Ant ištikimo jūros draugo kepurės net žuvėdra nutūpdavo

Rasa GEDVILAITĖ, 2011-05-24
Peržiūrėta
524
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Ant ištikimo jūros draugo kepurės net žuvėdra nutūpdavo

Jūra yra tapusi daugelio jos gerbėjų nuodėmklausė, padedanti kurti ateities planus, pamėtėjanti unikalias idėjas. Pajutę ryšį su šia gamtos stichija, dažnai jo ir nebepaleidžia. Taip nutiko ir ištikimam Palangos žvejui Algirdui Didžgalviui, jau bemaž 70 metų užsiimančiu šia senąja profesija, kaip pats patikino, tai jo didžiausia aistra ir atsipalaidavimo šaltinis po dienos darbų. Būtent čia jis surado ir naują draugą... žuvėdrą, kuri lesdavo iš pono Algirdo rankų, pritraukdama susižavėjusių žiūrovų būrį.

 

Prie jūros pailsi

„Visuomet ir po darbo lėkdavau prie jūros, ten geriausiai pailsiu. Man žmona vis sakydavo: „Algirdai, ko tu ten tiek sėdi ir sėdi“, o man išties labai patinka“, - meilę jūrai išpažino palangiškis. Miestelėnas išnaudoja visas kurorto teikiamas galimybes, jis vienas iš daugelio, mielai leidžiančių laiką ant Palangos simbolio – jūros tilto ir gaudančio žuvis. Ten niekuomet netrūksta entuziazmu trykštančių žvejų, nesvarbu būna net ir tai, jog vienam sekasi geriau, o kitam blogiau. Gal išties svarbiausia yra tai, jog ten žvejai pailsi, nevargina savęs įkyriomis mintimis.

„Dirbau lengvosios pramonės srityje, visą dieną darbe išbuvus ramybę atrasdavau prie jūros“, - kalbėjo palangiškis, išnaudojantis miesto galimybes.

 

Įamžintas su draugu

Vienas įvykis ponui Algirdui įsiminė ilgam: jo nuotrauka, kurioje jis, tikro žvejo kostiumu, maitina žuvėdrą, o ši, tupėdama ant tilto atramos nei kiek nesibaido ir mielai vaišinasi. „Šią nuotrauką, štai, turiu ir aš, ji buvo papuolusi į žurnalą per visą puslapį, įdomiausia tai, jog tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas, buvęs kitame puslapyje, mažoje fotografijoje, o Algirdas visu gražumu“, - juokavo pašnekovas, gavęs prisiminimą visam gyvenimui.

„Ten mano draugas buvo, gaila, vėliau žuvo, įsipainiojęs valuose“, - nostalgiškai prisiminė A.Didžgalvis. Kaip papasakojo ponas Algirdas, ši draugystė maloniai stebindavo visus praeivius, kurie su malonumu traukdavo fotoaparatus, jog matytą vaizdą parsivežtų ir namo, tarsi prasmingą prisiminimą. „Tik paprašydavau, kad neišgąsdintų. Man draugai siūlydavo pakišti ir kepurę“, - prisiminė miestelėnas, pripažinęs, jog iš žmonos sulaukdavęs ir neigiamų atsiliepimų. „Man žmona vis sakydavo: „Algirdai, tu visai išprotėjai““, - nusišypsojo pašnekovas, patvirtinęs, jog bet kokia draugystė nėra blogai.

Įprasčiausia žmogaus draugystė dažniausiai būna su keturkojais, tačiau šių gyvūnų A.Didžgalvio namuose nėra. „Man užtenka draugystės ir su paukščiais“, - nusišypsojo pašnekovas, sugebėjęs įminti šių laisvųjų žemės gyventojų paslaptį, pasikliaujančių tik juos supančia jūra ir dangumi.

 

Lepina iki šiol

„Aš šitaip žuvėdrą ir prisijaukinau, - papasakojo pašnekovas. – Nuo pat jūros strimėlėmis parsiviliojau į namus, nuo to laiko visuomet žino, kur apsilankyti“, - entuziastingai pasakojo A.Didžgalvis, laikui bėgant tapęs patikimu paukščių draugu.

Ponas Algirdas atskleidė, jog jo „augintinei“ buvo suteiktos puikios sąlygos. „Ji net turėjo sau skirtą pagalvėlę, pamaitindavau ir blynais, pasirodė, jog labai tiko toks maistas“, - šypsojosi palangiškis, prisiminęs augintine tapusią žuvėdrą.

Įdomu tai, jog paukščių savisaugos instinktas – itin stiprus, dažniausiai netgi stipresnis už alkį, o ponas Algirdas sugriovė šį mitą.

Neįprasta draugystė aplinkiniams žmonėms atrodė lyg „surežisuota“, taip pat kaip praeivius vilioja fotografai su spalvotomis papūgomis, tik čia kitas paukštis. Pono Algirdo pastangų dėka drauge tapusi žuvėdra būtų puikiausiai atlikusi šį vaidmenį.

„Net ant mano žvejybinės kepurės žuvėdra nutūpdavo“, - prisiminė dar vieną detalę miestelėnas, kuria dalinosi anuomet ir su praeiviais.

 

Randa maisto ir kiti paukščiai

Paskutiniame aukšte gyvenantis palangiškis ir šiuo metu vis skanesniu kąsneliu pasidalina su mylimais paukšteliais. Besišnekučiuojant vienas gudruolis atskridęs pasičiupo gabaliuką padėtos žuvies ir nuskrido.

Kuo mieliausiai prie jūros, laisvai minutėlei atsiradus, pašnekovas skuba ir dabar. „Kiek pagaunu tos žuvies, tiek ir užtenka“, - paminėjo A.Didžgalvis, pažymėjęs pačią žvejojimo esmę – ne pagauto laimikio kiekis suteikia laimę.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Tragedija Palangoje nutiko užpernai rugsėjį. Ką tik į „Palangos lino“ reabilitacijos centrą atvykęs neįgalumą turintis Vilius M. susipažino su čia jau beveik tris savaites gyvenusiu 42 metų klaipėdiškiu su judėjimo negalia. Šis po poros dienų jau turėjo vykti namo.


Rūpesčių dėl karantino ir koronaviruso grėsmės šiomis dienomis – per akis, todėl dar viena nelaimė namuose ir dėl jos patirti nuostoliai gali būti išties skaudžiu smūgiu. Ką reiškia, kai nemalonumai užklumpa netinkamiausiu metu, teko patirti raseiniškiui Albertui, kuriam itin nemalonią išdaigą iškrėtė gamta.


Vaikų klegėjimas, krykštavimas kelia džiaugsmą daugeliui žmonių, tačiau tuomet, kai tenka prisiimti atsakomybę už visą būrį mažųjų – toks darbas tampa sunkiai įveikiama užduotimi. Bet ne visiems. Su „Palangos tiltu“ apie savo profesiją pasakojusios lopšelio-darželio „Nykštukas“ auklėtojos Violeta Petravičienė ir Snieguolė Kairienė bei...


Paskutinį liepos savaitgalį Palanga rengiasi priimti per pusę tūkstančio mažųjų svečių iš visos Lietuvos – į kurortą atvyks būrys vaikų, dar nė karto nemačiusių jūros iš visų šalies savivaldybių. O tam, kad viskas praeitų sklandžiai, kviečiama prisijungti savanorius, padėsiančius organizuoti veiklas.


Šventosios paplūdimio pusės kilometro ruožas šiomis dienomis labiau primena svetimos planetos panoramą – gamtos stichija į krantą „išspjovė“ tonas dumblo ir kitų biologinių sąnašų, kurios, pašvinkusios, vienus Šventosios poilsiautojus gena tolyn, o drąsiausius vilioja – dvoko nebijantys gintarautojai tvirtina, kad Baltija...


Birželio šeštąją, kai apsupta nuostabių, visada poetiškų linksmakalbių mažiausiųjų palangiškių, po jaukiai lietuviško lopšelio-darželio „Nykštukas“ stogeliu „Svirpliukų“ grupės auklėtoja Alma Viskontienė padovanojo solidoką savo apimtimi pirmąją sieloraščių – žaismingos poezijos prisodrintą knygą...


„Kai mokaisi, daugelis laukia tos dienos, kada baigsis visi vargai mokykloje. Tačiau kai ateina toji diena, visiems sunku su ja atsisveikinti. Tai sukelia nostalgiją ir gilius prisiminimus“, – kalbėjo prieš metus mokyklą baigusi Agnesa Kenešytė.


Ne paslaptis, jog lietuviai lenkia kitas šalis savižudžių skaičiumi, tad natūralu, jog siekiama šią padėtį taisyti ir skatinti žmonių norą gyventi. Taip skatinama kurti naujas paslaugas. Iš 2007-2013 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų remiami projektai padės kitu kampu pažvelgti į šią problemą ir įgyvendinti naujas priemones, kurios duos paspirtį gyvenimu nusivylusiems žmonėms. Vienas...


Jūra yra tapusi daugelio jos gerbėjų nuodėmklausė, padedanti kurti ateities planus, pamėtėjanti unikalias idėjas. Pajutę ryšį su šia gamtos stichija, dažnai jo ir nebepaleidžia. Taip nutiko ir ištikimam Palangos žvejui Algirdui Didžgalviui, jau bemaž 70 metų užsiimančiu šia senąja profesija, kaip pats patikino, tai jo didžiausia aistra ir atsipalaidavimo šaltinis po dienos darbų. Būtent...


„Tėvai nežinojo, pas ką mane nuvežti, tai aš pati jiems pasakiau“, - atkartojo savo mažosios pacientės žodžius vaikų gydytojas Alfredas Kerulis. Pelnyti vaikų meilę šiam gydytojui ne itin sudėtinga. Pasak jo, svarbu užmegzti ryšį, o jį užmezgus vaikai gydytoju ima pasitikėti ir nejaučia nei menkiausios baimės. Ypatingai tuo atveju, jei atliekama procedūra nekelia skausmo. Pastaruoju metu...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius