Užburiantys „Pajūrio ritmai“ suskambo „Gamantoje“

Trečiadienį viešbutyje „Gamanta“ atidaryta dešimt dienų trukusio šešių iškilių Lietuvos dailininkų: J. Daniliausko, V. A. Gurskio, R. Katiliūtės, A. S. Kliaugos, M. Skudučio ir G. Vitartaitės, – tapybos plenero „Pajūrio ritmai“ paroda. Čia pat, „Gamantoje“, improvizuota studija virtusioje restorano dalyje sukurti darbai bei į Palangą atsivežti anksčiau tapyti paveikslai pajūrio ir ne tik pajūrio ritmu užbūrė susirinkusiuosius į parodos atidarymą.

„Gamanta“ tęsia tradicijas

„Labai džiaugiuosi, kad Palangoje, kur daugybę kūrėjų aplanko mūzos, rengiama vis daugiau dailininkų plenerų, – prabilo į parodos atidarymą atėjęs Palangos kultūros skyriaus vedėjas Vygantas Rekašius. – Džiugu, kad į jų rengimą įsilieja vis daugiau viešbučių. O ypač džiugu, kad šis pleneras surengtas „Gamantoje“, kurios šeimininkai Alvydas ir Rita Meškiai pernai, kai Palanga buvo Lietuvos kultūros sostinė, patys pirmieji pasisiūlė įsilieti į renginių pynę ir ankstyvą pavasarį surengė puikią parodą. Smagu ir tai, kad gražios tradicijos tęsiasi, ir nuoširdžiai linkiu plenero organizatoriams: tebūnie taip ir toliau“.

A. Meškys, savo ruožtu pasidžiaugęs, kad net orai plenero dalyviams buvo palankūs – nors ir įnoringi, tai vėsūs, tai tiesiog karšti it tropikuose, jie pačiom įvairiausiom spalvom bei šviesom gražino Palangą, – ir kad patys dailininkai buvę itin darbštūs ir kūrybingi, ką geriausiai įrodo jų sukurti paveikslai, žodį perdavė plenero kuratorei menotyrininkei dr. Nijolei Tumėnienei.

„Turėjom labai gražų plenerą čia, Palangoje, kurią lietuvių dailininkai atrado ne taip ir seniai – tik prieš 100 metų, kai ji tapo svarbiu Lietuvai kurortu, – sakė N. Tumėnienė. – Pirmieji pajūryje pradėjo kurti Antanas Žmuidzinavičius ir Česlovas Janušas, į savo drobes perkėlę pajūrį, jūrą, dangų virš jos. Atvažiuodavo ir Petras Kalpokas, kuriam įdomesnė buvo pati Palanga – žvejų kaimelis, jo žmonių gyvenimas, nameliai ir net gėlės, žydėjusios prie jų, pavyzdžiui, piliarožės, kurios būdingos Žemaitijai“.

Didysis dailininkų antplūdis Palangoje prasidėjęs XX a. antrojoje pusėje, kai grafų Tiškevičių rūmuose įsikūrė dailininkų kūrybos namai. Palanga tada tapusi ne tik Lietuvos, bet ir visos Sovietų Sąjungos dailininkų įkvėpimo šaltiniu.

„Tačiau ne tik valstybė rėmė dailininkus. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Palangoje plenerus, į kuriuos atvažiuodavo žymiausi Lietuvos menininkai, pradėjo rengti Vitalius Litvaitis, dirbęs tuometinio Palangos vandentiekio vadovu. Čia pabuvojo, klegėjo ir kūrė ne viena dešimtis dailininkų. Šis pleneras lyg pratęsia V. Litvaičio rengtųjų tradicijas“, – sakė menotyrininkė.

Skirtingi, individualūs, originalūs

Į plenerą „Pajūrio ritmai“ buvo pakviesti šeši žymūs Vilniaus tapytojai, kurie ir anksčiau yra kūrę pajūryje. Pasak N. Tumėnienės, visi jie labai skirtingi, individualūs ir originalūs. Jų tapyba – profesionali, jie gerbia natūrą bei aplinką, ieško joje kūrybos impulsų. Tačiau jų vaizdų pasaulis skiriasi, skiriasi ir tapymo būdas, kolorito ir stiliaus samprata.

„V. Gurskį įkvepia Palangos gamtos motyvai: jis ieško to, ko kiti neranda. Dailininkas pagauna net Palangos oro charakterį – vėją, jame dinamiškai besiplaikstančias pušeles, – ypatingą jos šviesą, erdvę. Jonas Daniliauskas – improvizatorius, Jį domina žmogaus aplinka, tai, kas jį supa, kas yra neatsiejama jo pasaulio dalis. Spalvos J. Daniliausko darbuose – ryškios ir kontrastingos, tačiau darnios. V. Gurskiui reikia gamtos: ar karšta, ar šalta, jis bėga į gamtą, jam reikia tiesioginio įkvėpimo. J. Daniliauskas viską fiksuoja atminty, jis kuria dirbtuvėje, vaizdus perleisdamas per savo fantazijos pasaulį“, – kalbėjo N. Tumėnienė.

Pasak menotyrininkės, Mindaugas Skudutis savo kūrybine nuostata yra artimas V. Gurskiui, tačiau jo paveiksluose spalvos dekoratyvesnės, potėpių ir linijų ekspresija primena pajūryje siaučiančias stichijas. Algimantui Kliaugai svarbiausia esanti spalva, ir tik per ją dailininkas išreiškia dinamišką gamtos prigimtį, jos judėjimą perteikdamas ne piešiniu, o spalvų kontrastais. Prie jų šliejasi ir Gražina Vitartaitė, kurios tapyba – plono sluoksnio, subtiliai niuansuota – ypač gerai perteikia virpančią plenerišką atmosferą: viskas persmelkta ypatinga šviesa, kuri tiesiog trykšta iš paveikslų.

Išsiveža temų kūrybai

„Toliausiai nuėjusi improvizacijos keliu iki pat abstrakcionizmo yra Rūta Katiliūtė. Jos abstraktūs paveikslai nėra nei dekoratyvūs, nei tušti, nors lyg ir nieko nevaizduoja. Tačiau įsižiūrėjus galima pajusti tokias vaizdo gelmes, tokius subtilius spalvų niuansus... Dangaus ir erdvės mėlis tarsi būtų gimęs čia, stebint jūros ir dangaus žydrynę, jų artumą ir kontrastą“, – sakė menotyrininkė, prisipažinusi, jog jai labai patinka ir visi į plenerą atvažiavę dailininkai, ir jų darbai, kuriuos jie sukūrė plenero metu: rezultatas esąs išties aukšto meninio lygio.

Ir A. Meškys, prisipažinęs, jog žiūrint į plenero rezultatus jam norisi pagarbiai nusikelti kepurę, ir R. Meškienė dėkojo dailininkams, savo buvimo metu sukūrusiems „Gamantoje“ tikrą meno Meką. Dailininkai gi savo ruožtu dėkojo ir plenero kuratorei, ir jo šeimininkams. Pasak R. Katiliūtės, mažai Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie ir jaučia mena, ir jį globoja. V. Gurskis ir J. Daniliauskas pasidžiaugė ne tik nuostabiu priėmimu „Gamantoje“, bet ir dailininkams surengta ekskursija po Žemaitiją, kurios metu jie prisirinko tiek temų ir motyvų, kad galės ilgai namuose dirbti.

O kokie pajūrio ritmai pagavo dailininkus Palangoje „Gamantoje“ bus galima pasižiūrėti visą birželį.