Senojoj Palangoj skambėjo jaunatviškas klegesys ir sklandė svajonės…

Šiemet sukanka 130 metų, kai Palangoje 1886 m. buvo įsteigta progimnazija. Ši mokslo įstaiga gyvavo 27 metus, kol 1913 m. buvo reorganizuota į gimnaziją.
Apie mokslą Palangos progimnazijoje, bendraklasius, mokytojus, vyravusią atmosferą yra išlikę buvusių progimnazistų atsiminimų: M. Vaitkaus (Su Minija į Baltiją.London, 1962, d. 1, p. 72–164), S. Kairio (Lietuva budo. New York,1957, p. 50–58), J.Rūgio (Tautos praeitis.Chicago, 1959, t. 1, kn. 1, p. 55–62), I. Končiaus (Mano eitasis kelias. Vilnius, 2001, t. 1, p. 36–43). Apie J. Šaulio mokymąsi Palangos progimnazijoje rašė Vytautas Plečkaitis (Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys. Vilnius, 2015, p. 17–22), apie Palangos progimnaziją – I. Končius, V. Ruokis (Palangos kraštas. Kaunas, 1925, p. 224–234). Kai kurie faktai, datos atsiminimų tekstuose nesutampa, sunku nustatyti primirštus asmenų vardus ar bent inicialus, bet galima susidaryti gana aiškų vaizdą apie Palangos progimnazijos veiklą.

Kokia buvo Palanga?
Palanga 1819 m. buvo prijungta prie Kuršo gubernijos, kurioje rusų valdymas buvo kitoks, švelnesnis negu kaimyninėje Kauno gubernijoje. Kurše įtaką išlaikė Pabaltijo baronai, vokiečių kalba turėjo dideles teises. Nuo 1824 m. Palangą valdė Tiškevičių giminė, palikusi ryškius pėdsakus Palangos istorijoje bei kultūroje. Tiškevičiai Palangos dvarą valdė 116 metų. Pulkininkas Mykolas Tiškevičius (1761–1839) Palangą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais nusipirko iš Rusijos generolo Ksavero Niesiolovskio. Grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891), Kretingos ir Palangos savininkas, Rusijos imperijos karinis veikėjas, kurorte įrengė plytinę, pastatė tiltą į jūrą ir prieplauką. Jis įsirengė vasaros rezidenciją (dabartinio kino teatro „Naglis“ vietoje), kitoje gatvės pusėje įkūrė senąjį Palangos dvaro parką, pastatė kurhauzą, vilas, maudyklas, plėtojo kurorto verslą. Palanga garsėjo kaip kurortas, į kurį šiltuoju metų laiku atvykdavo gydytis ir ilsėtis turtingieji iš Rusijos, Vakarų Europos, ypač iš Lenkijos. Grafas Feliksas Tiškevičius (1869–1933) tęsė tėvo pradėtus darbus, rūpinosi tolesne Palangos kurorto plėtra, pastatė naujus dvaro rūmus, įkūrė naują parką, daug prisidėjo prie mūrinės katalikų bažnyčios statybos, įrengė artezinį šulinį ir kt.
XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia Palangai buvo įtemptas, sunkus laikotarpis. Palanga buvo pasienio miestas, už kelių kilometrų buvo Rusijos imperijos ir Vokietijos Reicho siena. Po 1863 m. carinei Rusijos valdžiai Lietuvoje uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis ir įvedus rusišką raidyną – kirilicą, Palanga tapo knygnešių, kurie gabeno draudžiamą lietuvišką spaudą iš Mažosios Lietuvos, perėjimo punktu. Spaudos draudimo metais stiprėjo nacionalinis lietuvių pasipriešinimas pavergėjams.
Po sukilimo numalšinimo uždarytas Vilniaus universitetas, mažinamas gimnazijų skaičius, mokslo įstaigose mokoma rusų kalba. Lietuviams inteligentams, išskyrus teisininkus ir kunigus, nebuvo galimybės įsidarbinti Lietuvoje. Sustiprėjusi Rusijos okupacinė priespauda skaudžiai palietė Lietuvos politinį gyvenimą, kultūrą, švietimą. XIX a. pabaigoje Lietuvoje platesni kaimo gyventojų sluoksniai turėjo mažai galimybių siekti net ir vidurinio mokslo. 1893 m. Kauno gubernijoje buvo tik dvi valstybinės berniukų gimnazijos – Kaune ir Šiauliuose. Be to, Panevėžyje veikė realinė gimnazija, o Kaune – mergaičių gimnazija.

Progimnazijos įkūrimas
Palangoje vietoj valstybinės pradinės miesto mokyklos, kurioje buvo dėstoma vokiečių kalba, grafas Juozapas Tiškevičius 1886 m. savo lėšomis įsteigė progimnaziją valdiškos mokyklos teisėmis. Jis parūpino patalpas (rusų valdžiai pažadėjo nereikalauti sau pastato, kol ten bus mokykla) ir buvo progimnazijos globėjas. Progimnazijos patalpose kabojo jo portretas. Mokslo įstaigos įkūrimas buvo taurus poelgis savo kraštui. Rusų valdžia buvo linkusi mažinti mokyklų skaičių su dėstomąja vokiečių kalba ir siekė, kad vaikai būtų mokomi rusų kalba. Palangos progimnazijoje buvo įvestas visų pamokų dėstymas rusų kalba. Nemokantiems šios kalbos moksleiviams teko vykti mokytis į Liepojos gimnaziją, kur dar buvo dėstoma vokiečių kalba.
Progimnazija įkurta šalia katalikų bažnyčios esančiame dviaukščiame mūriniame pastate. Tais laikais didelis ir išvaizdus namas buvo pastatytas dar XVIII a. Palangos savininko Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio lėšomis. 1791 m. Palangai gavus Magdeburgo teises, šiame pastate buvo įkurta miesto rotušė. Pastatas stovėjo maždaug toje vietoje, kur dabar yra Palangos paštas. Įdomus faktas, kad šiame name 1802 m., vykdamas į Klaipėdą susitikti su Prūsijos monarchu Frydrichu Vilhelmu III, pernakvojo Rusijos caras Aleksandras I.
Progimnazijoje mokėsi nuo 100 iki 150 mokinių. Pavyzdžiui, 1906 m. Palangos progimnazijoje mokėsi 125 moksleiviai, 1907 m. – 115, 1908 m. – 102 (Vienybė, 1908, nr. 47, p. 749). 1908 m. Vienybėje (nr. 35) publikuojamas skelbimas apie tai, kad Palangos progimnazijoje dar yra laisvų vietų. Į progimnaziją daugiausiai stojo lietuviai. Be to, mokėsi žydų, rusų tautybės berniukai.
Palangiškiai vertėsi žvejyba, gintaravimu, bet tai nebuvo pastovus ir užtikrintas pragyvenimo šaltinis. Norėdami savo vaikams suteikti geresnį gyvenimą, ir vargingesni gyventojai iš paskutiniųjų stengėsi išmokslinti vaikus. Palangos progimnazijoje mokėsi ne tik palangiškių gyventojų vaikai, bet ir jaunimas iš visos Lietuvos, dažniausiai – iš Žemaitijos. Nedidelė dalis vaikų, baigę pradžios mokyklas, tęsdavo mokslus progimnazijoje. Pradines mokyklas lankė nepasiturinčių šeimų vaikai. O mokėti už mokslą progimnazijoje mažai kas įstengė. Į progimnaziją stojo dažniausiai ūkininkų vaikai.
Kuršo gubernijoje, Žemaitijos pakraštyje, Palangos miestelyje įsikūrusi progimnazija tapo žinoma visoje Lietuvoje. Iš Žemaitijos Palanga buvo patogiau pasiekiama, grynas oras, pragyvenimas ne toks brangus, kaip dideliame mieste, o ir vaikams pagundų mažiau. Neturtingiesiems buvo taikomos mokesčio už mokslą nuolaidos, labai gerai besimokantiems už mokslą nereikėjo mokėti. Palangoje nebuvo nustatyta, kiek metų turintys vaikai priimami į mokslo įstaigą, todėl čia mokėsi ir vyresni jaunuoliai. Nebuvo nei kilmės, nei tautybės apribojimų. Kartu mokėsi ir bajoraičiai, ir nepasiturinčiųjų sūnūs. Apribojimas buvo tik lyties atžvilgiu – tai buvo berniukų progimnazija, mergaitės čia nebuvo priimamos.
Norint įstoti į progimnaziją, vaikai turėjo žinoti tikybos pagrindus, mokėti skaityti rusiškai, žinoti aritmetikos veiksmus, šiek tiek išmanyti gamtos mokslus. Palangos progimnazijoje buvo keturios klasės ir dviejų skyrių paruošiamoji klasė, kuri parengdavo berniukus stojimui į progimnaziją. Jei kuriam vaikui nepavykdavo įstoti į progimnazijos pirmąją klasę, jis galėjo lankyti paruošiamąją klasę, kitais metais vėl stoti į pirmąją klasę. Paruošiamojoje klasėje mokėsi maždaug devynerių-dešimties metų vaikai. Pasiruošus savarankiškai, galima buvo stoti ir į vyresnes klases. Taip stodavo dažniausiai vyresni amžiumi jaunuoliai, vadinami „švedais“. Įstojus į progimnaziją, buvo dėstoma tikyba, lotynų, graikų, prancūzų, vokiečių kalbos, rusų kalba ir literatūra, aritmetika, algebra, geometrija, rusų bei senovės istorija, geografija, gamtos mokslai, piešimas, dailyraštis, braižyba, giedojimas, gimnastika.
Mokslas progimnazijoje buvo mokamas – metams kainavo 52 rublius, 1 rublis už pirtį.1893 m. įsteigta „Nepasiturintiems Palangos progimnazijos moksleiviams šelpti“ draugija. Moksleiviai buvo šelpiami pinigais, vadovėliais. Piniginės įplaukos susidėjo iš nario mokesčio, rinkliavų, lėšų už spektaklius ir pan.Ir moksleiviai, ir mokytojai Palangos progimnazijoje dėvėjo uniformas blizgančiomis sagomis ir uniformines kepures.

Katalikiškas auklėjimas
Mokiniai pagal tikėjimą pasiskirstė taip: daugiausiai buvo katalikų, po to judėjų, pravoslavų ir keletas protestantų.
Progimnazijoje lietuviai mokiniai buvo auklėjami katalikiškai. Lietuviai kapelionai mokė berniukus tikybos. Pirmuoju Palangos progimnazijos kapelionu 1886–1889 m. buvo kunigas Marcijonas Povilas Jurgaitis (1855–1926). Palangoje gyvendamas jis platino lietuvišką spaudą. Palangos vikaras ir progimnazijos kapelionas Juozapas Viksva (1861–1920) taip pat buvo labai drąsus draudžiamos lietuviškos spaudos gabentojas ir platintojas. Kapelionu dirbo kunigas, vėliau kanonų teisės daktaras Kazimieras Genys (1866–1952), kapelionavęs 1892–1996 m. Buvo labai geras, maldingas žmogus, įleidęs tarp progimnazijos sienų gaivaus oro gūsių. Antrais savo darbo Palangoje metais (1893) buvo pašalintas iš progimnazijos kapeliono pareigų už nelegalų tikybos dėstymą lietuvių kalba. Vėliau jis buvo grąžintas į kapeliono pareigas. 1896 m., Rusijos valdžiai pareikalavus, kad katalikai moksleiviai melstųsi rusiškai, K. Genys tam pasipriešino. Bijodamas represijų, jis atsisakė kapeliono pareigų ir slapčia išvyko studijuoti į Romą. Po jo kapelionu dirbo jaunas kunigas Felicijonas Juškevičius (1873–1899), ką tik baigęs Kauno žemaičių seminariją. F. Juškevičių mokiniai labai mėgo. Kapelionas buvo geras mokytojas ir auklėtojas, jo pamokos buvo labai įdomios, kėlė moksleivių sąmoningumą, lietuvišką dvasią. Tikyba, kaip ir visi kiti dalykai, buvo dėstoma rusų kalba – tokie buvo rusų valdžios nurodymai. Bet už progimnazijos ribų kapelionas su mokiniais kalbėjo lietuviškai. Jis mirė dėl nepagydomos ligos, būdamas 26 metų amžiaus. Tada kapelionu paskirtas teologijos magistras Julijonas Jasenskis (1875–1934), kuris mokiniams paliko gerą įspūdį. Jis kapelionavo nuo 1900 m. iki 1906 m. Buvo griežtas, bet slapčia pamokydavo lietuviškai poterių, liepdavo lentoje rašyti lietuviškai sakinius, aiškindavo rašybos taisykles. Moksleiviai bijodavo, kad nesužinotų inspektorius. Išdavikų neatsirado. Iš prūsų kapelionas gaudavo lietuviškos spaudos ir dalinosi ja su moksleiviais.
Kapelionu progimnazijoje dirbo ir kun. J. Gutaravičius. Jis šelpdavo neturtingus mokinius. Pas jį į butą rinkdavosi bažnytinio choro mokiniai, kurie giedodavo bažnyčioje. Vietoj to, kad repetuotų, kunigas vaikus mokė lietuvių kalbos, rašyti kūrybinius darbelius. Kapelionas J. Gutaravičius tikybą dėstydavo lietuviškai. Vaikai jį labai mėgo.
Palangos progimnazijoje kapelionu apie 1906–1909 m. dirbo kunigas Petras Kožukauskas (1881–1934).
Moksleiviai kasdien kalbėdavo vakarinius poterius, rytais daugelis užeidavo į bažnyčią šv. Mišių. Sekmadieniais ir švenčių dienomis jaunuoliai rikiuote iš mokyklos eidavo į bažnyčią (iš pradžių į senąją, o nuo 1907 m. – į naująją) melstis. Jaunimui sekmadieniais ir švenčių dienomis bažnyčioje buvo sakomi pamokslai: du kartus žemaitiškai ir kartą lenkiškai. Pamokslą sakydavo ir šv. Mišias laikydavo mokinių kapelionas. Prieš Velykas, Didįjį penktadienį ir šeštadienį, mokiniai budėdavo prie Kristaus karsto. Progimnazistai nustatytu laiku atlikdavo išpažintį ir paeiliui kapelionui patarnaudavo Mišioms. Kai šventino naujosios mūrinės bažnyčios pamatus, progimnazijos moksleiviai patarnavo Mišioms, dalyvavo šventinimo apeigose. Moksleiviai buvo tikintys, suvažiavę iš religingų šeimų. I. Končius savo atsiminimuose pasakoja: „Sykį einame priešais gimnaziją Liepojos gatve, ėmė didžiuoju varpu skambinti – sumos vidurys. Mes visi, ar tik ne trys ar keturi buvome, lapt kelio viduryje ant kelių. Kelias negrįstas, gilus smėlis. Atsiklaupėme, sumušome į krūtines kepures nusimovę, o paskui nuėjome savais keliais“.
Bažnyčioje mokiniams buvo skirta vieta prie didžiojo altoriaus, šalia grafų šeimos suolo. Grafas Juozas Tiškevičius buvo pamaldus, reguliariai lankydavosi bažnyčioje kartu su savo gausia šeimyna. Kai grafas 1891 m. mirė, Palangos progimnazijos moksleiviai katalikai lydėjo jo karstą iš Palangos į Kretingą. Taip buvo išreikšta pagarba ir dėkingumas gimnazijos globėjui. Grafo gerus darbus tęsė sūnus Feliksas Tiškevičius ir kiti šeimos nariai.
Pravoslavų mokinių buvo nedaug. Stačiatikių vaikams tikybą dėstė šventikas Kolosovas. Katalikai mokiniai ir šventikas jautė vieni kitiems antipatiją. Būrelis lietuvių mokinių buvo susitarę nesisveikinti su juo – keleto moksleivių vos nepašalino iš mokyklos. 1909 m. vienas mokinys, pamatęs ateinant šventiką, draugus perspėjo: „Tiše, pop idet“ (tyliau, popas eina). Kolosovas išgirdo, suprato tai kaip įžeidimą ir pareikalavo mokinį pašalinti iš mokyklos. Tam paprieštaravo tėvų komiteto pirmininkas notaras Jonas Kentra, įrodęs, kad žodžio „pop“ reikšmė – pravoslavų avių ganytojas, o tai nieko įžeidžiančio. Kaip vėliau paaiškėjo, popas Kolosovas slapta valdžiai pranešdavo apie progimnazijos vidaus gyvenimą. Apie kitus pravoslavų tikybos mokytojus duomenų nėra.
Kadangi Palangoje cerkvės nebuvo, pravoslavai vaikai meldėsi progimnazijos patalpų antrame aukšte erdvioje salėje gan puošniai įrengtoje koplyčioje.

Moksleivių gyvenimas
Progimnazistai gyvendavo vadinamuosiuose bendrabučiuose (kvaterose). Palangos gyventojai mokslo metų bėgyje nuomodavo mokiniams patalpas, prieš tai gavę progimnazijos administracijos sutikimą. Bendrabučiai, panašiai kaip dabar viešbučiai, turi kokybės žvaigždutes, buvo skirstomi į „poniškus“, „pusiau poniškus“ ir „neponiškus“. Kai kurių vaikų tėvai tam laikui, kol vaikai mokydavosi progimnazijoje, patys įsigydavo ar išsinuomodavo Palangoje būstą ir gyvendavo kartu su vaikais arba apgyvendindavo vyresnį šeimos narį, kuris galėjo prižiūrėti vaikus, gaminti jiems maistą. Kad būtų pigiau, priimdavo gyventi ir svetimų vaikų. Bendrabučiai buvo nevienodo dydžio – priklausomai nuo turimo ploto, priimdavo gyventi penkis, dešimt ar dar daugiau vaikų. Žemaičiai, kurie gyvendavo arčiau Palangos, vaikus į mokslus atveždavo vežimu, prisikrovę maisto iki Kalėdų. Po atostogų atveždavo maisto kitai mokslo metų pusei. Jų vaikams reikėdavo mokėti tik už valgio ruošimą, butą, kurą. O aukštaičių vaikams, kuriems per toli vežtis maisto, tekdavo už maitinimą mokėti pinigais.
Bendrabučiuose buvo griežtos taisyklės. Iš mokinių tarpo buvo renkamas bendrabučio vyresnysis, kuris atsakė už tvarką. Žurnale kiekvienas turėjo užsirašyti, kur eina ir kuriam laikui. Šeštą valandą vakaro visi moksleiviai privalėjo būti bendrabučiuose ir ruošti pamokas. Kad to laiko nepražiopsotų, progimnazijos varpelis, kuris buvo girdimas visame miestelyje, suskambėdavo be ketvirčio šeštą. Nuo 18 iki 22 valandos į bendrabučius užsukdavo mokytojai ir savo pastabas taip pat pažymėdavo žurnale. Dažniausiai mokytojai ar kapelionai, užtikę moksleivius elgiantis ne pagal taisykles, atskaitydavo „pamokslą“ ar už ausies pešteldavo, bet mokslo įstaigai nepranešdavo. Kas savaitę bendrabučio šeimininkai turėdavo pasirašyti kiekvieno moksleivio dienyne.
Patalpas nuomojo: Klovienė, Niemčinavičienė, Nemiričius,Zobernienė, seserys Zosė ir Teresė Zobernaitės,Martišauskienė, Bucevičienė, Babianskienė, Kaminskienė, Jakavičienė, Vaišvilienė, Jurgučiai, Jogminai ir daugelis kitų palangiškių.

Mokytojai
Palangos progimnazijoje mokytojavo tik vyrai. Didžioji jų dalis buvo rusai, keletas vokiečių ir latvių. Lietuviai pedagogai į Lietuvoje esančias mokslo įstaigas nebuvo skiriami. Progimnazijai vadovaudavo inspektoriai. Inspektorius Sierkovdėstė geografiją. Jis buvo griežtas, reikalaudavo darbštumo, tvarkos ir iš mokinių, ir iš mokytojų. Jį pakeitė taip pat geografas IvanPolzinskij. Jis visad pabrėždavo Rusijos pranašumą, galybę. Pedagogų tarpe pasekėjų nesulaukė, o mokiniai, šiam nežinant, linksmai iš jo pasišaipydavo. Po mokinių streiko 1896 m. I. Polzinskij buvo perkeltas į kitą mokslo įstaigą. Vietoj jo vadovauti progimnazijai atvyko Bukovickis, kuris vėliau tapo apygardos inspektoriumi ir kuratoriaus pavaduotoju Rygoje. Jis gerbė lietuvius, domėjosi krašto praeitimi. Buvo puikus pedagogas, vaikai jį mėgo. Jo pastangomis vėliau Palangos progimnazija buvo perorganizuota į gimnaziją. Bukovickis dėstė rusų istoriją, klasikines kalbas. Pamatęs, kad vaikai nepakankamai paruošti, atsilieka, silpnai moka graikų kalbą, skirdavo papildomų pamokų. Progimnazijos inspektoriusLiachnickis dėstė geografiją. Inspektorius V. O. Zaic karjerą Palangos mokymo įstaigoje pradėjo paruošiamosios klasės mokytoju, dirbo ir raštinėje, lankė mokinių butus. Vėliau paskirtas progimnazijos inspektoriumi, po to – gimnazijos direktoriumi. Buvo linksmas, mokėjo sudominti vaikus mokomais dalykais.
Rusų kalbos ir istorijos mokytoju buvo MichailDimitrijevičPreobraženskij. Mokiniai jį vertino, nes buvo geras, reiklus mokytojas, pedagogas iš pašaukimo. Mokė vaikus paprastai, aiškiai, suprantamai. Vaikai jo bijojo, bet gerbė. Apie jį, kaip gerą pedagogą, garsas pasklido po visą Lietuvą. Matematiką mokė geras specialistas kazokas Arkadijus Bajdalakovas. Jam užtekdavo pabarbenti kreida į lentą, ir klasė nuščiūdavo. Dėstė aiškiai, reikalavo griežtai. Jį greit pakeitė latvis Znotin. Vėliau matematiką dėstė Lieskovec, geras specialistas, draugiškas mokiniams. Palangoje jis tragiškai baigė savo gyvenimą. Dailyraščio ir piešimo mokytojas buvo SergejNikolajevičRomanov, kuris iš išvaizdos buvo labai panašus į carą Nikolajų II. Po metų Romanovą iškėlė į Liepoją. Į jo vietą atvyko V. N. Voskresenskis. Tai ilgametis progimnazijos piešimo ir dailyraščio mokytojas, vėliau dėstęs ir rusų kalbą žemesnėms klasėms. Jis buvo geros širdies, bet nervingas. Supykęs pradėdavo rėkti ant vaikų, juos