Sluoksnis po sluoksnio į bronzos amžiaus pajūrį

Kukuliškių piliakalnio ir gyvenvietės 2026 metų archeologiniai tyrimai

Kasinėjimų būna visokių – švarių ir nelabai. Kukuliškių piliakalnio tyrimai neabejotinai priklauso pastariesiems. Tris savaites čia dirbant purvas spėja tapti beveik nuolatiniu palydovu. Vakare tenka plauti ne vien save, o kartais ir dušą, kuriame ima ryškėti naujo kultūrinio sluoksnio formavimosi požymiai. Tačiau būtent drėgmė ir purvas Kukuliškiuose išsaugojo medieną, žievę, kaulus, augalų pluoštus, šieno sluoksnius, tvarto grindis primenančias sutrypto mėšlo plutas, tekstilę ir beveik prieš tris tūkstančius metų mindžiotos buities pėdsakus.

2026 metais Kukuliškiuose vyko jau septintasis archeologinių tyrimų sezonas. Tyrimams vadovavo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė, o ekspedicijoje dirbo tyrėjai, studentai ir prie komandos prisidėję dalyviai. Tyrinėta maždaug 800–400 m. pr. Kr. datuojama vėlyvojo bronzos amžiaus gyvenvietė.

Pirmąją dieną bronzos amžiaus dar beveik nematėme. Pirmiausia teko nukasti vietomis iki pusės metro storio vėjo supustyto smėlio sluoksnį. Po juo pasirodė tamsesnis, beveik nesuardytas kultūrinis sluoksnis. Iki pustymų ši vieta nebuvo ariama, o vėliau nederlingą smėlį pamažu užėmė krūmai ir miškas, todėl gilesni bronzos amžiaus sluoksniai išliko stebėtinai gerai.

Arčiau senosios Litorinos jūros terasos skardžio krašto gruntas buvo kiek sausesnis, o tolstant nuo jo drėgmės daugėjo. Kuo drėgniau, tuo geriau išlieka organinės medžiagos: kai kurios medinės detalės atrodė neįtikėtinai šviežios, vietomis tebebuvo matyti žievė. Galutinį žodį dėl medžių rūšių tars specialistai – archeologijoje spėjimas yra tik tyrimo pradžia, o ne išvada. Šiandien tokia vėsi, drėgna ir pajūrio vėjų veikiama vieta gyvenimui neatrodo itin patogi. Kukuliškiuose randami gintaro fragmentai leidžia tyrėjams svarstyti, kad viena iš priežasčių čia įsikurti galėjo būti pajūryje išmetamo gintaro rinkimas ir jo reikšmė mainams. Tai tik viena iš galimų vietos pasirinkimą aiškinančių interpretacijų.

Šių metų perkasoje keturiuose užstatymo sluoksniuose atpažintos mažiausiai penkių, galbūt šešių gyvenamųjų pastatų liekanos. Keturi vienas kitą dengiantys sluoksniai rodo, kad čia buvo statoma ir perstatoma ne kartą. Perkasa tėra nedidelis langas į gerokai didesnę gyvenvietę: nors jos vieta parenkama remiantis turimais duomenimis, dažniau atidengiamas pastato kraštas ar kelios konstrukcijos dalys, nei visas statinys. Šįkart vieno pastato erdvę pavyko perskaityti ypač išsamiai.

Vieną numanomą sieną žymėjo storas rąstas, kitą – plonesni rąsteliai. Tarp jų išryškėjo, kaip spėjama, slenkstis ir durų vieta, už sienelės – rąstelių grindinys, o greta – pintų šakų sienele nuo lauko atitvertas nedidelis kambarėlis, kuriame susitelkė daugiausia radinių. Konstrukcijos buvo išdėstytos viena kryptimi, sutapusia su terasos kraštu. Beveik prieš tris tūkstančius metų čia gyvenę žmonės statinius derino prie reljefo ne prasčiau nei mes šiandien. Tik statybos projektų segtuvų po savęs nepaliko.

Ant daugelio rąstelių matėsi dailaus kapojimo žymės, kurias galėjo palikti bronziniai kirviai, o toje pačioje zonoje rasti du jiems skirti mediniai kotai. Tai vienas Kukuliškių paradoksų: išliko tai, kas paprastai pirmiausia supūva, o pačių bronzinių ašmenų greta neaptikta. Trūkstama dėlionės dalis irgi kalba: vertingi ašmenys veikiausiai buvo nuimti nuo kotų ir pasiimti, kad galėtų būti panaudoti kitur. Tai viena iš detalių, leidžiančių svarstyti, kaip galėjo būti apleista ši gyvenvietė: kas lengvai pakeičiama, palikta, kas brangiausia, pasiimta.

Galimos pintos pertvaros fragmentas su drėbto molio liekanomis perduotas Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus restauratoriams, o tekstilės liekana – Prano Gudyno restauravimo centro specialistams. Medinius įrankius ir kirvių kotus kartais tekdavo iškelti ant pakištų lentelių ar plokščių, prilaikant iešmais ir mentelėmis. Beveik tris tūkstančius metų juos saugojo drėgnas gruntas; svarbiausia buvo pasirūpinti, kad lemtingos netaptų paskutinės kelios minutės.

Vienoje vietoje aptiktas beveik visas puodas, iškeltas kartu su jį užpildžiusiu gruntu, kuriame gali būti išlikę maisto, augalų ar angliukų liekanų. Kitur pasirodydavo keramikos lizdai – vienoje vietoje sudužusio indo šukių sankaupos. Priartėjus prie keramikos, medienos ar augalinių pluoštų, kastuvas mandagiai pasitraukdavo, o darbą tęsdavo mentelės, kempinės ir šepečiai.

Drėgmėje užsikonservavę organiniai sluoksniai buvo kietai sutrypti. Ką tik atlupami jie būdavo rusvi, primindavo plonus mėšlo klodus, nors mėšlas buvo tik viena iš galimų jų sudedamųjų dalių. Juose matėsi purvas, žolės, šienas, šakelės ir dar bala žino kas. Gavę deguonies jie mūsų akyse tamsėdavo – praeidavo vos penkios minutės, ir ką tik rudas paviršius tapdavo beveik juodas. Gabalas po gabalo lupami sluoksneliai atverdavo tai medines konstrukcijas, tai keramikos lizdus, tai pelenų klodus.

Šieną primenantys žolių pluoštai vienur gulėjo chaotiškai, kitur atrodė lyg sušukuoti ir sudėti viena kryptimi. Galbūt tai augalinio grindų pakloto, savotiško bronzos amžiaus kilimo, liekanos, o gal sugriuvusio stogo danga. Palei vieną statinio sieną buvo susikaupę ypač daug žuvų žvynų. Gal čia buvo pilamos atliekos, o gal kažkas sėdėjo ir skuto ką tik sugautas žuvis. Veiksmas beveik nepasikeitė – tik dabar ši sankaupa gauna atskirą maišelį ir numerį.

Rąstelių grindinį atpreparavome beveik kaip plaudami grindis: perkasoje susikaupusį vandenį stengdavomės kuo švariau sugerti kempinėmis, o medieną ir akmenis valydavome kempinėmis bei šepečiais. Pamažu išryškėdavo rąstelių kryptis, žievė ir kapojimo žymės. Po kurio laiko bronzos amžiaus grindys kartais atrodydavo tvarkingiau nei situacija namuose. Iš žemės vis sunkėsi kavą primenantis vanduo. Paragauti, suprantama, nebandėme – archeologijoje ir taip pakanka abejotinų sprendimų.

Archeologai kartais sako, kad dirba nuo fiksavimo iki fiksavimo: nukasi sluoksnį, atvalai, fotografuoji, išmatuoji, aprašai – ir vėl nukasi tai, ką ką tik kruopščiai sutvarkei. Planigrafijos ir stratigrafijos paviršiai fotografuojami iš daugybės padėčių, o iš nuotraukų sudaromi tikslūs trimačiai modeliai ir georeferencuotos ortofotografijos. Kastuvas, mentelė, popierius ir pieštukas niekur nedingo, tačiau šiandien jie dirba greta fotoaparato, drono, geodezinės įrangos ir kompiuterio.

Klaipėdos universiteto studentams tokia ekspedicija yra ir praktika, ir lauko auditorija. Čia praverčia ne tik istorijos žinios ir kantrybė, bet ir fotografijos, geodezijos, erdvinių duomenų analizės, 3D modeliavimo bei gamtos mokslų įgūdžiai. Vargu ar kas pradeda studijas jau mokėdamas nuplauti bronzos amžiaus grindis, tačiau domėjimasis mokslu ir technologijomis archeologijoje tikrai nepakenkia.

Kasant renkami ne tik radiniai. Imami medienos, pelenų, grunto ir organinių sluoksnių mėginiai, atskirai renkami gyvūnų bei žuvų kaulai. Jie bus tiriami makrobotaniniais, parazitologiniais, cheminiais ir kitais metodais, o medienos mėginiai gali padėti nustatyti medžių rūšis ir tinkamais atvejais suteikti duomenų dendrochronologiniam datavimui. Dalis mėginių saugoma būsimiems tyrimams, tad dalis Kukuliškių istorijos dabar glūdi nebe po pajūrio smėliu, o laboratorijose ir – archeologijos kasdienybei kartais nusprendus nebūti pernelyg iškilmingai – tyrėjų namų šaldytuvuose.

Archeologijoje yra beveik stebuklingas žodis – įžemis, natūralus, žmogaus veiklos nepaveiktas gruntas. Kai jis pasirodo, galima pradėti tikėti, kad kasinėjimai turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą. Tiesa, ir įžemyje dar gali slėptis duobės ar stulpavietės, todėl burtažodis ne visada suveikia iš pirmo karto.

Per tris savaites sluoksnis po sluoksnio leidomės ne tik gilyn į žemę. Po supustytu smėliu pasiekėme itin gerai išlikusį bronzos amžiaus gyvenvietės sluoksnį, o jame – pagal terasos kraštą orientuotas pastatų liekanas, buities vietas, maisto likučius ir žmogaus rankų žymes medyje. Praėjo beveik trys tūkstančiai metų, tačiau kai kur užteko nuvalyti juodą nuosėdų sluoksnį, kad rąstelyje vėl išryškėtų kirvio kirtis. Tokiais momentais bronzos amžius trumpam atrodo nebe toks tolimas.