Vila „Anapilis“: praeitis, dabartis, ateitis

Tęsinys. Pradžia 2013 m. kovo 22 „Palangos tilto“ Nr. 22

Vila „Anapilis“ – vienas medinės architektūros poilsio pastatų Palangoje, išlikusių iki šių dienų. Ne paslaptis, kad šis paskutinį kartą tarybiniais metais paremontuotas respublikinės reikšmės kultūros paminklas verkiant prašosi restauravimo. Ir, tikimasi, jo sulauks: šiuo metu baigiamas rengti vilos restauravimo ir pritaikymo visuomenės poreikiams investicinis projektas, kuris bus teikiamas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programai „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“. Paskaičiuota, kad atgaivinti „Anapilį“ kainuotų apie 5,5 mln. Lt.

Restauracijos mirtinai reikia
Šiuo metu viloje „Anapilis“ įsikūręs Palangos kultūros centras, čia glaudžiasi ir kolektyvai: Palangos pučiamųjų orkestras, „Grubusis“ teatras, pagyvenusiųjų liaudiškų šokių ansamblis „Bočiai, vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Banguolis“, folkloro ansamblis „Mėguva“, moterų vokalinis ansamblis „Guboja“, šaulių vyrų choras „Naglis“. Tiesa, ne visi jie „Anapilyje“ repetuoja: pasak Kultūros centro direktoriaus Žilvino Kažio, patalpų trūksta katastrofiškai. O ir tose pačiose, kurios yra, repetuoti toli gražu ne visada galima – žiemą čia tiesiog žiauriai šalta.
„Kokios didžiausios „Anapilio“ bėdos? Varge, jeigu pradėtume vardinti, labai jau ilgai užtruktume“, – sakė Ž. Kažys.
Pagrindinė bėda, su kuria susiduria XIX amžiaus pabaigoje statytoje ir XX amžiaus pabaigoje į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įrašytoje valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe – kultūros paminklu pripažintoje viloje XXI amžiaus antrajame dešimtmetyje dirbantys žmonės – šaltis.
„Vilą šildome elektra, o tai – išties brangu. Tad taupoma, kiek galima. Kita bėda – kiauri stogai, pro kuriuos lietui lyjant vanduo sunkiasi. Į sienas įsimetęs pelėsis. Žodžiu, kur bežiūri – vienos problemos, kurios su metais tik gilėja“, – vardijo Ž. Kažys.
O kaip su buvusio muzikos klubo „Anapilis“ įkūrėjo minėtaisiais „auksiniais“ tualetais, kurių remontui ano amžiaus pabaigoje nepagailėta net 30 tūkst. Lt?
„Jeigu atvirai – žiemą mes jais naudotis beveik negalime, nes, šalčiams paspaudus, užšąla vanduo. Užšąla nepaisant to, kad vamzdynus apšiltinom, kaip galėjom – čia jau prasideda įvadų problemos. Vienu žodžiu, kapitalinis remontas mirtinai reikalingas“, – sako direktorius.
Teiravomės: o kaip bandoma nuo irimo – kuris plika akim matyti – apsaugoti vertingas fasado puošybos detales? „Kaip jas saugosi – vinukais neprikalsi. Reikėtų bent jau padažyti, tačiau tai – ilga istorija, visus darbus reikia derinti su Kultūros paveldo departamentu“, – atsidūsta Ž. Kažys.

Istorijų girdėti teko
Nors Palangos kultūros centro direktorius „Anapilyje“ dirba palyginti neseniai, negalime jo nepasiteirauti: ar girdėjo jis iš lūpų į lūpas einančias legendas apie viloje klaidžiojančius vaiduoklius?
„Pačiam su vaiduokliais bei „Anapilio“ dvasiomis susidurti neteko, tačiau istorijų visokių esu girdėjęs, – nusišypso Ž. Kažys. – Ne vieną Kultūros centro darbuotoją vakarais yra gąsdinę keisti barškėjimai bei brakšėjimai. Tačiau mes stengiamės su dvasiomis sugyventi taikiai“.
Pasak direktoriaus, iš senų palangiškių jis yra girdėjęs pasakojimų, jog neva po „Anapilį“ klaidžiojanti niekaip negalinti nurimti grafo Tiškevičiaus dukros vėlė: ji lyg ir buvusi uždaryta vilos bokštelyje, lyg pati savo noru ten atsiskyrėliškai gyvenusi. Be to, pasakojama, kad ji turėjusi antgamtinių galių, užsiimdavusi visokiais burtais bei kerėjimais.
Pajuokavom: o gal vėlė pyksta, kad „Anapilis“ toks apleistas? „Gal. Bet turime vilties, kad po metų kitų jau nebepyks“, – vėl nusišypsojo direktorius.

Kuo toliau, tuo piktesnės
Apie „Anapilio“ dvasias paklausėme ir folkloro ansamblio „Mėguva“ vadovės Zitos Baniulaitytės: kas geriau už etnografę gali žinoti pasakojimus bei legendas?
„Man taip pat nėra tekę sutikti nei po „Anapilį“ klaidžiojančių dvasių, nei vėlių, nei vaiduoklių. Nors ieškot ieškojome – pernai buvome viloje surengę robaksą jaunimui, tad ir palėpėse, ir rūsiuose bandėm dvasių paieškot – neatsišaukė“, – šypsosi Z. Baniulaitytė.
O pasakojimų išties visokių esama. Vieną legendą, kai „Anapilyje“ buvo švenčiamas Gintaro muziejaus įkūrimo penkiasdešimtmetis, pasakojo Palangos miesto garbės pilietis, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Pasak jo, paskutiniojo Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus motina, kretingiškio grafo Juozapo Tiškevičiaus žmona grafienė Sofija Tiškevičienė, kuriai priklausiusi ilgą laiką jos vardu vadintoji vila, buvusi silpnos sveikatos. Jos nuotaikai praskaidrinti vilos bokštelyje buvo įrengti vėjo vargonai – beje, jų išties būta. Tad prastai pasijutusi grafienė Sofija atsidarydavo bokštelio langus ir klausydavosi vėjo vargonų muzikavimo. Ir dabar, kai jos vėlė prastai pasijaučia, atsklendžia į bokštelį vargonų klausytis.
„Teko kalbinti ne vieną palangiškį, ir jie pasidalijo tokiais pastebėjimais: seniau dvasios po „Anapilį“ mažiau sklandydavusios. Antai tik po vilos nacionalizavimo, kai čia buvo įsikūręs poilsio namų „Jūratė“ filialas su šokių sale bei skaitykla, čia poilsiavusi Samauskų šeima sakė, jog poilsio jiems niekas nedrumstęs. Muzikos klubo „Anapilis“ laikais čia nakvoję žmonės nekart yra pasakoję, kad ne tik girdėję, bet ir matę vaiduoklius. Kalbama, kad ir dabar jie pasivaideną. Galima pusiau juokais, pusiau rimtai pasakyti: kuo labiau apleistą „Anapilį“ dvasios mato, tuo labiau jos liūdi ir pyksta, primindamos apie save ir apie tai, kad pastatas nėra toks, kokį nori matyti jos ir visa Palanga“, – porino etnografė.

Rengiamas projektas
Tačiau, kaip buvo užsiminęs Ž. Kažys, dvasios turėtų nurimti. Visą rudenį ir žiemą „Anapilyje“ triūsė architektai, paveldosaugininkai ir kiti specialistai, atlikę išmatavimus, paskaičiavimus, kurie sugulė į anksčiau paveldosaugos klausimais Palangoje besirūpinančios Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės Kristinos Litvinienės minėtąjį baigiamą rengti Vilos „Anapilis“ restauravimo ir pritaikymo visuomenės poreikiams investicinį projektą, kuris bus teikiamas Kultūros ministerijos administruojamai Europos ekonominės erdvės (EEE) finansinio mechanizmo programai „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“ pagal finansavimo kryptį – „Medinio nekilnojamojo kultūros paveldo (pastatų) tvarkybos darbai“. Šiai krypčiai iš viso numatyta skirti 4,7 mln. eurų. Vienam projektui numatoma skirti nuo 690,0 tūkst. iki 2,4 mln. Lt. Projektų finansavimo intensyvumas iki 90 proc. Paskaičiuota, kad atgaivinti „Anapilį“ kainuotų apie 5,5 mln. Lt.

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Palangos kultūros paveldo vertybės.