Stintos eina

Stintos paplitusios Europos pakrantėse nuo Biskajos įlankos iki Pečioros, nuo Šiaurės, Baltijos jūrų iki Volgos aukštupio baseinų.

Šios žuvys būna migruojančios ir sėslios. Baltijos jūroje sugaunamos „migrantės“ vadinamos didstintėmis. Jos vidutiniškai užauga iki 14-17, kartais net iki 30cm ilgio ir gyvena 7-9m. Subręsta dvimetės žuvys, neršia esant 4-6 laipsnių vandens temperatūrai. Ant žvirgždėto upių grunto, augalų šaknų viena žuvytė išleidžia 10-20 tūkst. ikrelių. Daugybė jų žūva. Išgyvenęs „kūdikystę“ mailius, srovių nešamas plaukia į jūrą, minta vandens bestuburiais. Suaugusios stintos yra plėšrios – išsivysčiusiais dantimis sugriebia įvairius vandens baseino dugno gyvūnėlius ir smulkias žuvytes.

Sėsliosios stintos, vadinamosios stintelės yra gėlavandenės, didžiųjų ežerų ir Kuršmarių gyventojos. Jos sveria 5-6g ir užauga iki 10cm. Stintelės subręsta būdamos vienerių metų ir neršia tik kartą gyvenime. Pilkšvai melsvas šių žuvelių kūnas beveik permatomas.

Senieji Kuršmarių žvejai stintas į tinklus viliodavo sukeldami garsus. Į eketę lentą įstatydavo taip, kad vienas jos galas kyšotų virš ledo. Ant kėdutės sėdintis žvejas – muzikantas mušdavo mediniais plaktukais į tą lentgalį kartodamas: „Stinta – pūkis, stinta – pūkis“. Kai taip žvejodavo daug žvejų, visos marios ir pamarys skambėdavo nuo tuksenimo, o tinklai plyšdavo nuo gausaus laimikio. Kartais vėjui pakeitus kryptį, ar kai stintos nerasdavo išėjimo iš jūros į gėluosius vandenis ir patekdavo į jūros pakrančių seklumas, ties Nerija jas bangos išplaudavo į krantą. Žvejams tuomet laimikį tereikėdavo susirinkti.

Didstintes kapomis pardavinėdavo Šilutės ir Klaipėdos turguose.

Mažosiomis stintelėmis Nerijos gyventojai šerdavo kiaules, o taupesnės šeimininkės išvirdavo puikią šaltieną.

Žvejai sako: „Stintos eina“. Didstintėmis džiaugiamės gal tik mėnesį ar du. Tad skubėkime jas kepti, šaldyti, marinuoti ir laukime Stintų šventės, kuri šiemet įvyks vasario 15 dieną.