Varpinė pašto ženkle

Pamažėl rimstant mano linksmai spalvingo gyvenimo Pūgai, tilstant plojimams tikrai ne „Vienišo vyturio teatre“, kur baigia ryškėti mažne visų klounų perukų spalvos, tarsi varpas grūdų sandėlyje siela išmoko atskirti, atsijoti ir tai, kam tikrai verta likti Likimo nišoje „TIKRA“.
Tai ir vasariškais spinduliukais Palangos žiemą sušildantys man ir mano kantriajai žmonai, pavyzdingai rimtuolei Vladai Marijai skirti laiškai iš Kelmės rajono. Juos iš kitų išskiria kuklūs pašto ženkliukai. Jei rašyčiau knygą apie „Tą stebuklų šalį“, pavadinčiau – „Varpinė pašto ženkle“. ŠAUKĖNAI“. Pasigėrėdami skaitome Lietuvos švietimui, kraštotyrai, kultūrai DABAR pasišventusiųjų nuostabių moterų, gražiausias netolies, Ušnėnuose, gyvenusios rašytojos Žemaitės tradicijas tęsiančių mokytojų Elenos Burdulienės, Aldonos Bacevičienės, Sofijos Vinklerytės-Blažienės mintis. Apie gyvenimą. Šaukėniškius. Mokytojus. Mokinius.
Ir visus mus vienijančią, šalikelėse neleidžiančią pasilikti, Asmenybę ugdančią ir stiprinančią, niūriausiose sielos išbandymų naktyse, žiemose žiburiu, kaip švyturiu jūroje esančiam laivui krante šviečiančią idealais turtingą dieviškąją Meilę, kuri nepažįsta Horizonto ir Žemės pinigų, nepavaldi Laikui, santvarkoms – socializmui nei vesternizacijai, partijoms nei religijoms, visų lygių spekuliantams, cinizmui, chamizmui, agresyvumui.
Meilė (šitai regime ir mielos bendramintės literatės Irenos Linkauskienės antrą penkmetį vadovaujamoje vis gausėjančioje nariais mūsų „Trečiojo amžiaus“ senjorų šeimoje Klaipėdoje bei jos „filiale“ Palangoje) visada vaikšto apsigobusi Pagarbos skara.
Meilė pirmučiausiai „prisimatuoja“ ir atranda jos vertas širdis. Pirmasis žodis Humanistikos žodyne yra MEILĖ. Savuosiuose „Šaukėnų metuose“ ypač dabar atrandu daug nemeluoto nuoširdumo, Kūrybos, „balto“ išdykėliškumo ir pirmųjų „elgsenos korektūros“ pamokų, taip pat – pedagogiškos atlaidos, etikos, takto, – visa tai šventumu persmelkia net pusamžį šių eilučių autoriaus gyvenimo, kai Meilė buvo ir tebėra lemtingiausioji visų problemų sprendėja, klaidų teisėja ir ligų gydytoja.
...Šias mintis adresuoju ir septintojo praėjusio XX amžiaus dešimtmečio pradžioje Šaukėnų vidurinei mokyklai vadovavusiems žymiems krašto pedagogams, kūrybiškai gražiai dabar gyvenantiems Šiauliuose, kuriuos mokyklos kieme susitikome 2007 m. rugpjūčio 11-ąją. Tai Jonas Ruškus ir Vytautas Mažeika, gyvenimo darbais įrodantys, jog Sąžinė, Garbė, Gėda TIKRAI ne teorija ir niekada nesiūlytinos senienų parduotuvėms ar muziejams, kad TIKRAI padoriam žmogui privalu skirti, atrasti takoskyrą tarp GERAI ir NEGERAI, neatmetant asmenybės laisvės rinktis... Ant Vytauto Mažeikos ir Irenos – Jono Ruškų vokų, kuriuose – brangių pedagogų laiškai, irgi dažniausiai randu pašto ženkliuką su senosios Šaukėnų bažnyčios varpinės atvaizdu. Beje, Varpinės ir Šaukėnų bažnyčios šventoriaus vartelių nuotraukos yra išspausdintos ką tik „Eglės“ leidykloje išleistoje unikalioje kultūros ir istorijos  tyrėjo, pirmojo V. Kudirkos žurnalistinės premijos laureato Bernardo Aleknavičiaus knygoje „Žemaičių žemės rūpintojėliai“, 208 puslapyje.
...Laiškais iš Šaukėnų pareina ir tie, kurie jau Amžinajame kalnelyje. O primena, vis primena save geraisiais širdžių darbais, DABAR gyventi padeda ir mokytoja-lituanistė Monika Kančelskienė, su kuria 1965 metais laimėjome I-ojoje respublikinėje moksleivių literatų darbų apžiūroje Vilniuje, o mūs džiaugsmą pagarsino Lietuvai net televizija. Save primena, iki jūros į svečius pareina ir poetiškoji Emilija Vinklerytė, kritikas-satyrikas, Lietuvos patriotas Rimantas Kasparas, mokytojai Česlovas Jasaitis, Česlovas Burdulis, direktorius Jurijus Šteinas...
...Baltais žemaitiškų priekalninkų keliais į Saulėtekio taką Palangoje paršvitusi pareina ir 1961–1996 Šaukėnų apylinkės ambulatorijoje, mokykloje dirbusi MAMA. Mes su ja vis pasidžiaugiame geraisiais Lietuvos žmonėmis.
...Štai todėl, gerasis Skaitytojau, mano mintis vis prikelia mintį, o laiškai iš Šaukėnų – ir visą vasariškai nubundantį, viltingai kalbinantį Gyvenimą, kurio „verslo partneriai“ dar nepadarė Taros Supirktuve.
Kad pūgos neprailgtų ir kad neužliūliuotų jūrinis štilis, nes abejingumas – skaudus, o mes esame ne Prakeleiviai, bet aktyvūs, besigiminiuojantys nuostabaus kruizo bendrakeleiviai. Te ir naujoji „Saulėjauta“ spinduliuos mylinčių sielų giedrą kiekvienam jos išsiilgusiam žvilgsniui. Nes prasminga veikla ir su „Trečiojo amžiaus“ senjoromis ir senjorais įrodo, jog poetiškoji meilės ugniažolė ištirpdo ir viduržiemio ledus, ir onkologines „špygutes“, – tad gal sykiu įveiksime ir svetimėjančios visuomenės dvasinį pašalą?!