Pamatę atvežtą 33-ejų Edviną medikai nežinojo, ar jis išgyvens: dabar įspėja visus

33 metų palangiškio Edvino Vygonto gyvenimas per sekundę sudužo į šipulius, kai įvyko nelaimingas atsitikimas – vaikinas savo nuomojamose namuose nukrito iš antro aukšto. Daugybiniai kaukolės lūžiai, bei pamatinio kaulo lūžis. Rimčiausia trauma – lūžo stuburo slanksteliai, vienas buvo sutrupintas visiškai. Dėl to dabar Edvinas nebegali valdyti savo kojų ir sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Po traumos vaikinui visiškai dingo uoslė, skonis ir suprastėjo atmintis.

Vaikinas iš Palangos persikraustė į Vilnių įstojęs į architektūros magistrantūros studijas. Ten išsinuomavo nedidelį, lofto tipo butą. „Esu naktinis darbininkas, o mano darbo zona lofte buvo antrame aukšte, kuriame nebuvo jokių atitvarų.

Staiga aš nukritau iš antro aukšto į pirmą. To momento aš neatsimenu, bet manau, kad bandžiau stotis ir neišlaikiau lygsvaros arba per toli atsistūmiau kėdę.

Nukritęs keletą valandų praleidau be sąmonės. Po to, kai atsigavau, išsikviečiau pagalbos – savo geriausią draugą, kuris kaip tik gyveno tame pačiame name. Sugebėjau išsikviesti, kad jis ateitų iki manęs, tačiau jis atėjo ir, žinoma, durys buvo užrakintos. Draugas iškvietė pagalbą. Suvažiavo visos tarnybos: greitoji pagalba, gaisrinė, policija.

Jie išlaužė duris, mane supakavo ir išvežė į ligoninę, kur mane iš  karto peršvietė ir pamatė, kad man lūžo keli stubuto slanksteliai – vienas iš jų buvo sutrupintas. Jie lūžo gana aukštai, todėl negalėjau valdyti viso savo kūno žemiau krūtinės“, – lemtingą įvykį prisimena vaikinas.

„Esu susidaręs keletą tikslų“

„Po septynių valandų operacijos tris dienas buvau komos būsenoje ir šansas, kad išgyvensiu buvo 50/50. Buvo nežinoma, ar aš išvis atsibusiu. Viena rimčiausių mano traumų buvo daugybiniai kaukolės lūžiai, nes lūžo pamatinis kaukolės kaulas. Buvo du pagrindiniai variantai: kad mano visas kūnas neveiks – tik galva ir būsiu daržovė arba visai neatsikelsiu.

Tuo metu prognozės buvo labai liūdnos, kol žiūrėjo ar aš atsikelsiu. Tačiau aš pabudau, intensyviosios priežiūros skyriuje. Po to mane perkėlė į neurochirurgijos skyrių Vilniuje, Lazdynų ligoninėje. Ten gulėjau savaitę, o po to mane perkėlė į Palangą, reabilitaciją.

Iš viso yra trys vietos, kuriose galima reabilituotis po mano traumos, tačiau esu kilęs iš Palangos, todėl pagalvojau, kad bus lengviau tiek man, tiek artimiesiems, jei būsiu Palangoje. Todėl 100 dienų atsiguliau čia. Šiandien aš sėdžiu neįgaliojo vežimėlyje ir stengiuosi dirbti link to, kad galėčiau pradėti vaikščioti.

Esu susidaręs keletą tikslų: pirmasis buvo, kad galėčiau atsisėsti į vežimėlį, antrasis – kad galėčiau išsėdėti tame vežimėlyje, o trečiasis yra, kad galėčiau stotis iš vežimėlio, o sekantis bus, kad ir vėl galėčiau pradėti vaikščioti“, – apie tikslus kalba E. Vygontas.

Svajoja apie labai brangų gydymą

Paklaustas apie tai, kokios yra gydytojų prognozės, Edvinas atsako, kad gydytojai nenori suteikti tuščių vilčių sakydami, kad vaikinas vėl galės vaikščioti, o jei pasakys, kad vaikščioti negalės – gali ir meluoti.

„Daug domėjausi apie įvairias medicinines terapijas ir kamieninių ląstelių persodinimas atrodo daug žadantis dalykas, tačiau tam reikia atlikti daugiau tyrimų, iš naujo atlitki magnetinį rezonansą, tam, kad sužinotume kaip minkštėja audiniai po šoko, kokioje jie yra stadijoje, kiek jie yra pažeisti ir kokia tikimybė, kad jie galės sugyti.

Ateinantį mėnesį atvažiuos gydytojas iš Šveicarijos ir mes su juo bandysime kažką žiūrėti, atlikti tyrimus. Didžiausios gydymo išlaidos ir bus kamieninių ląstelių transplantacija. Šiuo metu nėra tiksliai žinoma, kokia tai galėtų būti kaina.

Gydytojas taip pat šito pasakyti negali, kol pats nepamatė tikrosios situacijos. Tačiau kalba gali eiti apie dešimtis tūkstančių. Operacija taip pat galimai būtų atliekama ne Lietuvoje, o Šveicarijoje.

Valstybė tikrai nemažai prisidėjo finansiškai: kompensuoja dalį vežimėlio kainos, tiek iš dalies prisideda prie buto pritaikymo gyvenimui, kuris gali kainuoti apie 15 tūkstančių. Reabilitacija paruošia, kaip toliau eiti gyvenimo keliu, už šių sienų. Atrodo, galbūt išaus ta diena, kai vėl galėsiu vaikščioti, bet tam prireiks labai daug darbo“, – tikina vaikinas.

„Gyvenau auksinius savo metus“

Edvinas neslepia, šiuo metu jam yra labai sunku, kai kiekvienas momentas primena senąjį gyvenimą. „Gyvenau auksinius savo metus, buvau labai aktyvus sporto salėje, su riedučiais važinėdavau po 40–50 kilometrų per dieną, o po to įstojęs į savo svajonių specialybę – architektūros magistrą persikėliau į Vilnių.

Gyvenimas klostėsi kaip iš pasakos ir per vieną sekundę viskas absoliučiai apsivertė ir su tuo yra labai sunku taikytis. Šiuo metu dirbu su psichologu, su kuriuo dirbau ir anksčiau. Supratau, kad jau šiek tiek per sunku susitvarkyti su savo mintimis. Žinoma, pagrindinis ginklas yra pozityvumas, tačiau kartais ta šypsena būna netikra.

Niekada negali numanyti, kad gali taip atsitikti ir galvoji,o kodėl man taip nutiko, kai taip stengiesi, tačiau šis klausimas kyla absoliučiai visiems. Tačiau reikia su tuo susitaikyti ir žiūrėti į priekį.Vienareikšmiškai mano tikslas yra vaikščioti, bet kalbant realistiškai – ne visiems tai pavyksta.

Šiuo metu nereikia leisti mano gyvenimo būdo pasikeitimui pakeisti tai, kas aš esu. Noriu ir su draugais susitikti, eiti į vakarėlius, renginius. Linksmai leisti laiką. Žinoma, manęs laukia dar ilgas kelias ir daug darbo“, – apie ateitį kalba E. Vygontas.

Šiuo metu Edvinui reikalinga finansinė parama. Pinigai reikalingi tiek buto įrengimui, tiek ateities kamieninių ląstelių persodinimo operacijai. Norintys ir galintys prisidėti prie Edvino svajonės vėl atsistoti ant savo kojų gali tai padaryti:

„Edvino Vygonto labdaros ir paramos fondas“