Pirmąkart iš nuosavo verslo į samdomas pareigas pakliuvęs pirtininkas mokosi iš gyvenimo

Beveik dvejus metus viešbučiui-sanatorijai „Gradiali“ vadovaujantis Ričardas Rasiukas prisipažįsta, kad pirmąkart gyvenime tenka būti samdomam darbuotojui. „Čia – direktorius, o iki šiol man teko vadovauti savo įmonėms Klaipėdoje, Telšiuose, Šiauliuose, kurios dirbo nekilnojamojo turto, elektros energijos gamybos, kaimo turizmo srityse“, – sako pašnekovas. Bet naujose pareigose patogiai pasijuto jau po mėnesio.
– Koks esate bosas?
– Nežinau, koks esu bosas, man net nelabai patinka toks vardas. Mieliau skamba „direktorius“. Esu tiesiog žmogus, kuris dirba su žmonėmis. Tiksliau, kuriam pavesta vadovauti įmonei ir jos kolektyvui.
– Ar jums svarbi jūsų pavaldinių nuomonė apie jus kaip direktorių?
– Žinoma. O kuriam direktoriui ji būtų nesvarbi? Kada būna Boso dienos minėjimas, man pavaldiniai nuolat surašo daug gražių palinkėjimų, kurie man reiškia išties daug. Matau, kad žmonės supranta – ir vertina – su kokiu vadovu jiems tenka dirbti. Man atrodo, kad mano santykis su pavaldiniais – išties geras, dalykiškas.
– Koks komplimentas Boso dieną jums buvo maloniausias?
– Mane net šiek tiek nustebino, kad tarp palinkėjimų buvo ir toks: „Direktorius darbo kabinetą turėtų palikti 17 valandą 00 minučių. Kol kas laiku jis neišeina“.
– Kaip save apibūdintumėte kaip direktorių? Koks jūsų vadovavimo stilius?
– Ko gero, neturiu kokio nors stiliaus, kuriuo vadovaučiausi. Esu gan reiklus – reikalauju, kad žmonės dirbtų ir darbą padarytų tinkamai. Noriu, kad žmonės užsidirbtų, o kolektyve būtų gera atmosfera, šiltas bendravimas ir vyrautų bendražmogiški principai.
– Kaip atmosferą kolektyve jaučiate, „išmatuojate“?
– Ją jaučiu bendraudamas su kolektyvo nariais, taip pat per mūsų bendrus susiėjimus, ypač šventes. Atmosfera atsispindi darbo rezultatuose.
– Kokie jie bus šiais metais?
– Tikimės jų gerokai geresnių negu pernai, nors šis mūsų objektas – naujas, gyvuoja palyginti neseniai. Sunku lyginti, nes „Gradiali“ dar prieš trejus metus tiesiog nebuvo. Todėl negaliu kalbėti kaip kuris nors senas Palangos verslininkas: „O anksčiau buvo geriau, visko buvo daugiau...“ Aš matau, kaip yra dabar. O dabar viskas yra gan neblogai.
– Ar turi būti palangiškis, kad būtum geru įmonės, veikiančios Palangoje, vadovu?
– Nebūtinai. Tikrai ne. Svarbiausia, kad vadovautų žmogus, išmanantis savo darbą.
– Į „Gradiali“ atėjote iš kitų darbinių sričių. Kiek laiko jums reikėjo perprasti sanatorinio-viešbučių paslaugų teikimo ypatumus?
– Sanatorinis arba viešbučių verslas tikrai nėra lengvas. Man reikėjo beveik mėnesio, kad pradėčiau normaliai dirbti ir funkcionuoti kaip direktorius.
– Koks jūsų kaip direktoriaus devizas, moto?
– Neturiu tokio. Krūva ar vienintelis koks nors skambus šūkis nieko man nereiškia. Svarbiausia – dirbti ir išmanyti, ką darai.
– Vis tik iš ko mokėtės, kaip vadovauti dideliam SPA?
– Mokiausi iš savo gyvenimo.
– Kokią pagrindinę pamoką esate išmokęs savo gyvenime?
– Jų buvo daug. Daug vertybių esu pats sukūręs savo gyvenime, natūralu, kad jas ir kitiems taikau bendraudamas. Mano vertybių viršūnėje yra šeima. Ką esi sukūręs, padaręs versle – kita vertybė. Kaip priima aplinka, aplinkiniai žmonės – dar viena vertybė man labai svarbi. Jeigu mane laiko doru verslininku ir doru žmogumi, tai man labai daug reiškia.
– Kokia yra paskutinė jūsų perskaityta knyga?
– Labai gaila, knygoms neužtenka laiko. Teskaitau, ko gero, literatūrą apie savo didžiausią hobi – sveiką pirtininkystę. Smagu, kad ji sparčiai randa naujų pasekėjų ir Palangoje.
– Kokius keliate sau uždavinius kaip „Gradiali“ direktorius?
– Kadangi objektas naujas, o numatyta jo didelė plėtra, todėl siekiu, kad planuojant plėtrą netolimoje ateityje, jai vykdyti būtų pasitelkti visi žmogiškieji resursai. Noriu, kad žmonės, dirbantys kartu su manimi, didžiuotųsi, kad dirba šioje įmonėje. O darbo jėgos reikės daug.
– Kodėl žmonėms verta atvykti pas jus, o ne į kitus SPA Palangoje?
– Kiekvienas renkasi pagal save, ko ir kur kam reikia. Mūsų didelis privalumas – mūsų vieta. Mes esame ypatingai ramioje vietoje, prie pat miško. O iki jūros – vos 300 metrų. Tai – tobula vieta sanatorijai.
– Ar parodote savo pavaldiniams nuotaikas?
– Specialiai savo nuotaikų nekontroliuoju, pykčio tikrai nerodau aplinkiniams.
– Natūralu, kad pykstame, kaip jūs savo pyktį išliejate?
– (Šypsosi) Neturiu pykčio ir jo dėl to niekur neišlieju.
– Kaip dažnai sakote pavaldiniams komplimentus? Kaip juos skatinate?
– Skatinimo būdų yra įvairių, bet skatinimo sistema pas mus nėra kol kas visiškai sureguliuota. Apie tai kaip tik dabar su pavaldiniais šnekamės. Paskatinimų yra pakankamai – ir didesnių, ir mažesnių.
– Be ko neįsivaizduojate savo darbo dienos pradžios?
– (Šypsosi) Mano darbo diena prasideda nuo darbo. Kavos negeriu, tarp kitko. Kiekvieną rytą atsibudęs pasidžiaugiu gyvenimu, kokį turiu.
– Kur ieškote motyvacijos?
– Geras ir įdomus klausimas. Man atrodo, geras vadovas turi pats save motyvuoti ir pats suprasti, kur eina ir ką daro. Taip pat ir išlaikyti savo vidinę ir dvasinę ramybę. Turiu daug įvairių praktikų, bet jų viršuje – mano didžiausias hobi: pirtininkystė.
– Ar sugebate nuo minčių apie darbą pabėgti savaitgaliais?
– Taip, sugebu. Man tai padaryti padeda mano hobi, pirtininkystė, kurios mokau ir kitų. Tai padeda „pabėgti“ nuo kitų minčių.
– Koks jūsų požiūris į konkurentus?
– Nevartoju tokio žodžio „konkurentas“. Pažįstu aplink tik kolegas, su kuriais gražiai bendradarbiaujame. Jeigu kas nors vartoja tokį žodį, tegul. Viską parodo kiekvieno mūsų įdirbis – mūsų požiūris į darbą ir kiek padarome. Žodis „konkurentas“ priešina žmones.
– Pabaikite, prašau, sakinį „Palanga yra...“
– ... gražus miestas, nuostabus kurortas, mano darbovietė. Norėčiau, kad čia būtų daug objektų, kurie garsintų Palangą ir kurie skatintų žmones čia atvykti.