„Saulės slėnio“ burtų paliestas „Mosto“ pleneras

Paskutinėmis rugpjūčio dienomis Plateliuose, puikias menines tradicijas turinčiame „Saulės slėnyje“, papuoštame dar 1986-1989 metais vykusio skulptorių-medžio drožėjų plenerų metu sukurtomis Zodiako ženklus vaizduojančiomis skulptūromis, plazdėjo Palangos kūrybinės grupės „Mostas“, šiemet švęsiančios 20 metų gyvavimo jubiliejų, vėliava. Čia palangiškiai menininkai, susirinkę į septintąjį savo plenerą, ilsėjosi bei kūrė, pasisemdami įkvėpimo iš neįtikėtinai gražios poilsinę supančios gamtos: čia pat, pro langus, matyti meldais ir vandens lelijomis apaugęs tvenkinys su jame plaukiojančiomis antimis, po langais ošia ant kalnų kalnelių augančios eglės ir pušys, po kuriomis galvas kelia patys įvairiausi grybai, o už kelių šimtų metrų tyvuliuoja padavimais ir legendomis apipintasis Platelių ežeras.

Grįžo prie ištakų...
Į septintąjį plenerą suvažiavo visi mostiečiai: grupės vadovas Juozas Griušys, tapytojas Romas Paulikas, dailininkės Gražina Oškinytė-Eimanavičienė ir Dovilė Oškinytė, Reda Rimkutė-Ščerbakovienė, Ieva Litvaitytė, Rasa Užpelkytė, Eglė Lipinskaitė. Prie jų prisijungė „Mosto“ bičiuliai Vladimiras Ščerbakovas ir Gražina Eimanavičiūtė bei viešnios Rima Baukaitė ir Dalia Skridailaitė. O menininkų buitimi rūpinosi galerijos „Mostas“ šeimininkė Nijolė Griušienė bei krikštavaikių aplankyti trumpam užsukęs Palangos savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys.
„Sunku dabar būtų prisiminti, kaip ir kodėl prieš kiek daugiau nei septynerius metus kilo mintis sukviesti mostiečius į plenerą, – paklausta apie patį pirmą Palangos kūrėjų susibėgimą susimąstė Juozas ir Nijolė Griušiai. – Gal tiesiog norėjosi bendravimo kiek kitokia forma – ne vien susitikimų per parodų atidarymus. Galime tik pasidžiaugti, kad nuo pat pirmo karto mums pasisekė. Smagu, kad kasmet dalyvių skaičius auga, susirenka ne tik mostiečiai, bet atvažiuoja ir mūsų bičiuliai dailininkai iš Klaipėdos, Kretingos, kitų miestų – šiemet dalyvių yra dvigubai daugiau, nei buvo pirmąkart. O džiugiausia, kad jau po pirmo tokio pasibuvimo visi menininkai vienu balsu tvirtino: iki šiol mes buvome kūrybinė grupė, o nuo dabar tapome šeima“.
Beje, N. Griušienė, kurią mostiečiai švelniai pavadina „Mama“, nes būtent ji rūpinasi, kuo dailininkus pamaitinti, o gamina ir maitina taip, kad sunku įsivaizduot, kad kas galėtų skaniau pagaminti (ištrauka iš meniu: trinta cukinijų sriuba ir jautienos troškinys; troškinti grybai; žuvies vyniotinis, o kur dar vienu iš plenerų simbolių tapę šviežiai rauginti kvapnūs traškūs agurkėliai), paminėjo, jog pirmą kartą į plenerą palangiškiai buvo susirinkę taip pat Plateliuose.

Ir darbas, ir kūryba, ir poilsis
Kiekvienas plenero rytas prasidėdavo mokyklinio varpelio skambučiu. Tai mama Nijolė, atsikėlusi anksčiausiai už visus, kviesdavo prie pusryčių stalo. Varpelis skambėdavo triskart: kviesdavo mostiečius ne tik pusryčių, bet ir pietų bei vakarienės prie vaišių turtingo, gražiai serviruoto ir jaukiai degančių žvakių nušviesto stalo. O kad šeimininkė nevargtų viena, kasdien keisdavosi budintys virtuvėje – ir lėkščių mazgoti, ir bulvelių paskusti...
Dar iki varpelio suskambėjimo girdėdavosi skambant kitas varpelis – pati jauniausioji mostietė Saulutė jau žadindavo savo mamą eiti prie molberto, o ir pati tapydavo ant grindų patiestose „drobėse“. Ir kiti menininkai dar iki pusryčių skubėdavo „pagauti“ saulę, kuri, keliaudama dangaus skliautu, vis kitaip nušviesdavo aplinką.
Antai kitoje tvenkinio pusėje, saulėkaitoje įsikūrė G. Oškinytė, neįprasta technika – pieštuku ant drobės – „gaudžiusi“ peizažus su šimtametėmis eglėmis ir pušimis.
„Ateik, Gražinute, žiūrėk, kokios čia musytės, kaip tik Tavo pieštukui – Tu taip „smulkiai“ paišai“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kviečia grafikę kolegės.
„Merginos, žiūrėkit – per tris minutes „užmečiau“ patį geriausią darbą“, – kviečia dailininkes R. Paulikas ir įdėmiai klausosi, ką jam pataria D. Oškinytė ir R. Užpelkytė.
„Žinot, visi mes skirtingi, kiekvienas turime savo stilių ir braižą. Bet labai įdomu ir labai labai gerai yra išgirsti kolegų nuomonę. Kartais jie pastebi tokių dalykų, kad pačiam belieka stebėtis: kur aš žiūrėjau, negi aklas buvau, kad pats to nepamačiau?“ – prisipažino tapytojas.
Visą dieną praleidę prie molbertų – o V. Ščerbakovas prie staklių, kuriomis drožė pamario krašto, „Mosto“ ir „Saulės slėnio“ simbolika papuoštą vėtrungę, kurią, kaip ir dar visą eilę paveikslų – kiekvienas kūrėjas po vieną – po plenero padovanojo svetingos poilsinės šeimininkei Loretai Šiaučiūnienei, – susėdę prie vakarienės stalo dailininkai ir jų svečiai dalijosi dienos įspūdžiais bei prisiminimais, planais dėl jubiliejinės parodos ir pastabomis apie leidinį, kuris bus pristatytas rugsėjo pabaigoje, įspūdžiais iš visų dvidešimt metų, kai jie kartu, ir septynerių plenerų, pabrėždami, kad kasmet jie vis kokybiškesni – ir buities, ir kūrybos prasme, – ir vis „derlingesni“. Štai šiemet per beveik penkias dienas sukurta – J. Griušys suskaičiavo šeštadienį, plenero uždarymo dieną, eksponuotus darbus, – 60 kūrinių.

Esame „Mosto“ šeima
„Ko gero, aš esu toji, kam priklauso sparnuota frazė, jog jau po pirmojo plenero „Mostas“ tapo tikra šeima, – šypsosi Reda Ščerbakovienė. – Tokios nuotaikos, tokios kūrybingos atmosferos ir kartu tokio atsipalaidavimo, ko gero, niekur daugiau patirti neįmanoma“.
Pasak dailininkės – o jai pritarė visi mostiečiai, – plenerai yra pats geriausias dalykas, kurį turi dailininkai. Išvažiuojama bendram darbui, o kuriama šiltoje ir jaukioje atmosferoje, kartu su bendraminčiais, su kuriais galima ir smagiai pabendrauti, ir pasiklausti patarimo.
„Pleneras – savotiškas spyris į užpakalį, kai užverda smegenys ir pradedi kurti, – juokiasi mostiečių bičiulė R. Baukaitė. – Ir fantastiškas variklis bei užtaisas visiems metams. O plenerai su „Mostu“? „Mostas“ – lyg šeimos bacila, užkrečianti geriems darbams. Beje, mostiečiai, kaip padorūs tėvai, dauginasi – kviečia prie plenerų prisijungti ir kitus dailininkus, o pabūti su jais yra be galo smagu“.
„Visi plenerai labai skirtingi, – sakė dar viena bičiulė D. Skridailaitė. – Atsirandi vis tarp kitų asmenybių, vis kitoj vietoj, kitame „klimate“. Visi menininkai išprotėję, o „Mosto“ žmonės labai ramūs. Čia ypatinga kūrybinė atmosfera, labai greitai pajunti harmoniją, gali ir atsipalaiduoti, ir dirbti. Išskirtinė ramybė“.
O pabaigai verta pacituoti I. Litvaitytės žodžius, kurie apibendrina viską, ką mostiečiai ir jų svečiai kalbėjo: „Man „Mosto“ plenerai – kaip Kalėdos ar Velykos: su savo tradicijomis – iškelti ir nuleisti „Mosto“ vėliavą prasidėjus ir pasibaigus plenerui; lygiai devintą valandą susėsti prie pusryčių stalo. Su savo papročiais – kaskart prie stalo sukviečia varpelis, būtinai dega žvakės... Žinot, „Mosto“ plenerai – tai tiesiog šeimos šventė, kurios esmė – KŪRYBA“.
Daugiau nuotraukų www.palagostiltas.lt