Slaugytojos profesija dažniausiai siejasi su betarpiška globa, perteikiama visiems jos pageidaujantiems. Išties, šios profesijos atstovės privalo būti nusiteikusios ištiesti pagalbos ranką. Nuolat besišypsanti palangiškė Ona Narkuvienė – slaugytoja, ne tik atliekanti šią savo misiją, ji, galima sakyti, neblėstančio optimizmo pavyzdys. „Mano šypseną pastebi daugelis“, - pripažino pašnekovė. Kur gi slypi šio optimizmo priežastis? Kaip paaiškėjo, taisyklė – paprasta: pakanka turėti mėgiamą veiklą ir mylimą darbą, į kurį kasdien eini džiaugdamasis išaušusia diena.
Nuo mažens globojo kitus
Slaugytojos pašaukimas poniai Onutei išsivystė palaipsniui. Kaip papasakojo moteris, buvo vyriausia dukra šeimoje, nors buvo vyresnis brolis, visgi dukrai tekdavę dažnai atstoti mamą. „Mama buvo silpnos sveikatos, dažnai tekdavę gydytis, tad man reikėdavo perimti jos pareigas. Pamenu, kaip tekdavo ruošti mažesnius brolius, seseris, kaip tikra mama“, - prisiminimais pasidalino O.Narkuvienė. Tad natūralu, jog jai pirmajai teko prisidėti ir prie šeimos išlaikymo, kurioje be jos augo dar šeši vaikai.
„Išvykau mokytis į Šiaulius, tris metus ten ir praleidau“, - papasakojo ponia Onutė, kaip paliko gimtuosius namus Viekšniuose, esančius Mažeikių rajone. Juose vis dar gyvena jos mama, kurios sveikata pastaruoju metu itin sušlubavo. „Čia slaugau kitus, o mano mamytę slaugo kiti“, - liūdnesnė gaida pasigirdo Onutės balse. Moters teigimu, gali būti, jog bet kuriuo metu atskries ir prastos žinios.
Močiutės labai myli
Kaip papasakojo miestelėnė, Palangoje ji įsikūrė prieš tris dešimtis metų, tad jau galima sakyti, įleidusi šaknis. Per tą laiką jai teko pakeisti daug darbo vietų, tačiau savosios specialybės niekuomet neišsižadėjo.
„Jau septynerius metus dirbu Palangos ligoninėje. Pradžioje dirbau vaikų skyriuje, vėliau perkėlė į vidaus ligų skyrių. Pasijautė, jog darbo specifika kitokia“, - apie savo darbo patirtį ėmė pasakoti pašnekovė. Pasak jos, skiriasi jau vien pacientų amžius, nes vidaus ligų skyriuje daugiausiai gydosi vyresnio amžiaus žmonės.
„Vaikų skyriuje galbūt net paprasčiau dirbti, nes dažniausiai su vaikais būna mamos ar močiutės, jos itin prižiūri savo atžalas, o su vyresniais žmonėmis yra kitaip“, - nusišypsojo moteris, papasakojusi, jog močiutės ją labai myli. Dažnai nori pasikalbėti, išlieti savo nuoskaudas, o ir pakilusios iš ligoninės patalo atskuba atsisveikinti.
Pasirodo, ligoninė kai kuriems tampa tarsi antrais namais. Nors pastaruoju metu niekas čia per ilgai neužsibūna, daugiausiai dešimt dienų, kaip papasakojo O.Narkuvienė, kai kurios močiutės pageidautų čia būti ir būti.
Patirties sėmėsi daug kur
Tačiau iki to laiko, kol nedirbo Palangos ligoninėje, Onutei teko išbandyti keletą kitų vietų. Kaip papasakojo miestelėnė, teko dirbti „Lino“ baseine, kur prižiūrėjo žmonių odos problemas, inhaliacijos procedūras bei teko susidurti su povandeniniu masažu.
„Teko dirbti ir sezoninių darbų. Buvau slaugytoja paplūdimyje. Tuo metu, kai dirbau, pasitaikė ir skenduolis. Išties, ten darbas – itin specifinis. Keista nepratusiam, kuomet gelbėjant žmogų, apspinta visas būrys smalsuolių“, - darbų specifiškumus vardino miestelėnė.
Moters teigimu, tik kartą yra tekę dirbti ne slaugytojos darbą. Tuomet, kai visiškai nebuvo darbų, o dirbti reikėjo. „Esu dirbusi Botanikos parke, buvau paskirta prie rožynų“, - papasakojo O.Narkuvienė.
Gavusi nuolatinį, ne sezoninį, darbą ligoninėje moteris itin apsidžiaugė, o ir taip nestokojanti optimizmo miestelėnė iki šiol savo sukauptu gyvenimo džiaugsmu dalijasi su kitais.
Ir į paskutinę kelionę tenka išlydėti
Žinoma, slaugytojos darbas slepia ne vien tik gražiąją pusę. Kaip prisiminė savo pirmąsias darbo dienas ponia Onutė, kaip tyčia teko susidurti su mirtimi. „Kaip tik tuo metu buvau likusi viena, mano pirmasis budėjimas ir toks atvejis. Žinoma, šiek tiek streso buvo. Bet kažkaip vėliau netekdavo susidurti, vis nepasitaikydavo“, - atskleidė pašnekovė.
Svarbiausia, kaip patikino kalbinta slaugytoja, noras padėti žmonėms kaip savo artimiesiems. Ji tai nuolat ir daro. Tad net papasakojusi apie savo sergančią mamą, ponia Ona patikino, jog visiems savo pacientams, vyresnėms močiutėms ji atstoja dukrą, nes jomis rūpinasi kaip sau artimu žmogumi. Turbūt tokia ir yra slaugytojų misija.
Energija – šokyje
Kokios priežastys lemia šios moters optimizmo vešėjimą? Ponia Onutė neslėpdama papasakojo, jog užtenka save realizuoti mylimoje veikloje. Visuomet šokio sūkuryje besisukanti moteris būtent ten ir pasisemia energijos. „Visuomet buvau senjorų narė, šokau su jais, tačiau dabar esu ansamblyje „Bočiai“. Man nelabai sekasi su porom, visur trūksta vyrų, tačiau mano vyras manęs pasigailėjo. Pamatė, kad viena sėdžiu, tai sutiko drauge su manim šokti“, - pasidžiaugė ponia Onutė.
Tiesa, O.Narkuvienei – dar toli gražu iki senjorų ar bočių pavadinimo. Turinti tris vaikus ponia Onutė dar negali pasigirti esanti močiutė, žinoma, ateis laikas, kuomet jų pasipils kaip iš gausybės rago. Tačiau be šios veiklos miestelėnė savęs nebelabai ir įsivaizduoja.
Paaiškėjo, jog daugiau imtis kažkokių veiksmų, jog jaustųsi visapusiškai gerai, nelabai ir bereikia. „Kartais iš darbo grįžti vos kojas bepavilkdama, tad nelabai apie kitokį sportą ir bemąstai“, - šypsodamasi kalbėjo pašnekovė. Žinoma, sau ji gali padėti taip pat, kaip padeda pacientams, o ji ir patikino, jog pakankamai rūpinasi savo sveikata. Neveltui ji kupina žvalumo, geros energijos, kurios pasisemti norėtų daugelis blogiau nusiteikusių žmonių.
Žmonės savimi rūpinasi labiau?
„Pastaruoju metu itin jaučiamas žmonių susirūpinimas savo maisto racionu, daug labiau ėmė žiūrėti ką valgo jaunimas. Net mano vaikai, ir tie bet ko nebevalgo. Vyresni žmonės galbūt šiek tiek mažiau“, - savo pastebėjimais pasidalino slaugytoja. Pasak jos, jos pačios galbūt didžiausias minusas, jog pernelyg dažnai mėgaujasi kava.
Ne paslaptis, jog vasarų metu ir Palangos ligoninėje jaučiamas didesnis pacientų antplūdis. Kaip pastebėjo Onutė, šiuo metu daugiausiai žmonės skundžiasi plaučių uždegimais, bronchitais. Neįvertina žmonės „užslėptų“ pavojų, tad tenka atostogų metu ir pasigydyti. Piktnaudžiavimas šaltu vandeniu ir saulės voniomis taip pat sukelia nenumatytų keblumų.
„Norėtųsi visiems žmonėms palinkėti, jog jie būtų tokie kaip aš, nestokotų šypsenos“, - linksmai patarė kalbinta moteris. Išties, galbūt tai ir yra didžiausias geros savijautos šaltinis.
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.