Tas pats restoranas, bet kaina Vilniuje ir Palangoje skiriasi keliais eurais: kodėl už mėsainį pajūryje prašoma 17 eurų?

Jei mėsainį iš garsaus restoranų tinklo užsisakytumėte Vilniuje, sumokėtumėte 40 proc. mažiau nei Palangoje, nors įmonė – ta pati. Pajūryje poilsiaujanti Kamilė tokiu skirtumu stebisi ir vadina nelabai gražiu, tačiau verslininkas aiškina, kad viską sureguliuoja paklausa ir pasiūla. Kainas pajūryje, jo teigimu, augina ir neadekvatūs darbuotojų lūkesčiai. Savo vertinimą pateikė ir ekonomistas. 

Kaip „Delfi“ atviravo Kamilė, kainos ir kokybės santykis pajūryje liūdina. 

„Žinai, kad teks už padoresnį patiekalą sumokėti bent 14 eurų, bet nežinai, ar vėliau nepasigailėsi. Kainos stebina, maisto kokybė – ne“, – savo nuomone dalijosi mergina. 

Nesuprato, iš kur tokie skirtumai? 

Jai pasidarė įdomu, ką galima iš pažįstamų prekių ženklų rasti Palangoje naudojantis maisto pristatymo platformos „Wolt“ programėle. Taip akys užkliuvo už „Meatbusters“ restoranų tinklo, kuris, kaip tikino ji, puikiai pažįstamas ir vilniečiams. 

Nurodytos kainos ją suglumino ir papiktino – už jautienos mėsainį, užsisakant Palangoje, prašoma 17 ar 18 eurų, vištienos karbonadas kainuoja 20 eurų, kiaulienos sprandinės kepsnys – 21 eurą.

Pamačiusi tokias sumas ji paprašė draugės Vilniuje pažiūrėti, kokios kainos užsisakant tą patį maistą ten. Paaiškėjo, kad skirtingų rūšių mėsainis sostinėje, užsisakant per programėlę, kainavo 11,30 euro, 13,40 ar 14,80 euro. 

Kainų skirtumai akivaizdūs ir lyginant jas ne per minėtą programėlę. Pavyzdžiui, Paupio turguje esančiame „Meatbusters“ taške daugumos mėsainių kainos svyruoja nuo 7,50 iki 11 eurų, brangiausio kaina siekia 12 eurų. O štai Palangoje tektų sumokėti 16–17 eurų valgant vietoje. 

„Suprantu, kad miestuose gali skirtis pasiūla ir paklausa, bet ne tiek, kad 40 proc. skirtųsi kainos. Tiesiog negražu“, – teigė Kamilė. 

Verslininkas: kainas nustato ne įstaiga, o vartotojas 

Susisiekus su „Meatbusters“ tinklo įkūrėju ir savininku Maksimu Chudavosu, jis sakė, kad kainas sureguliuoja paklausa ir pasiūla.

„Aš ir pats dabar vaikštau Palangos turguje, kur kilogramas pomidorų kainuoja 8 eurus. Aš jų nepirkau. Jei ateis dar dešimt žmonių ir pasakys tą patį, jų kaina kris“, – logiką aiškino verslininkas. 

Be to, jis įvardijo, kad ir valandinis darbuotojų atlygis Vilniuje ir Palangoje skiriasi – jei sostinėje prašoma 8 eurų už valandą, pajūryje darbuotojas jau nori 10 eurų.

„Kai žmonės pradės nebepirkti, darbuotojai pradės nebeprašinėti 10 eurų ar 12 eurų už valandą, automatiškai viskas vėl susireguliuos. Kainas nustato vartotojai, ne maitinimo ar maisto prekybos įstaigos. Bet pirmiausia viską lemia darbuotojų stoka ir jų nežmoniški lūkesčiai. Tas ir atsispindi kainose“, – „Delfi“ komentavo M. Chudasovas.

Jis pabrėžė, kad pelno marža ir Palangoje, ir Vilniuje yra ta pati, tik tiek, jog tam, kad ją uždirbtum Palangoje, „kainos turi būti atitinkamos“. 

„Be to, Palangoje nuoma gerokai brangesnė. Sezonas trumpas, o šią vasarą jis yra itin trumpas, dvigubai trumpesnis už standartišką, kuris irgi yra neilgas“, – dėstė pašnekovas. 

Tiesa, jis negalėjo pasakyti, kaip ženkliai skiriasi nuomos išlaidos tarp pajūrio ir sostinės, anot jo, tai reikėtų skaičiuoti. 

Vis dėlto pokalbio pabaigoje verslininkas dar kartą pabrėžė, kad kainos kyla dėl sudėtingos situacijos darbo rinkoje. 

„Net ir importuotų žmonių pasiūla neišlygina šių didžiulių skirtumų, nes darbuotojų lūkesčiai yra perspausti. Silpni žmonės, silpni verslininkai kartais pasiūlo neadekvačias algas ir tai iškreipia rinką“, – konstatavo jis.

Registrų centro duomenimis, „Meatbusters“ tinklą valdanti „Baronsta“ pernai sugeneravo 4,8 mln. eurų pardavimo pajamų, uždirbo 403 tūkst. eurų grynojo. pelno. Užpernai pajamos siekė 4,9 mln. eurų, pelnas – 786 tūkst. eurų.

Ekonomistas: kainas lemia ir tradicijos, ir alternatyvų nebuvimas 

Klausiamas, kas lemia tokius kainų skirtumus, ekonomistas, Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas Algirdas Bartkus svarstė, kad čia esama kelių priežasčių. Vilniuje, visų pirma, maitinimo įstaigų yra gerokai daugiau, visų antra, žmonėms nebūtina eiti į restoranus, nes maisto gali pasigaminti namuose. Atostogaujant pastaroji alternatyva prieinama ne visiems. 

„Vilniuje yra kitų maitinimo įstaigų, jų yra labai daug, o pagrindinis argumentas, su kuriomis konkuruoja šitos įstaigos, yra individuali žmogaus virtuvė. Tau nebūtina eiti į restoranus valgyti mėsainių ar picų – tu turi savo namus, kur gali pasigaminti. Konkurencija ir nulemia, kad mėsainį parduodi žemiausia įmanoma kaina, kad tik vartotojas pirktų“, – verslo logiką apibūdino A. Bartkus.

O štai Palangoje situacija visai kita – neinant į viešojo maitinimo įstaigas žmogus turi pasirinkimą nebent įsigyti jau pagaminto maisto iš parduotuvės.

„Šiuo atveju žmogui daug sunkiau apsirūpinti mėgstamu šiltu maistu, tad reikia jį priversti bent kartą eiti valgyti į maitinimo įstaigas. Čia verslo galia prieš pirkėją yra šiek tiek didesnė, todėl kaina yra mažiau demokratiška, mažiau priimtina vartotojui.

Net jei žmogus turi galimybių pats pasigaminti maisto, atsiranda laiko klausimas. Reikia susipirkti produktus, susinešti juos, viską pasigaminti. Be to, pats mus yra susiklosčiusi ir tradicija, kad jei esi Palangoje, reikia eiti kažkur pavalgyti. Kodėl – nepasakysime, bet taip yra“, – komentavo ekonomistas.

Pašnekovas sutiko, kad kainą nulemia ir sezono trumpumas pajūryje bei verslininkų patiriamos išlaidos už nuomą ir darbuotojus. 

„Kainos iš tiesų koreguojasi, jei klientų skaičius smunka. Vis dėlto, jeigu klientų skaičius smunka drastiškai, likusiems klientams kaina gali ir pakilti, nes verslui reikia kompensuoti nuostolius už praradimus“, – įžvelgė A. Bartkus.

„Delfi“ verslo žurnalistė Kornelija Mykolaitytė

DELFI