Režisierė Rūta Bunikytė – apie tai, kaip santykių idilę griauna instinktai

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras 200 metų jubiliejų švęs su Jacques‘o Offenbacho operete „Orfėjas pragare“, kurios premjerą Žvejų rūmuose žiūrovai išvys balandžio 17 ir 18 dienomis.

„Kiekvienas teatro žanras savaip tyrinėja žmogaus psichologijos, asmeninių santykių, pasirinkimo tarp mirties ir gyvenimo klausimus. Režisieriaus profesija yra tiriamoji, tad meluočiau sakydama, kad man neįdomūs stipriai suregzti siužetai ir gilios vidinės dramos. Taip, narplioti psichologinius labirintus yra profesinis malonumas“, – neslepia operetę „Orfėjas pragare“ Muzikiniame teatre statanti režisierė Rūta Bunikytė.

Diena, kai sakome “STOP”
„Klaipėdoje numatoma dangaus ir pragaro fiesta. Čia žmogaus-pusdievio-gyvūno psichologinė ir fiziologinė linija turėtų tapti permatoma. Tai diena, kai veikėjams nusibosta vaidinti kūrėjų primestus personažus. Diena, kai sakome: “Stop, aš turiu pasirinkimą“, – pasakoja režisierė Rūta Bunikytė.
Stillistiškai šiam pastatymui ją ir scenografę Renatą Valčik įkvepia secesija bei art nouveau stilistika: „Čia nematysite nūdienos gatvių. Tai – prabangi ir kartu ironiška pasaka apie amžiną meilę“, – akcentuoja R.Bunikytė.
Kokių spalvų „Orfėjui pragare“ suteiks šokis, žino tik spektaklio choreografė Inga Briazkalovaitė. „Ji yra viena universaliausių ir drąsiausių nūdienos choreografių, tad neabejoju, kad garsusis kankanas spektaklyje sužibės naujomis spalvomis“, – sako režisierė.
Operetėje „Orfėjas pragare“ galima įžvelgti ir politinės satyros strėlyčių, tačiau statytojai neišduoda, ar jas bus bandoma nukreipti į nūdienos politikus. Greičiausiai politinė satyra glūdės niuansuose. „Aš pasinersiu į žmogaus santykių esmę. Į žmogiškąjį Edeną, kuriame idiles griauna instinktai“, – pasakoja režisierė.

Režisierius – tyrėjas
R. Bunikytė Klaipėdoje režisavo didžiulės sėkmės sulaukusius miuziklus „Boni ir Klaidas“, „Čikaga“ ir neslepia, kad tai – mylimiausias jos žanras.
„Jis sujungia mano asmenines ir profesines patirtis. Nesvarbu, kiek miuziklų gyvenime teks režisuoti, mano nuomonė nepasikeis. Tačiau tai nereiškia, kad ignoruoju kitus teatro žanrus. Profesinė dovana yra pažinti kiekvieną iš jų, nes ne kiekvienam režisieriui tenka tokia laimė. Kiekvienas teatro žanras savaip tyrinėja žmogaus psichologijos, asmeninių santykių, pasirinkimo tarp mirties ir gyvenimo klausimus. Režisieriaus profesija yra tiriamoji, tad meluočiau sakydama, kad man neįdomūs stipriai suregzti siužetai ir gilios vidinės dramos. Taip, narplioti psichologinius labirintus yra profesinis malonumas“, – sako R. Bunikytė.
Režisierė pasakoja, kad operetėje turėtų atsirasti naujų veikėjų, tačiau ar jie įsitvirtins scenoje – paaiškės repeticijų metu. „O solistams visada būnu parengusi naujų netikėtų užduočių, kad naujai rengiamas vaidmuo perlaužtų bent vieną jų vidinį stabdį ir taptų įsimintinas kiekvienam iš jų“, – tvirtina R. Bunikytė.

Šeimyninio gyvenimo parodija
Pirmąkart suvaidinta Paryžiuje 1858 m., operetė „Orfėjas pragare“ Europos scenose išpopuliarino garsųjį šokį – kankaną.
Devynioliktame amžiuje Paryžius buvo žėrintis pramogų pasaulio centras, o kompozitoriui J. Offenbachui patiko laužyti nusistovėjusias „rimtosios operos“ tradicijas. Jo operetėje „Orfėjas pragare“ regime šeimyninio gyvenimo realybę parodijuojančią antikinio mito apie Orfėją ir Euridikę versiją.
Gyvendami kartu, mitinė įsimylėjėlių pora pavargsta vienas nuo kito. Euridikė jaučiasi apleista, ją erzina vyro aistra muzikai. Savo ruožtu Orfėją žeidžia žmonos abejingumas jo talentui. Atšalę tarpusavio santykiai verčia sutuoktinius dairytis kitos draugijos: Orfėjas asistuoja nimfai Chlojai, Euridikė užmezga meilės ryšį su kaimynu – bitininku Aristėju, kuris iš tiesų yra dievas Plutonas, siekiantis nusigabenti Euridikę į pragarą. Kai jo sumanymas pavyksta, Orfėjas, susirūpinęs grėsme savo reputacijai, prašo dievo Jupiterio pagalbos. O Jupiteris turi pavydžią žmoną Junoną, įtariančią, kad Euridikė ir jos vyras palaiko slaptą meilės ryšį... Taip įsisuka kunkuliuojantis svetimavimo ir įtarinėjimų kupinas verpetas, primenantis tikrų tikriausią pragarą. Tačiau stebėti jį iš šono nuobodu nebus.
Praėjusių metų Zalcburgo festivalio ašimi tapo australų režisieriaus Barrie Kosky sukurtas operetės „Orfėjas pragare“ pastatymas, dedikuotas kompozitoriaus J. Offenbacho 200-osioms gimimo metinėms.

Žaneta Skersytė
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras
Monikos Penkutės nuotr.