskaitytasis manifestas „Rožės Palangai” bei Arkadijaus Gotesmano (oficialiai pristatomo „perkusija”, nors būrė jis pačiais įvairiausiais skambančiais instrumentais) kompozicijų lydima R. Ras­taus­ko skaitoma poezija – jiems ir pats P. Gailius plojo atsistojęs, kartodamas: „Man labai patiko”.
„Ačiū visiems, kas šalia manęs, ačiū jums, kad šįvakar čia apsilankėt, ačiū tiems, kas pakvietė ir padėjo čia atvažiuoti. Ačiū Valdui, kuris gerai „sudėjo” mūsų plepalus vakar vakare. Man labai malonu čia būti, turėti parodą ir tikėtis, kad ne paskutinį sykį...” – nuoširdžiai kalbėjo susirinkusiesiems P. Gailius.
O į E. Žuko užduotus klausimus: „Kas užgims? Kas per rožės? Kas per palinkėjimai Palangai?” – atsako po ketvirtadienio pokalbių, kai buvo kabinama paroda, V. Papievio surašytasis manifestas „Rožės Palangai”.