Vilnių į Palangą iškeitusi Sigita: „Čia atradome paprastesnį, bet pilnesnį gyvenimą“

Žurnalistė Agnė Benetytė

„Palangoje gyventi gera“ – tuo įsitikino komunikacijos vadove dirbanti Sigita Šlimė, šią vasarą kartu su šeima iš sostinės persikrausčiusi į pajūrį. Kadaise tik vasaromis čia atvykdavusi pailsėti, šiandien ji „Palangos tiltui“ sako: „Atradome visai kitokią Palangą – gyvą, jaukią, įvairią, kur kiekviena diena turi daugiau gyvenimo gyvenime.“

– Kas paskatino jus ir jūsų šeimą priimti sprendimą palikti Vilnių ir persikelti gyventi į Palangą?

– Turbūt bėgantis laikas ir suvokimas: „Kada, jei ne dabar?“ Gimus vaikams, vis dažniau pradėjome lankytis Palangoje. Atradome ją visiškai kitokią, daug įvairesnę nei seniai susikurtas Basanavičiaus gatvės įvaizdis. Atradome jaukius skverelius, pušynus, pasivaikščiojimo takus, gražias gatveles. Tiesiog pamilome Palangą ir gyvenimo prie jūros jausmą. Aš nuo pat vaikystės, kai su tėvais kas vasarą važiuodavome atostogauti į Šventąją, svajojau gyventi prie jūros. Nors mano vyras vilnietis, jam atsibodo nuolatiniai kamščiai, o ir šiaip norėjosi pokyčių gyvenime. Svajonė gyventi čia gimė prieš maždaug penkerius metus. O dabar, matyt, tiesiog atėjo laikas, kada norai nusvėrė visus „prieš“, ir tada susikūrėme aplinkybes bei galimybes tokiam sprendimui. Ir iš tiesų įgyvendinome planą labai greitai – per pusmetį.

– Kaip atrodė jūsų „pereinamasis laikotarpis“ – nuo idėjos iki realaus gyvenimo prie jūros?

– Sakyčiau, gerai, kad turėjome tą pereinamąjį laikotarpį. Nes iš pradžių, norėdami kuo daugiau laiko leisti čia, įsigijome nedidelį butuką. Bent kartą per mėnesį važiuodavome pabūti savaitgalį, taip pat teko pagyventi ir žiemos bei vasaros atostogų metu. Tiesiog norėjosi čia leisti kuo daugiau laiko. Dabar vertinu, kad tai buvo labai geras sprendimas, nes kai jau pilnai atsikraustėme gyventi nuolat, vaikams tai nebebuvo visiškai nežinomas miestas. Jie žinojo, kas yra Palanga, pajūris. Galbūt todėl adaptacija sekėsi gerai, ramiai.

– Kokie buvo didžiausi pokyčiai, kuriuos pajutote persikrausčiusi iš didmiesčio į kurortą?

– Gyventi tapo lengviau, paprasčiau. Didžiausias pokytis, matyt, tas, kad viską galiu spėti: ir vaikus į mokyklas, darželius nuvežti, ir darbus pasidaryti, ir dar prie jūros nueiti, parduotuvėje apsipirkti, gal net baseine apsilankyti – ir viskas tą pačią dieną. Atrodo, kad gyvename daug intensyviau nei Vilniuje, nes ten po darbo spėdavau tik vaikus pasiimti, parduotuvėje apsipirkti, pagaminti vakarienę ir miegoti. O čia su vyru lankome šokių būrelį, jau tradicija tapo ir kassavaitinis apsilankymas miesto baseine. Kaip sakau, daugiau gyvenimo gyvenime. Daugiau gamtos. Daugiau laiko sau ir su šeima. Jeigu nepasivaikščiojame pajūriu bent savaitę, jaučiame vos ne abstinenciją.

– Kas Palangoje jus labiausiai žavi ir džiugina?

– Oi, tokių dalykų yra daug. Pavyzdžiui, tai, kad darželyje vaikai per savo lauko laiką spėja nukeliauti iki jūros. Argi ne nuostabu? Žinote, kas dar nustebino? Dviračių kiekis. Mane tiesiog pribloškė, kai prie darželio pirmą kartą pamačiau gal kokių dešimt dviračių. Tada supratau, kad dviratis čia – visiems prieinama ir patogi transporto priemonė, nes Palanga išsidėsčiusi lygumoje, nėra didelių kalvų, nėra sunku minti. Čia net ir nenorėdami, nesusimąstydami žmonės tampa draugiškesni aplinkai. Džiugina, kad Palangoje gali rasti visko: ir gero maisto kavinių, ir pramogų, ir daug gamtos. Miestas tikrai stengiasi gražintis, investuoti į infrastruktūrą, ir kiekvienais metais atsiranda naujų projektų ar objektų – keičiasi ir taikosi prie gyventojų poreikių.

– O ar yra dalykų, kurie čia kelia iššūkių ar kurių pasigendate, lygindama su Vilniumi?

– Vienas iš tų dalykų, kuriuos tikrai pastebėjome, – tai paslaugų ir aptarnavimo kokybė. Jei Vilniuje dažniausiai gerą aptarnavimą ir kokybę laikai savaime suprantamu dalyku, tai čia, deja, vis dar kartais nustebina tokie atvejai, kai su tavimi kavinėje ar parduotuvėje elgiamasi taip, kad pasijunti kaltas, jog užėjai ir kažko paklausei. Esame susidūrę ir su atvejais, kai paslaugos ar darbai atliekami nekokybiškai, pristatoma pusė užsakytų prekių iš pajūrio tiekėjų ir net nesivarginama atsiprašyti. Tokie atvejai stebina ir liūdina. Bet esu įsitikinusi, kad kuo daugiau naujakurių čia atsiras, tuo intensyviau vyks pokyčiai šioje srityje, nes atsiras ir teikiančių kokybiškesnes paslaugas, ir klientų, keliančių aukštesnius standartus.

– Dirbate komunikacijos srityje – kaip pavyksta derinti nuotolinį darbą ir gyvenimą mažesniame mieste?

– Puikiai! Esu viena tų, kuri prieš pandemiją sakė, kad darbas iš namų – tai tolygu darbo imitacijai. Dabar pati juokiuosi iš savęs. Pandemija priverstiniu būdu išmokė darbdavius, kad suteikus darbuotojams daugiau darbo organizavimo laisvės, produktyvumas ir efektyvumas nenukenčia. O mano srityje viską galima padaryti šiuolaikinių technologijų pagalba ir palaikant ryšį su kolegomis. Kai jau priėmėme sprendimą kraustytis prie jūros, pradėjau ieškoti darbo galimybių čia. Deja, atidariusi darbo skelbimų portalus, rasdavau vos vieną kitą pasiūlymą savo srityje. Todėl teko ieškoti darbo nuotoliu galimybių. Pirmą kartą gyvenime dirbu visiškai nuotoliu, visa komanda – Vilniuje. Toks darbas turi ir privalumų, ir trūkumų – neslėpsiu. Trūksta, be abejo, bendravimo su komanda, biuro šurmuliavimo. Kita vertus, nors ir dirbu žymiai daugiau, bet efektyviau, koncentruotai tik tai, ko reikia; išmokau dėliotis prioritetus, o po darbo dar spėju ir prie jūros nueiti. Džiugina darbo balansas gyvenime.

– Kaip jūsų vaikai prisitaikė prie naujos aplinkos, darželio ar mokyklos?

– Vaikams labai padėjo mūsų „pereinamasis laikotarpis“, kai nuolat važinėdavome į Palangą praleisti savaitgalių. Aišku, daug kalbėjomės ir pasakojome, kaip viskas bus, kodėl priėmėme tokį sprendimą. Mažajam labai „nuskilo“ su darželio auklėtojomis – nuostabios, šiltos, mylinčios vaikus. Mūsiškis netgi sako, kad jas myli. Tai kas gali labiau džiuginti tėvus? Vyresnįjį sūnų vežame į Klaipėdos privačią mokyklą. Kitokia sistema, kitokie mokymo metodai – teko pratintis prie naujų dalykų. Bet mokyklą jis pats vertina penkiomis žvaigždutėmis – suprask, aukščiausias įvertinimas.

– Ką atradote Palangoje – galbūt naujų pomėgių, bendruomeniškumo ar tiesiog daugiau laiko sau?

– Su vyru lankome suaugusiųjų pramoginių šokių būrelį. Visa šeima bent kartą per savaitę keliaujame į miesto baseiną. Daugiau darome, intensyviau gyvename, bet taip nepavargstame kaip Vilniuje – štai kur paradoksas!

– Koks, jūsų akimis, yra Palangos kultūrinis gyvenimas – ar jo užtenka visus metus, ne tik vasarą?

– Kadangi mes jau kelerius metus nuolat lankydavomės, o dabar jau ir gyvename Palangoje, pasakysiu taip: čia mes nuėjome į daugiau koncertų, parodų ir pramogų nei Vilniuje. Gal kažkokie ir keistuoliai, nežinau, bet Vilniuje darbo dienomis nieko nebesinorėdavo, savaitgaliais dažniausiai kažkur išvažiuodavome, o čia naudojamės proga ir stengiamės pamatyti, aplankyti. Aišku, kad vasarą visko daugiau, bet ir žiemą pakanka. O jei kažko pritrūksta, visada šalia Klaipėda ir Klaipėdos dramos teatras su nuostabiais spektakliais. Artimieji vis stebisi, kad mes ir sūnų kasdien į mokyklą į Klaipėdą vežame, ir šiaip nevengiame pavažiuoti, jei kažko prireikia ar norisi daugiau veiksmo tamsiuoju metų laiku. Bet mes juk pratę prie Vilniaus atstumų ir kamščių, tad mums tas pusvalandis važiavimo, o dar su tokiais nuostabiais pajūrio gamtos vaizdais, yra malonumas.

– Kokie jūsų ateities planai – ar Palanga jau tapo tikrais namais, ar vis dar „bandomasis etapas“?

– Žinote, visai neseniai kalbėjomės su vyru, kad net neprisimename Vilniaus – nėra jokios nostalgijos. Gal mums dar romantiškasis Palangos etapas, kai į viską žiūrime pro rožinius akinius, bet toks jausmas, kad čia dar nauji, bet jau namai. Ir kad gyvename vis dar jausdami kažkokį nuolatinį atostogų lengvumą bei ramybę. Palangos magija, ne kitaip.