„Ramybėje“ – tapybos paroda „Kintanti Tapati“

Ketvirtadienį jaukioje „Ramybės“ galerijoje ne mažiaus jaukiai ir šiltai atidaryta personalinė dailininkės Monikos Furmanavičiūtės tapybos paroda „Kintanti Tapati“.
Parodoje eksponuojami darbai atspindi keletą menininkės kūrybos etapų, tačiau visus paveikslus jungia viena – moterystės – tema, kurią M. Furmanavičiūtė aiškinasi įvairiais rakursais.
Ciklas „Atgal į ateitį“ – apie pasaulio pabaigą, kuri tapatinama ar priešpastatoma stereotipiško moteriškumo kardinaliai kaitai naujajame amžiuje. Cikle „Pozityvus negatyvas“ dailininkė įvaizdina šių dienų mitą, kurio detalės paveiksluose įgavo atpažįstamas plastikinės lėlės, kaip popkultūros peršamo tobulo moteriškumo, grožio įvaizdžio, formas. Lėlės judesiai, rankos atkartoja baroko epochos paveiksluose Šventųjų rankų gestus – taip šventumą dailininkė priešpastato daiktiškumui.
„Paveiksluose analizuoju santykį su savimi, savo vidiniu pasauliu, kalbuosi tiek su savimi, tiek ir apie save, per autoportretą, autoaktą, – savąją kūrybą pristato M. Furmanavičiūtė. – Savo tapyboje, pasitelkusi jausmus ir meninę intuiciją, analizuoju mane supantį pasaulį. Iš asmeninių išgyvenimų kilusiomis kūrybinėmis idėjomis braunuosi ir į sociologijos, psichologijos erdves. Nagrinėju moters padėtį šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje, jos prigimtą archajiškumą, lyčių santykius, žmonių poelgių motyvacijas“.
Dailininkės teigimu, besiveržiančioms emocijoms, atsidūrusioms ant drobės, ji suteikia kiek kitokius pavidalus, stengiasi jas kiek suvaldyti, disciplinuoti. Paveikslo formate autorė įtraukia ženkliškųjų papildinių, autentiškos semantikos, spalvų, detalių bei faktūrų.
„Kai kuriuose mano darbuose figūruoja ir gana stereotipiniai, ikonografiniai motyvai, kuriuos galima sieti tiek su infantiliškumą ženklinančia simbolika, tiek ir su noru grįžti į saugią vaikystės priebėgą, taip pat kai kuriuos iš šių ženklų galima interpretuoti ir kaip moters-žaislo traktuotę“, – sako M. Furmanavičiūtė.