„Ramybėje“ – Redos Ščerbakovienės „Laikas rudeniui“

Gan šaltą penktadienio vakarą ne pačioje šilčiausioje išorinės šilumos prasme, tačiau itin šiltoje savo dvasia „Ramybės“ galerijoje gėlėmis ir net šakočiais bei ananasais nešini rinkosi Palangos ir ne tik Palangos kultūros bei meno žmonės, skubėję pasveikinti tapytojos Redos Rimkutės-Ščerbakovienės, tądien savo kūrybos gerbėjams pristačiusios parodą „Laikas rudeniui“.

Juostelė perkirpta
„Aš netapau. Aš piešiu. Kiek save prisimenu, visad piešiau. Žmones. Nieko nėra išraiškingesnio už žmogaus kūną. Per jį gali parodyt visą pasaulį“, – parodos anotacijoje cituojamos Šiaulių universiteto Dailės fakulteto auklėtinės, Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjos ir aktyvios narės R.Ščerbakovienės mintys.
Ir nors susirinkusiems į parodos atidarymą žmonėms dalininkės oficialiai pristatyti nereikėjo, atidarymas – vis dėlto tam tikra ceremonija. Tad įsivaizduojamą raudoną juostelę perkirpo ir sveikinamąjį žodį pirmoji tarė galerijos „Ramybė“ kultūros projektų koordinatorė menotyrininkė Rūta Jakštonienė.
„Redos kūriniuose – žmogus ir visas jo pasaulis, nuotaikos, kurios kartais būna vasariškai saulėtos, kartais – žiemiškai atšiaurios ar skambančios ramiu minoru, nuspalvintu melancholiško rudens atspalviais“, – sakė R.Jakštonienė, pridūrusi, jog pažiūrėti R.Ščerbakovienės „Laiko rudeniui“ susirinko itin daug svečių. Jeigu pasinaudotumėm nerašyta taisykle, kad į parodų atidarymus ateina autorių pažįstantieji ir jo darbus mylintieji, tai reikia pripažinti: Redą Ščerbakovienę pažįsta ir myli labai daug žmonių. Ir tai džiugina.

Rengė porą metų
„Parodos sumanymas gimė prieš porą metų. Apie pusantrų metų kaupiausi, ir per pusę metų ją „padariau“, – kalbėjo R.Ščerbakovienė, pridūrusi, jog vienas paskutinių parodai sukurtų darbų „Pavargęs angelas“ gimė vos prieš savaitę, tada, kai į paskutinę kelionę buvo išlydėta šviesios atminties menininkė Regina Andriekutė.
„Esu labai dėkinga visiems. Tiems, kurie šiandien atėjo čia. Tiems, be kurių pagalbos būtų itin sunku šią parodą pristatyti. Ypač didelis ačiū Rimai Baukutei, padėjusiai viską rengti bei pasiūliusiai eksponuoti ne tik darbus, bet ir eskizus, kad būtų galima pamatyti, kaip gimė vienas ir kitas kūrinys. Turiu prisipažinti, kad kai kurie eskizai man patinka beveik labiau už pačius darbus“, – sakė R.Ščerbakovienė.
„O dabar galite teikti gėles“, – pajuokavo ir menotyrininkė, ir pati autorė. Gėlių buvo daug. Kaip ir kalbų – kiekvienas, atėjęs į atidarymą, skubėjo su sveikinimais, linkėjimais, paraginimais nesustoti ir pageidavimais naujų darbų ir parodų. „Kai norėsiu sukviesti visus mielus man žmones, žinosiu, ką daryti: vėl surengsiu parodą“, – juokavo dailininkė.

Laikas rudeniui, laikas laisvei
Praretėjus sveikinančių ir gėles teikiančių būriui, pasiteiravome autorės: ar du metai – ilgas kelias eiti į „Laiką rudeniui?“.
„Tai kad aš į jį specialiai nėjau, tiesiog gyvenau. Buvo ir kitų užsiėmimų, kitų parodų bei plenerų, paskaitų, o tarp jų „darėsi“ piešiniai. Nebuvo taip, kad specialiai stočiausi prie molberto. O paskui, kai jau žinojau, kad iki suplanuotos parodos laiko nebe daug, atsistojau. Matyt, mane reikia šiek tiek „paspausti“, – pajuokavo R.Ščerbakovienė.
Kaip pastebėjo parodą pristačiusi R.Jakštonienė, parodos tonacija – ramus minoras. Ar sutinka autorė su tokiu skambesio įvertinimu? „Man pačiai paroda minoru nekvepia. Gal kiek minoriškas skambesys atsirado tada, kai darbai išsiliejo gana plačioje erdvėje. Manau, kad mano kūriniai yra dramatiški ir lyrika nekvepia“, – sakė dailininkė, pridūrusi, kad dabar ji piešianti taip, kaip patinka – atėjo laisvė, atėjo laikas jai. Anksčiau gi būta daugiau klausimų, daugiau abejonių dėl kiekvieno darbo.
Ir išties atėjęs laikas laisvei kupinas dramatizmo. Jis dvelkia iš paveiksluose stabtelėjusių figūrų pozų, iš į žiūrovą iš drobių žvelgiančių akių. Ir, išgyvenus „Būtąjį laiką“, galima pajusti: „Laikas rudeniui“.