„Ramybės“ galerija: pro Vokietiją ir Florenciją iki Vilniaus

„Šiandien labai įdomu stebėti, kaip Šuros hobis, „nišinė“ veikla įveikė „institucinę“, –„Ramybės“ galerijoje, pristatydamas Aleksandros Jacovskytės fotografijos ir teatro kostiumų eskizų parodą bei supažindindamas su pačia autore, kalbėjo rašytojas Rolandas Rastauskas. – Dabar galima sakyti, jog šios nuotraukos, atsiradusios pasivaikščiojimų ar– dažniausiai – jautrių ir intymių užstalių metu yra lyg atvirukai iš Atlantidos, nes albumas „Vilniaus veidai“ – tai visiškai nugrimzdęs pasaulis, gryna Atlantida“.
Daugybė kostiumų dailininkės, scenografės, piešėjos nuo 1966 metų sukurtų nuotraukų yra modernaus meno kolekcijoj, dalis jų sudėtos į 2014 m. išleistą fotografijų albumą „Vilniaus veidai“.
„Nuotraukose nėra hierarchijos – Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas atrodo taip pat, kaip dailininkai, kuriuos pati fotografė ir dar keletas žmonių pažįsta. Šura yra iš tų retų fotografų, kurių nuotraukose nėra demonizmo – tiesiog sustabdytas pašnekesio momentas. Atrodo, kad tas pašnekesys nenutrūko: atrodo, tuoj atsistosime ir eisime toliau kalbėtis. Šios fotografijos – lyg mažyčiai užstalės stop kadrai. Jose niekas niekada nepozavo ir net nepajusdavo, kaip jos padarytos. Ir štai paaiškėjo, kad tai yra vertybė. Tad – gal nereikia per daug sureikšminti savo veiklų. Istorija kartais išsaugo ne tai, kas mums patiems ar kitiems suvokėjams atrodo reikšminga“, – sveikindamas bičiulių mažybiniais vardais Šura vadinamą Aleksandrą Jacovskytę su parodos atidarymu sakė R. Rastauskas.
Su fotoaparatu beveik neišsiskirianti 2009 metais Auksiniu scenos kryžiumi kartu su broliu Marijumi Jacovskiu už Juozo Miltinio dramos teatre pastatyto spektaklio scenografiją „Visada Tavo. Ana Frank” apdovanota parodos autorė sakė fotografuojanti tada, kai kas nors ją įkvepia. Arba kai norisi padaryti žmogui kažką malonaus, parodyti jį kuo tipiškiau ir kartu kuo geriau.
Niekada vadinamos lietuviškosios fotografijos mokyklos kanonais nesivadovavusi fotografė sakė, jog jei būtų kalbama apie kokias nors „įtakas“, ji pripažintų dvi: kaip reikia fotografuoti žmones supratusi, kai vienam žurnale pamatė nediduką deBriso fotografuotą Matiso portretą, o kokią nuotaiką turi skleisti nuotraukos, pasigavusi iš ano meto Italijos kinematografininkų kuriamų juodai-baltų (griežtai – nespalvotų!) filmų.
„Fotografuoju tuos momentus, kurie man įdomūs. Prieš fotografuodama visada stengdavausi žmones pašnekinti: kad būtų pokalbio atmosfera, kad žmogus apsiprastų, užsimirštų. Man įdomu užfiksuoti žmogų tokį, kokį aš jį matau“, – kalbėjo A. Jacovskytė, prisipažinusi, jog pačiai buvo labai netikėta, kad būtent jos nuotraukos, R. Rastausko žodžiais tariant, tapo vertybe.
Kartu su A. Jacovskytės fotografijos ir teatro kostiumų eskizų paroda atidarytos išeivijos rašytojos ir dailininkės Vokietijoje kūrusios Aldonos Gustas piešinių ir pastelėsparoda bei vienetinius papuošalus bizantiniu stiliumi kuriančio Darijaus Gerliko„Lietuviška Florencija“ pavadinta juvelyrikos ekspozicija, kurias pristatė „Ramybės“ galerijos parodų kuratorė menininkė Virginija Gineitytė.
Parodos veiks iki rugpjūčio 2 dienos.

„Ramybės“ galerijos informacija