„Jonvabalio“ nominaciją gavusi Palangos viešosios bibliotekos darbuotoja Lina Butkevičiūtė: „Žmogiškas ryšys visada buvo ir išliks atsvara bet kokiam dirbtiniam intelektui“

Nuo 2012 metų Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu renkami ir apdovanojami geriausi Klaipėdos regiono bibliotekininkai.  2023 metų nominaciją Jonvabalis  komisija skyrė Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vyresniajai bibliotekininkei Linai Butkevičiūtei už kūrybines iniciatyvas, naujų idėjų įgyvendinimą, šiuolaikiškų ir aktualių užimtumo veiklų organizavimą bei teigiamo bibliotekininko įvaizdžio kūrimą. 

Birželio 1 d. Jonvabalio nominaciją Linai įteikė Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorė dr. Laura Juchnevič, pasveikinti atvyko ir direktoriaus pavaduotoja Kristina Kundrotienė, vyresnioji metodininkė išorinei komunikacijai Ieva Apulskė.  Nominantę taip pat sveikino Palangos miesto savivaldybės administracijos kultūros skyriaus vedėjas Robertas Trautmanas, bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys ir kolegos. Šia proga Liną Butkevičiūtę kalbino Aura Banevičienė, bibliotekos direktoriaus pavaduotoja:

Pirmasis jaudulys, gavus žinią, apie suteiktą nominaciją, matyt jau atlėgo... Kaip jauteisi sužinojusi, kad Jonvabalio nominacija skirta tau?

Apie tai, kad nominacija skirta man, sužinojau ne kur kitur, o sporto salėje, kadangi turėjau laisvą dieną. Simboliška, kad apie įvertinimą už darbus sužinojau laisvu nuo darbų metu. Galėjau ramiai apgalvoti ir susidėlioti mintis. Tuo momentu labai daug minčių prabėgo galvoje. Pirmoji mintis buvo apie tai, kad vis dėlto ir gyvenimo, ir profesinėje srityje einu teisingu keliu. Be abejo, kai atlieki tam tikrus darbus, juk negalvoji, kad štai, darau tai dėl apdovanojimų. Tačiau įvertinimai yra itin svarbūs darbuotojams. Man taip pat. Gavus pagyrimą, paskatinimą visuomet kyla daugiau įkvėpimo naujiems projektams ir darbams, įgaunama dar daugiau noro tobulėti (šypsosi). 

Esi baigusi Lietuvių kalbos ir reklamos studijas. Gal pameni, kaip galvojai apie darbą bibliotekoje tik pradėjusi dirbti ir dabar, skaičiuojanti jau devintus metus bibliotekoje?

Kai tik įstojau studijuoti šios specialybės Vilniaus universiteto Kauno fakultete, labiausiai galvojau, kad mano profesinė kelionė prasidės žurnale ar laikraštyje. Iš dalies taip ir atsitiko. Tačiau kiek vėliau viskas pasisuko taip, kad atėjau dirbti į biblioteką. Su biblioteka ir jos aplinka plačiausiai susipažinau studijų metais Kaune. Eidavau ten ieškoti šaltinių rašto darbams ir leisdavau laiką rašydama juos. Ten teigiamai nuteikdavo aplinka, būdavo gana ramu ir aplink – visi reikalingi šaltiniai ir žmonės, pasiruošę visiems padėti. Labai didelę laiko dalį po studijų turėjau galimybę stebėti bibliotekos veiklą iš lankytojo pusės. Tikriausiai tuomet pirmą kartą ir pagalvojau, kad norėčiau ten dirbti, nes visuomet jausdavau, kad galiu gauti pagalbą reikiamais klausimais. Be to, jau tuomet bibliotekoje netrūkdavo renginių. Bibliotekoje jaučiausi apsupta kultūros. Visi šie išvardinti dalykai man kūrė teigiamą bibliotekos įvaizdį. Sako, kad mintys materializuojasi, tai, ko gero, mano atveju tai yra tiesa, nes siunčiau tokias mintis ir štai, aš esu čia. Jau prasidėjo devinti metai, kai dirbu vaikų literatūros skyriuje. Atrodo labai daug nuveikta, bet tuo pačiu turiu pasakyti, kad laikas šiame darbe neprailgo.

Lina, o kaip sekasi dirbti vaikų literatūros skyriuje? Ar netrūksta jaunųjų skaitytojų? 

Kad ir kiek daug lankytojų būtų – visuomet atrodo, kad norėtum daugiau. Pas mus taip pat ne išimtis. Jaunųjų skaitytojų turime ir jų nuolat daugėja. Be abejo, keičiasi kartos. Ateina nauji, kiti jau mažiau lankosi. Kaip ir visur gyvenime – vyksta kaita. Tačiau čia aš matau, kaip vaikai užauga su biblioteka. Matau daug gerųjų pavyzdžių, kaip, pavyzdžiui, ateina mamos, kurios skaito knygas dar negimusiam kūdikiui, o dabar tie vaikai jau ateina patys ir noriai ima knygas, mes su jais diskutuojame ir vis labiau įsitikiname, kad ankstyvasis skaitymas yra be galo svarbus vaiko raidai. Kalbant apie veiklą bibliotekoje, vasarą pas mus – pats darbymetis. Nieko nenustebinsiu pasakiusi, kad lankytojų kurortinio sezono metu pas mus padaugėja kelis kartus. Tad ne tik verslininkai vasarą turi žymiai daugiau darbo, bet ir mes (juokiasi). Žinoma, reikia pabrėžti, kad bibliotekoje dabar lankosi jau nebe vien skaitytojai, dėl to mes juos ir vadinam lankytojais. Kai kurie ateina čia ruošti pamokų, susirenka klasiokai daryti bendrus projektus, kiti atvyksta į edukacinius užsiėmimus, kurių čia netrūksta, lankosi parodose. Bibliotekos paslaugų pasiūla labai plati. Ir vis dar plečiasi. Kaip ir visos įstaigos, mes sėkmingai prisitaikome prie besikeičiančios bendruomenės ir galime pasiūlyti žymiai įvairesnį paslaugų spektrą nei, pavyzdžiui, prieš tuos aštuonerius metus, kai aš čia atėjau dirbti. O darbas vaikų literatūros skyriuje man patinka. Jis labai dinamiškas. Man tenka ne tik lankytojams rekomenduoti knygas, bet ir edukacijas sugalvoti, jas vesti, kuruoti renginių viešinimą, ruošti tekstus, retušuoti nuotraukas, prisidėti prie projektų idėjų, rengimo bei įgyvendinimo. Būtų galima ir dar vardinti (juokiasi). Be to, turiu puikias koleges, su kuriomis esame neišskiriama komanda. Stengiamės ir dėl lankytojų, ir dėl bendros atmosferos darbe. Viskas pavyksta puikiai. 

Pati ar paskaitai vaikiškas knygas? Kaip minėjai, tenka ir skaitytojams rekomenduoti.

Žinoma, yra nemažai vaikiškų knygų, kurios puikiai tinka ir suaugusiems! Jose daug sąmojų, pamokymų. Tik iškart pasakysiu – visų vien mūsų bibliotekos fonde esančių knygų perskaityti neįmanoma... Dabar jų tiek daug! Kas, be abejo, džiugina. Juk dabar kiekvienas tikrai gali išsirinkti sau patinkančią knygą. Apie rekomendacijas kalbant, tai tik iš komplektavimo skyriaus gavusios naujas knygas, mes su jomis susipažįstame: peržvelgiame turinį, išanalizuojame teksto sudėtingumą, iliustracijas. Skaitome ir recenzijas. Kai kurias knygas perskaitome. Visą šią informaciją dedame į savo galvas ir tuomet galime perduoti ją skaitytojams. Skaitytojai taip pat mums papasakoja apie perskaitytas knygas, kas sukėlė teigiamą įspūdį, kas nelabai patiko. Mano mėgstamiausia knyga – „Mažasis princas“. Kai kurie sakytų, kad ji vaikiška. Iš dalies taip ir yra. Bet aš ją skaitau įvairiais etapais nuo pat mažens. Ir kaskart atrandu kažką naujo. Neseniai net pradėjau kaupti įvairius šios knygos leidimus skirtingomis kalbomis.

Kaip manai, koks bibliotekos vaidmuo ar net likimas šiuolaikinėje visuomenėje?

Aš teigiamai žiūriu į ateitį. Matyt, esu optimistė (juokiasi). Kaip jau užsiminiau, bibliotekos prisitaiko prie besikeičiančių bendruomenių ir, apskritai, visuomenės, tad jos tikrai išliks. Tai jau nebėra ta vieta, kur atėjai, pasiėmei knygas ir išėjai. Nors toks požiūris dar gajus. Žmonės, kurie nesilanko bibliotekose net nenumano, kiek visko čia vyksta. Juos mielai pakviesčiau atvykti į biblioteką ir požiūris tikrai pasikeistų. Daugelis ateina skaityti, mokytis, lankosi renginiuose, bibliotekose vyksta susibūrimai, vykdomi projektai. Mes aktyviai bendradarbiaujame su priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo įstaigomis, ruošiame bendrus renginius ir darome bendras edukacines veiklas, prisijungiame ir prie organizuojamų miesto renginių. Šiemet jau antrus metus iš eilės su savo vykdomomis edukacijomis esame pakviesti dalyvauti kurorto festivalyje. 

Dirbtinis intelektas taip sparčiai skverbiasi į mūsų gyvenimus. Gal nebereiks nei rašytojų nei bibliotekininkų...

Kol kas pažvelgus į tai, kiek knygų parašoma, išleidžiama ir kaip kai kurie leidiniai išperkami net keliais tiražais, abejoju, kad to greitai nebereikės. Dirbtinis intelektas neišvengiamai keičia visuomenę ir tai paliečia ar dar palies kiekvieną iš mūsų. Tačiau bibliotekos prisitaiko, žmonės prisitaiko ir viskas gali gyvuoti darniai. Juk dar prieš 25 metus knygos būdavo užrašomos į formuliarus, bibliotekos katalogai buvo popieriniai (kortelėse), stovėjo didžiulės kataloginės spintos. Viskas buvo daroma rankiniu būdu. Nuo 2000 metų prasidėjo rekatalogavimas, viskas iš popierių buvo keliama į elektroninę erdvę. O jau nuo 2006 metų visas darbas buvo kompiuterizuotas ir bibliotekos sėkmingai gyvuoja. LIBIS programa, su kuria dirbame, neseniai buvo atnaujinta, viskas dabar yra „debesyse“. Anksčiau niekas net nebūtų pagalvojęs, nesuprastų kas tie „debesys“. O dabar, atrodo, kitaip ir būti negali. Viskas keičiasi, keičiamės ir mes. Tad ir toliau keisimės, prisitaikysim, gyvuosim.

Vasara jau prasidėjo. Palangoje gyvenimas verda... O kaip bibliotekoje?

Kol neprasidėjo vaikų vasaros atostogos, gyvename kiek įprastesniu ritmu, labiau pritaikytu prie pamokinės veiklos. Tačiau jau greitai gyvensim kur kas aktyviau. Prabėgus festivaliui „Myliu Palangą 770“ mūsų kurorte prasidės aktyvesnis gyvenimas, tad biblioteka – ne išimtis. Daugelis turbūt kaip tik vasarą šiek tiek sustoja, šiek tiek daugiau pailsi. O mes atvirkščiai – judam krutam dar aktyviau kaip ir visi kurortiniai miestai. Bet jau esam pripratę. Džiaugiamės, kad sutiksim lankytojus, kurie apsilanko tik vasaromis ir niekad mūsų nepamiršta. O mes jų labai laukiam. Tas žmogiškas ryšys, kurį lankytojai čia gauna visada buvo ir išliks atsvara bet kokiam dirbtiniam intelektui. O žmonių šypsenos ir spindinčios akys kvies sugrįžti. To ir linkiu kiekvienam – tikėti savo darbu, degti viduje, šypsotis akimis, skleisti šilumą ir nebijoti prisitaikyti prie besikeičiančių dalykų.