Tradicinėmis šėlionėmis baidė žiemą

Tradiciškai Palangos miesto centrinėje aikštėje antradienio vakare rinkosi persirengėliai, drąsiai nusiteikę išginti žiemą iš kiemo. Netrūko šėlionių, blynų, sulaukta ir itin puošnios Morės, kurios likimas – aiškus, juk visi su nekantrumu laukia pavasario.
Pradėję rinktis miestelėnai, ne tik persirengę taip, kad žiemą išgąsdintų, visų pirma skubėjo pasigardžiuoti blynais, kuriuos kepė ne vienas kepėjas. Kaip gi Užgavėnės be sočių blynų, jiems atsispirti nelabai ir pavyko, kai nosį kuteno gardūs kvapai.
Laukiant atriedant Morės, kai kurie persirengėliai pasakojo smagias istorijas, linksmino susirinkusius pokštais, o ir su puikiai pasidabinusiais persirengėliais ne vienas pageidavo nusifotografuoti. O jeigu mažieji į šventę atskubėjo nepasidabinę – ne bėda, jų veideliai buvo išpiešti vietoje.
Žinoma, visi labiausiai laukė Morės. O laukti buvo verta, kadangi Morė – tikra gražuolė, atkreipusi visų dėmesį. Ji suviliojo dar gausesnį būrį miestelėnų, norėjusių kartu su dūmais žiemą išvaryti dar sparčiau.
Užgavėnės – žiemos šventė, simbolizuojanti žiemos išvarymą siekiant prisišaukti pavasarį bei žyminti paskutinę žiemos mėsiedo dieną. Šventė žavi liaudiško humoro grožiu ir kūrybingumu. Pagrindiniai šventės simboliai – persirengėliai, kaukės, blynai, Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas. Viso to kasmet netrūksta ir Palangoje švenčiant Užgavėnes.
Kita diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena. Po Užgavėnių prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas pasninkavimas.
Per Užgavėnes tradiciškai dirbami tik lengvi darbai, gaminamas maistas bei sočiai valgoma, pramogaujama. Liaudyje sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”.
Žmonės ruošdavosi Užgavėnėms: rūpinosi kostiumais bei kaukėmis, iki šventės skubėdavo pabaigti sunkesnius ūkio darbus, išsikulti javus – sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės ir t. t. Užgavėnių dienai atėjus priešpiet gamino valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė bei linksmybės prasidėdavo. Anksčiau kai kuriuos net iš darbo anksčiau išleisdavo. Būta ir manančių, kad per Užgavėnes valgyti reikia 9 patiekalus.
Šventės vedėjai kreipdamiesi į moteris jas nuramino, jog valgyti galima tiek, kiek norisi, per Užgavėnes suvalgytas maistas „neina į kūną“.
Užgavėnės švenčiamos likus 47 dienoms iki Velykų, taigi data kasmet kinta nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos.
XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985–1990 metus jos vėl buvo atgaivintos. Žemaičių Užgavėnių tradicijas perėmė ir kiti regionai. Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego). Užgavėnių šventė nuo senų laikų žinoma visoje Europoje. Šventė yra pagoniška, tačiau vėliau glaudžiai susieta su krikščionybe.
Seniau Užgavėnės buvo vadinamos Ragučio švente.
Pagal liaudies mąstyseną, Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės yra tarsi karnavalas – tai liaudies šventė, nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus faktą, kad šventės laikas priklauso nuo Velykų laiko).
Lietuvoje Užgavėnės švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, Rumšiškių liaudies buities muziejuje.