Rožės Palangai

Buvau Provanse, pražydo irisai, jie kvietė mane ką nors padaryti. Aš gyvenu su savo aplinka. Jeigu lyja, aš gyvenu su lietum, jeigu karšta, aš kepu su tuo, kas aplink. Žydėjo irisai, ir jie mane kvietė: žinai, mes žydime, aišku, ne vien tau, tačiau pasinaudok proga. Bet man reikėjo grįžti Paryžiun, o kai iš Paryžiaus parvažiavau į savo dirbtuvę Provanse, tie mėlyni irisai jau buvo pavargę, beveik nužydėję. Bet rožės, jos buvo ką tik išsiskleidusios, ir aš sakau sau – rožės, kodėl ne rožės? Jos švytėjo, tikros rožinės rožės. Kūdikėlių rausvumas, kūdikių skruostai. Ir tas rožių rausvumas staiga išsiplėtė, išsiskleidė, pasidarė tiesiog spalvos rausvumu. Rožinė spalva ir rožė prancūziškai – tas pats žodis. Ir kas nuostabu... Lyg tu nupirktum puokštelę rožių savo draugei, ir staiga jos jūsų santykius išplečia tiek, kad matai: ta puokštelė yra ne tik vazoje, bet visur – ir ant lubų, ir ant grindų, ir ant lovos, ir ant lango... Visur tos rožės yra. Ir rožės mane taip išbangavo, kad man pasirodė – aš jose maudausi kaip Baltijos jūroj.
Kai tapai, turi visokiausių išgyvenimų. Yra dailininkų, kurie daro tik tam, kad padarytų. Bet man reikia momentų, kai tave pagauna įkvėpimas. Tos rožės mane įtraukė į save, aš jose pradėjau maudytis. Ir aš jas tapiau labai nuoširdžiai. Tik paskui supratau, kad man to reikėjo. Rožės man atvėrė mano būsimų darbų perspektyvą.
Kartais kalbi, ir atrodo, kad žodžiai nukrinta – tu jų nelaukei, o jie ateina. Nesitikėjai pasimatymo, o jis įvyksta. Likimas tavęs laukia, tu nežinai, o tau yra paskirtas pasimatymas.
Po dviejų mėnesių, kai tapiau rožes Palangai, aš jaučiuosi lengvesnis, laisvesnis ir pilnas norų. O kas gali būti plačiau už norą?
Šiek tiek kičinis gestas? Taigi žinote, kaip visuose pasaulio kurortuose, Palangoje taip pat yra šiek tiek kičo. Aš tą kičą jaučiau, ant savo drobių jį bėriau kaip druską. Bet čia nieko nėra karikatūriška, tai – mano labai nuoširdus santykis su Palanga, aš dirbau su malonumu dėl malonumo.
Aš esu inspiracijos, įkvėpimo dailininkas. Aš įeinu į temą, tos temos kaip vaikai užauga, kaip gėlės nuvysta. Ir kai temą baigi, tuštuma pradeda pildytis. Tai – kaip pilnas čemodanas, į kurį nieko nebegali įgrūsti. Išimi iš jo kai ką – ir inspiracija pradeda skleistis. Bet tai nėra etapais, nėra suplanuota. Tai – kaip žolė. Kadangi buvo toks oras, kadangi lijo. Ir žolė išdygo.
Gyvenimas yra stebuklas. Ir kas šiame pasaulyje yra, taip pat yra stebuklinga.

Pranas GAILIUS

Palanga,
2013 m. liepos 25 d. vakaras
(užrašė Valdas PAPIEVIS)