Po kraupios avarijos Londone Lukas sveikatos pasisėmė Palangos reabilitacijos ligoninėje, kuriai vaikino mama savo knygoje „Mamos dienoraštis“ skyrė visą skyrių (FOTO GALERIJA)

„Buvo ankstus 2013-ųjų metų Kūčių rytas...Mano sūnus Lukas jau gyveno ir studijavo Londone. Aš – Briuselyje ir laukiau Luko atvažiuojant pas mane Kalėdoms. Tačiau jo nesulaukiau...“ – Jūratė Ardour, Luko mama, prisiminė „Palangos tiltui“. Mamą netrukus pribloškė baisi žinia: sūnus pakliuvo į kraupią auto avariją ir jo gyvybė – ant plauko...Nors gydytojai, paklausti, ar vaikinas išgyvens, traukė pečiais, stebuklas įvyko – ligoninėse rašytus dienoraščius Jūratė paversti knyga pasiryžo tik po beveik septynerių metų. „Palangos reabilitacijos ligoninei, kuriai esu dėkingi, kad vaikas atsistojo ant kojų, savo knygoje „Mamos dienoraštis“ skiriu specialų skyrių,“ – sakė J. Ardour.

–Suprantu, kad verčiu jus vėl prisiminti baisų jūsų ir jūsų sūnaus gyvenimo įvykį, pakeitusį jūsų gyvenimus – kraupią avariją...Kada ir kur ji įvyko?
–Tai buvo ankstus Kūčių rytas 2013 metais. Lukas tuo metu gyveno ir studijavo Londone. Aš tada gyvenau Briuselyje ir laukiau Luko atvažiuojant pas mus Kalėdoms. Tą Kūčių rytą aš nuvykau į traukinių stotį pasitikti sūnaus, tik jis neatvyko. Netrukus sužinojau, kad Lukas pakliuvo į kraupią avariją ir yra tiesiog suknežintas...

–Kokios buvo daktarų prognozės?
–Buvo labai daug nežinios ir laukimo. Luko trauma buvo labai sunki, ir gydytojai neprognozavo nieko. Sakė reikia laukti, kol jis nubus, jei nubus.... Gydytojai rėmėsi nuotraukomis ir „skanais“ (magnetinio rezonanso nuotraukomis – L. J.), darytais po traumos, ir jie nežadėjo nieko gero. Liko tik laukti ir tikėtis, kad Lukas nubus.

–Ar kaltininkas buvo nubaustas?
–Tai buvo nelaimingas atsitikimas, ir kaltas, manau, buvo neapdairumas – ir Luko, ir vairuotojo. Tą naktį buvo labai stiprus vėjas, smarkiai lijo, buvo tamsu. Nors Lukui ir degė raudonas šviesoforo signalas, jis ėjo – kaltė tarytum ir jo, tačiau kai avarijos padariniai – tokie baisūs, vienpusės kaltės, matyt, nebūna. Būtent šiuo principu ir vadovaujasi Didžiosios Britanijos kelių eismo policija. Dalis kaltės buvo pripažinta ir vairuotojui.

–Įsivaizduoju, kad Luko gydymas Anglijoje jums kainavo labai daug?
–Kol Lukas buvo ligoninėse, pats gydymas mums nekainavo nieko. Kadangi Lukas Anglijoje studijavo ir dirbo, jis turėjo socialinį draudimą. Vėliau, kai tolimesniam gydymui pasirinkome Palangos reabilitacijos ligoninę, gydymas ir reabilitacija joje Lukui buvo taip pat apmokėti Anglijos ligonių kasų. Tik man, kaip lydinčiam asmeniui, išlaidas reikėjo padengti pačiai. Tam buvau paėmusi paskolą. Didžiosios finansinės išlaidos prisidėjo grįžus namo. Nors buvo praėję metai po avarijos, Luko reabilitacija tęsėsi dar keletą metų, ji tęsiasi ir dabar, o visos procedūros ir užsiėmimai su specialistais tikrai nėra pigūs. Sūnus kelis kartus gydymui buvo grįžęs ir į Palangos reabilitacijos ligoninę, tik jau už savo lėšas. Išleidome tikrai daug, viena paskola dengė kitą, bet kažkaip išsivertėme. Žinoma, daug ko teko atsisakyti, bet išmokome gyventi kitaip, o ir supranti, kad pragyvenimui reikia tiek nedaug. Svarbiausia, kad mes turime vienas kitą, o visa kita yra taip nesvarbu.

–O kaip jūsų vaikai atsidūrė Anglijoje?
–Baigę mokyklą, mano vaikai norėjo studijuoti tik Londone. Dukra pasirinko dizaino studijas Londono Dailės Universitete, o Lukas biomedicinos mokslus Londone taip pat. Aš į Londoną su jais nevykau. Man Londonas pasirodė per didelis, per judrus. Tuo metu aš gyvenau ir dirbau Briuselyje, nors su vaikais matydavomės labai dažnai.

–O kodėl Luko reabilitacijai pasirinkote Palangos reabilitacijos ligoninę?
–Palangos reabilitacijos ligoninę pasirinkome dėl keleto priežasčių. Visų pirma, dėl joje teikiamos intensyvios reabilitacijos ir gausybės nuostabių procedūrų. Kita priežastis buvo tai, kad ši ligoninė kartu su pacientu priima ir lydintį asmenį, o man tai buvo labai svarbu. Kai atvykome į Palangą, po avarijos buvo praėję vos keturi mėnesiai, ir Lukas tada dar buvo labai silpnas. Jam buvo būtina globa ir artimas žmogus šalia. Aš labai džiaugiausi, kad Palangos reabilitacijos ligoninė suteikia šią galimybę. Ligoninėje mes išbuvome šešis mėnesius.

–Ar Lukas po reabilitacijos Palangoje jaučiasi geriau?
–Žinoma! Į Palangos reabilitacijos ligoninę Lukas buvo grįžęs keletą metų paeiliui, tik jau trumpesniam laikotarpiui, mėnesiui ar porai savaičių. Ir lydinčio asmens jam jau nebereikėjo. Ligoninėje dirba nuostabus personalas.

–Atleiskite už klausimą: o iš ko jūs gyvenate dabar? Iš ko mokate už Luko gydymą reabilitaciją, vaistus, kasdieninius pirkinius?
–Kaip minėjau, pirmieji metai po avarijos buvo labai sunkūs. Dėl Luko traumos man teko palikti darbą ir šeimos pajamos buvo visai mažos. Vėliau, man vėl pradėjus dirbti, tik jau nebe Briuselyje, bet Londone, viskas stojosi į vietas, o ir Luko neįgalumo išmokos buvo pakankamos. Išlaidų vaistams mes neturėjome, nes po tokių traumų kaip Luko gydymas yra ne vaistais, bet nuolatinė reabilitacija. Jai mes vis paimdavome paskolą. Dabar jau jas visas baigiame išmokėti. Jau praėjo septyneri metai nuo nelaimės...

–O kur Luko tėtis?
–Su Luko tėčiu mes išsiskyrėme, kai vaikai dar buvo mažamečiai ir bendravimas kažkaip savaime nutrūko...

–Kuriems Palangos reabilitacijos ligoninės specialistams esate ypatingai dėkingi? Kodėl?
–Neužtektų viso jūsų laikraščio, kad galėčiau išvardinti visus ligoninės specialistus, padėjusius Lukui!
Visų pirma, didžiulė padėka pavaduotojai Juditai Daratienei, kad mus tada sutiko priimti gydymui. Esu be galo dėkinga už šios gydytojos rūpestį, nuoširdumą ir už tai, kad mus išgirdo. Ačiū Luką gydančiai gydytojai Kristinai Lisienei už jos buvimą šalia visus tuos metus. Nuoširdžiausias ačiū kineziterapeutei Aušrai Pakštytei už jos atsidavimą, rūpestį, ir draugystę. Ergoterapeutei Agnei Višimirskaitei už išgelbėtą Luko ranką ir linksmą juoką, ačiū sesutei Almai už jos šilumą ir nuoširdžią šypseną, slaugos administratorei Snieguolei už rūpestį. Ačiū visoms sesutėms, dirbančioms tiek vandens procedūrų kabinetuose, tiek parafino aplikacijų kabinetuose, tiek kituose skyriuose. Ačiū mielai Irenai už rūpestį, kad Lukas visada būtų pavalgęs, ačiū ir visoms slaugutėms, kurių motiniška globa buvo apgaubtas mano sūnus. Palangos reabilitacijos ligoninė mums buvo tapusi mūsų antraisiais namais.

–O visai svetimi žmonės jums yra padėję?
–Taip, padėjo. Per tuos metus mes sutikome tiek daug gerų žmonių. Reabilitacinis gydymas yra sudėtingas, brangus ir trunkantis metų metus. Buvo daug žmonių mus parėmusių finansiškai, kiti padėjo savo žiniomis, patirtimi, patarimais. Mums labai pasisekė, nes mes sutikome labai daug gerų, nuoširdžių žmonių.

–Kiek laiko rašėte knygą „Mamos dienoraštis“? Kas ją išleis? Kiek jums tai kainuos?
–Kai karantinas pristabdė mano verslo planus, liko daugiau laisvo laiko, tad juo ir pasinaudojau knygai išleisti. Lietuvoje knygą leidžiu savo lėšomis, bendradarbiaujant su įmone „Juoda ant Balto“, kuri rūpinasi, kad knyga pasiektų skaitytoją. Turiu prisipažinti, kad išleisti knygą Lietuvoje nėra taip paprasta, ypač kai nesi žinomas žmogus. Būtent tai man pasakė viena leidykla. Knygą rašiau tam, kad pasidalinčiau savo istorija, ir, tiesa, jos tiražas nebus didelis.

–O anksčiau „draugavote“ su rašymu?
Taip, rašydama kursinius ir magistrinius darbus (šypsosi). Rašytoja savęs tikrai nevadinu, bet labai norėjau papasakoti, ką mums teko išgyventi ir palieku skaitytojui spręsti, kaip tai man pavyko. Labai tikiuosi, kad knyga bus priimta šiltai. Ji man – labai brangi.

–Kaip dažnai iki Luko nelaimės apsilankydavote Palangoje?
–Jei atvirai, tai labai retai. Nors paskutinius keletą metų iki išvykstant iš Lietuvos gyvenome Klaipėdoje, į Palangą atvažiuodavome gan retai, nebent žiemą. Vasarą dažniausiai keldavomės į Smiltynę. Dabar Palangą žinau labai gerai, o dviračių tako atkarpa nuo Palangos reabilitacijos ligoninės iki Palangos miesto centro mūsų su Luku pravažiuota jau šimtus kartų.

–Ar galite pacituoti, ką knygoje rašote apie Palangos reabilitacijos ligoninę?
– “– Lukai, Lukai, ar nori važiuoti į Palangą?! Į Palangos reabilitacijos ligoninę?! Gavom vietą! – vos padėjusi telefoną, su džiaugsmu klausinėjau Luko. – Aš važiuočiau su tavimi ir man leistų būti kartu ligoninėje!
– Aha, noriu. – Luko akys sužibo. – Labai noriu.
Buvau tokia laiminga. Nešvaistydama laiko pradėjau ruošti visus reikiamus dokumentus, planuoti kelionę, krauti daiktus. Kad ruošiamės išvykti, pranešiau ir Homertono ligoninės personalui.”

–Kas jus palaiko dvasiškai per visus šiuos metus? Joga? Dievas? Vidinė jūsų jėga?
–Vaikai. Mano stiprybė yra mano vaikai. Tai aš dėl jų randu jėgų, kai atrodo jų jau visai nebūdavo. Rūpestis vaikais mane išmokė būti stipriai.

–Kaip dabar jaučiasi Lukas?
–Lukas jaučiasi gerai, nors šiuo metu pyksta, kad visi sporto klubai uždaryti (šypsosi). Gyvena Lukas savarankiškai, jis liko Londone. Ten jo draugai, ten jo namai.

–Kokius gyvenimo planus kuria Lukas? Ar jie bus įgyvendinti Lietuvoje?
–Didžiausi Luko planai yra pakeliauti po pasaulį. Jis labai nori aplankyti Australiją, Naująją Zelandiją, Pietų Ameriką, Islandiją. Dabartinė koronoviruso pandemijos situacija šiuos planus pristabdė, tačiau tikimės, kad nebeilgam.
O Lietuva visada buvo ir bus tiek mano, tiek Luko planuose. Čia juk – mūsų gimtinė. Ir nesvarbu, kiek toli ir kur mes gyvename, tai – tik atstumas.

–Kuo jums pačiai yra svarbi jūsų knyga?
–Ligoninėse rašytus ilgus dienoraščius paversti knyga pasiryžau tik po beveik septynerių metų Luko gydymo ir ilgos reabilitacijos... Manau, jog tik dabar supratau, kad visi pavojai jau praeityje ir galima mano sūnui ir man atversti naują gyvenimo lapą.
Šia knyga labai norėjau pasidalinti, koks svarbus yra artimųjų buvimas šalia, jų rūpestis ištikus tokioms skaudžioms nelaimėms kaip mūsų.
Knygą rašiau dar ir todėl, kad iki šiol liko daug ko neišsakyto. Taip norėjosi išsipasakoti, kaip mažam vaikui pasiguosti ir lyg padėti tašką, užversti tą gyvenimo atkarpą ir žiūrėti tik į priekį. Buvo tikrai sunku, labai sunku...
Šia knyga taip pat norėjau padėkoti visiems Luku tikėjusiems žmonėms, padėjusiems jam grįžti į gyvenimą, prisidėjusiems prie jo gydymo, parėmusiems finansiškai.

–Kur galima įsigyti jūsų knygą?
–Jau greitai knygą „Mamos dienoraštis“ bus galima įsigyti internetinėje svetainėje www.knygos.lt
https://www.knygos.lt/lt/knygos/mamos-dienorastis--2021-/,
bei visuose didžiuosiuose Lietuvos knygynuose.
Visko į knygą sudėti ir nepavyko, todėl sukūriau Facebook puslapį pavadintą „Mother’s Diary – Book“ (www.facebook.com/MothersDiary.JurateArdour). Čia rasite Luko nuotraukų ir vaizdo įrašų iš jo nueito kelio. Rašykite, dalinkitės savo istorijomis, klauskite – mielai atsakysiu ir padėsiu, kuo galiu. Per tuos metus teko labai daug ko išmokti ir daug ką sužinoti, tad mielai pasidalinsiu savo patirtimi su visais, kuriems galbūt reikėtų mano patarimo.