Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia...

Lietuvos vasaros sostinės Palangos ir jos neogotikinės šventovės istorija neatsiejama nuo grafų Tiškevičių: dvarininkų, kurorto įkūrėjų, tilto į jūrą, kurhauzo ir daugybės vilų statytojų, sakralinės paskirties statinių, kultūros ir meno mecenatų...

Palangos Tiškevičių istorija prasidėjo 1824 m. liepos 13 d., kai Mykolas Tiškevičius už 177 171 sidabro rublį ir 88 kapeikas iš generolo Ksavero Niesiolovskio nupirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais. Vėliau Palangą valdė Mykolo sūnus, Vokės ir Voložino dvarininkas Juozapas Tiškevičius. Jam mirus, Palanga atiteko jauniausiam sūnui, taip pat Juozapui. 1891 m. Palangos dvarą paveldėjo Feliksas Tiškevičius. Jis pastatė iki šių dienų išlikusius reprezentacinius dvaro rūmus, įkūrė ir dabar mus džiuginantį peizažinį parką, įrengė Lurdo grotą, ant Birutės kalno pastatė koplyčią, finansavo naujos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios statybą.

Tiksli data, kada Palangoje pastatyti pirmieji katalikų maldos namai, nežinoma. Manoma, kad tai įvyko XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje. XVI a. įkurta Palangos parapija. 1550 m. įkurtai parapijai Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Ona Jogailaitė paskyrė 3 valakus žemės ir nustatė duoklę - po rėtį rugių ir miežių, penkis grašius ir vežimą malkų nuo valdomo žemės valako.

1762-1767 m. tuometinio klebono Motiejaus Vilčevskio rūpesčiu, Palangos seniūno Kristoforo Mirbacho ir parapijiečių lėšomis pastatyta nauja bažnyčia. Naujuosius maldos namus 1768 m. birželio 19 d. konsekravo Žemaičių sufraganas vyskupas Mykolas Chominskis. XIX a. pabaigoje ši bažnyčia vis dar buvo gana geros būklės, tačiau jos gana skurdi architektūra jau neatitiko sparčiai besiplečiančio kurorto vizijos. Nuspręsta statyti naują mūrinę bažnyčią, turėjusią tapti svarbiu miesto architektūriniu akcentu.

1896-1897 m. naująją bažnyčią už 1 300 rublių suprojektavo Liepojoje gyvenęs švedų architektas Karlas Eduardas Liudvikas Strandmannas (1867-1946). Šis architektas - vienas produktyviausių Lietuvos bažnyčių projektuotojų. K. E. L. Strandmannas, be jau minėtos Palangos, Lietuvoje suprojektavo šias šventoves: Gruzdžių, Švėkšnos, Kelmės, Salantų, Plungės, Kulių, Žiobiškio, Ramygalos ir Alantos. Architektas daug dirbo ir Latvijoje. Ko gero žymiausias jo kūrinys - Jelgavos Šv. Jurgio katalikų bažnyčia.

1899 m. gautas statybos leidimas. 1899 m. rugpjūčio 16 d. per Šv. Roko atlaidus pašventintas naujosios Palangos bažnyčios kertinis akmuo. Statyba vykdyta vadovaujant Mikoliškių dvarininkui, karo inžinieriui, generolui leitenantui Liucijonui Bronišui. Palangos dvarininkai grafai Tiškevičiai bažnyčios statybai skyrė medieną, beveik visos plytos pagamintos Tiškevičiams priklausiusioje plytinėje. Neskaitant statybinių medžiagų, Antanina Sofija ir Feliksas Tiškevičiai dar paaukojo 5 000 rublių. Borkovskiai iš Vilniaus paaukojo 5 900 rublių, Marija Gussa Diuben – 5 000 rublių... Palangos parapija tuo metu buvo neturtinga, todėl bažnyčios statybai skyrė tik 1 500 rublių. Didžioji dalis statybai reikalingų lėšų surinkta Palangos klebono prelato Juozapo Šniukštos sumanumo dėka. Netgi garsusis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis 1901 m. Palangoje surengė koncertą, kuriame surinktos lėšos skirtos bažnyčios statybai. Iš viso naujosios bažnyčios statybai išleisti 53 157 rubliai - čia neįskaičiuotos Tiškevičių skirtos statybinės medžiagos.

1906 m. spalio 13 d. Palangos bažnyčia pašventinta. Vidaus įrengimo darbai tuo metu dar nebuvo baigti. 1907 m. naujojoje Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje pradėtos aukoti Šv. Mišios. Visi vidaus įrangos darbai baigti 1909 metais.

Noriu papasakoti įdomų Palangos katalikų bažnyčios istorijos faktą. Lietuva vasaros sostinės galėjo ir neturėti. Katalikų bažnyčia turėjo įtakos priimant sprendimą Palangą atiduoti Lietuvai. Po I Pasaulinio karo atkuriant Lietuvos valstybingumą, dėl Palangos priklausomybės kilo teritorinis ginčas tarp Lietuvos ir Latvijos. Šį klausimą nagrinėjo tarptautinio arbitražo komisija, kuriai pirmininkavo Edinburgo (Škotija) universiteto profesorius Džeimsas Jangas Simpsonas. Grafas Feliksas Tiškevičius palaikė Lietuvos interesus. Jis į Palangą atvykusį profesorių nusivedė į pilnutėlę bažnyčią. Pagrindinis grafo argumentas buvo tai, kad Lietuva yra katalikiška valstybė, o Latvija - protestantiška. Negalima katalikišką miestą atiduoti protestantams. Dar grafas pasiūlė bažnyčioje surengti neoficialų balsavimą - dabar tai vadintume referendumu. Į balsavimo rezultatus arbitraže buvo atsižvelgta - Palanga atiduota Lietuvai.

Prasidėjo II Pasaulinis karas. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, vokiečių artilerijos sviediniai apgriovė Palangos bažnyčią. Apgadinti bažnyčios vidaus įrengimai. 1942 m. klebono kun. Jono Ilskio ir parapijiečių pastangomis šventovė suremontuota. 1944 m. bažnyčia vėl apgriauta - „pasidarbavo“ sovietų tankai. Šįkart greitai suremontuoti nepavyko - trūko lėšų, reikiamų medžiagų. Šventovė palaipsniui atgavo buvusį grožį.

1970-1975 m. Palangos bažnyčia buvo kapitališkai suremontuota. Remonto ir rekonstrukcijos darbai vyko ir po šio laikotarpio - jie tebesitęsia iki šių dienų. 1976-1978 m. inžinierius Edvardas Alekna pastatė naujus 16 registrų vargonus. 2006-2008 m. restauruotas dar senąją bažnyčią menantis didžiojo altoriaus paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“. 2018 m. bažnyčios bokšte, 21 m aukštyje, įrengta apžvalgos aikštelė - iš čia galime gėrėtis Palangos miesto ir Baltijos jūros grožiu.

Palanga – tai ne tik poilsis ir pramogos... Kviečiu bent trumpam sustoti ir peržengti šios įspūdingos, miesto simboliu tapusios šventovės slenkstį, pajusti jos turtingo, meniškai vertingo interjero dvasią. Čia atrasite atgaivą ir sielos ramybę, grožį ir turiningą Lietuvos istoriją.

Alvydas Seniūnas,

Manoji Lietuva