Tiškevičių rūmai atgimsta pagal F. H. Schwechteno brėžinius ir piešinius

Prieš kelias dienas iš statybininkų pastolių išsinėrę Tiškevičių rūmai jau švyti atnaujintais fasadais. O rudenį, kaip žadėjo „Pamario restauratoriaus“ direktorius Aldas Kliukas, bus baigti visi vidaus darbai. Lietuvos dailės muziejaus direktorius, Palangos miesto garbės pilietis Romualdas Budrys patikino, jog istorinis rūmų vaizdas bus atkurtas maksimaliai tiksliai: restauratorių vedliu tapo slaptuose Berlyno archyvuose aptikti rūmus projektavusio architekto F. H. Schwechteno brėžiniai bei piešiniai.

Formavosi dviem etapais

Pats gražiausias ir svarbiausias Palangos akcentas, kurį kūrė grafai Tiškevičiai – istorinę, architektūrinę ir  kraštovaizdinę vertę turinti Palangos dvaro sodyba. 1997 m. ji įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Palangos dvaro sodybos kompleksui priklauso: rūmai, parkas, Birutės kalno koplyčia, sarginė, Lurdo grota.

Kultūros vertybių registre apie visą kompleksą rašoma, jog iki 1775 m. Palanga išbuvo karališkąja valda. 1782 m. savininku tampa Vilniaus vyskupas Masalskis. Tuo laiku dvaras Palangoje nebuvo įkurtas. 1824 m. Palangos grafystę nusiperka grafas Mykolas Tiškevičius. Dvaro sodyba pradėta formuoti 1848 m., parkas įkurtas 1897-1899 m., rūmai pastatyti 1897 m.

Galutinai sodyba susiformavo tarpukaryje. Pagrindiniai dvaro sodybą formuojantys elementai yra: užstatymas (4 dvaro laikotarpio statiniai), želdynai (parkas, rozariumas, gėlynai), vandens telkiniai, susisiekimo įranga (laiptai, takai, keliai), mažosios architektūros elementai.

Dvaro sodybos vystymęsi išskiriami šie etapai: I-asis – 1848-1902 m., kurio metu pietinėje Palangos dalyje esančiame pušyne įkuriamas parkas pagal žymaus architekto peizažisto projektą, pastatomi 2-jų aukštų rūmai, koplyčia ant Birutės kalno, o jos šiaurinėje papėdėje įrengiamas grotas iš akmenų – Lurdo grota. II-asis – 1922-1924 m., kurio metu atnaujinami karo metu nukentėję rūmai, pastatomi pagalbiniai ir ūkiniai pastatai (arklidės, daržinė, tvartai, ledainė, didelė oranžerija ir kt. – iki mūsų dienų neišlikę).

Apnykusios dvaro sodybos pastatų architektūroje dominuoja pseudorenesansiniai rūmai su aštuoniakampe koplyčia ir išskirtinės vertės gamtovaizdiško tipo parkas (senoji jo dalis) su reikšmingu archeologijos ir istorijos palikimu.

Rūmų pastatas – rusiškos „p“ raidės plano, pusiau atviro dviejų aukštų su cokoliniu aukštu tūrio. Pagrindiniame fasade turi nedidelį portiką, šiauriniame – aštuoniakampę koplyčią, pietiniame – keturių kolonų laikomą balkoną. Per pagrindines šiaurinio fasado duris patenkama į dviaukštį vestibiulį su reprezentacine laiptine ir židiniu. Vidaus planinės struktūros tipas – anfiladinis. Meniniu požiūriu vertingi rūmų interjerai su plastiniu ir polichrominiu (imituojančiu dirbtinio marmuro apdailą) dekoru.

Felikso ir Antaninos Tiškevičių rezidencija

Leidinyje „Palanga. Kultūros paveldas“ dvaro rūmams skirtojoje dalyje primenama, jog Palangoje daug laiko buvo tik poilsiui skirta grafų Tiškevičių vasaros rezidencija. Čia stovėjo paprastas medinis gyvenamasis namas, aplipdytas priestatais ir medinėmis verandomis, šalia buvo oficina ir arklidės. Pastatus supo nedidelis parkas, kurio želdiniai dėl smėlingo grunto nepasižymėjo vešlumu. Dvaras nuolatine rezidencija tapo XIX a. pabaigoje, dvaro savininku tapus Feliksui Tiškevičiui (1869-1933). 1893 m. jis sukūrė šeimą – vedė Antaniną Sofiją Koržbok-Ląck iš Poznanės Didžiosios Kunigaikštystės, šeimos re­zidencijai pasirinko Palangą. F. Tiškevičius atsisakė militarinės karjeros ir su nepaprastu užmoju atsidavė ūkinei veiklai, įgalinančiai panaudoti išsilavinimą, puikų skonį, didžiulius sugebėjimus. Jis ėmėsi pertvarkyti dvarą bei plėsti tėvo įkurtą kurortą. Palangos parkas ir rūmai sukurti dviejų Europoje visuotinai pripažintų meistrų – parkų kūrėjo Edouard Fransua André ir rūmų architekto Fanz Heinrich Schwechten, su kuriais Tiškevičiai susipažino Poznanėje.

Rūmams ir parkui vieta parinkta senajame pušyne, netoli legendinio Birutės kalno. Čia nuo seno plytėjo pelkėtos pajūrio lagūnos, tarp kurių kyšojo smėlingos kalvelės. Rūmams statyti buvo pasirinkta smėlio kopa, kurios aplinka paaukštinta iškasto tvenkinio gruntu. Šioje vietoje pagal Fr. Schwechten projektą iškilo nauji reprezentaci­niai rūmai, turintys renesanso, baroko, klasicizmo bruožų. 1907 m. prie rūmų vakarinio šoninio fasa­do pastatyta koplyčia, galerija sujungta su rūmais.

Rūmų interjeras buvo įrengtas subtiliai ir sko­ningai. Puošniausia rūmų patalpa – vestibiulis, kurio galeriją rėmė kolonos, o į viršų vedė laiptai su meniška laiptų baliustrada. Vestibiulio akcen­tas – tamsaus marmuro židinys. Iš reprezentacinių kambarių prašmatniausia buvo didžioji svetainė. Jos sienas ir lubas puošė lipdiniai, ištaigingas šviesaus marmuro židinys, krištolo sietynas, Liudviko XIV baldai. Įspūdingi buvo ir kiti reprezentaciniai kam­bariai, kuriuos puošė paveikslai, giminės portretai, graviūros, bronzos dirbiniai, marmuro biustai, sie­nos, dekoruotos rytietiškais kilimais, gobelenais, veidrodžiais.

Rūmų bibliotekoje buvo sukaupta daugiau nei 3000 tomų knygų, šeimos archyve buvo saugomi ir 1905 m. Nobelio literatūros premijos laureato Hen­riko Sienkevičiaus, žymaus lenkų poeto, dramatur­go, režisieriaus Lucjano Rydelo laiškai. Šie žymūs kūrėjai yra ne kartą vasaroję pas grafus Tiškevičius, su jais palaikė draugiškus ryšius. Pats F. Tiškevičius surinko unikalų senovės gintaro dirbinių rinkinį. Gintarą pradėjo kaupti 1897-1899 m., supirkdamas iš darbininkų senovės gintaro papuošalus, rastus ka­sant parkui juodžemį prie Būtingės. Vėliau rinkinį papildė 1905-1907 m. gintaro radiniais, aptiktais pajūrio durpyne ties Paliepgiriais. Rinkinyje buvo 297 dirbiniai, iš jų 149 padovanojo Vilniaus mokslo bičiulių draugijai, kurios nariu buvo F. Tiškevičius iki Pirmojo pasaulinio karo. Likusi dalis buvo sau­goma Palangos dvaro rūmuose, o dabar – Gintaro muziejuje.

(Bus daugiau)