Kelionė į Briuselį: belgiški vafliai, draugiški žmonės ir ... A. Butkevičius

Žygimantas MITKUS, 2015-07-16
Peržiūrėta
2070
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Kelionės metu klausėmės ne vieno įdomaus pranešimo apie Europos Sąjungos institucijų darbą. Europos komisijos atstovybės Lietuvoje nuotr.
Kelionės metu klausėmės ne vieno įdomaus pranešimo apie Europos Sąjungos institucijų darbą. Europos komisijos atstovybės Lietuvoje nuotr.

Palanga ir Briuselis – du labai skirtingi ir nepalyginami miestai. Nuvykęs į Belgijos ir Europos Sąjungos sostinę patyriau kultūrinį šoką. Kodėl? Kainos du kartus, o kai kur ir tris kartus didesnės nei Lietuvoje, viešieji tualetai vyrams – tiesiog atviri pisuarai gatvėse, žmonės su nepažįstamais žmonėmis atsisveikindami pasibučiuoja, o namo grįžti teko su... Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku. Trys dienos Briuselyje ilgai nedils iš atminties.

15 kilometrų aplink Briuselį
Tik atvykę į Briuselį ir užsiregistravę viešbutyje, nusprendėme nieko nelaukę keliauti apsižvalgyti po vakarinį miestą. Išėję iš viešbučio net neketinome keliauti metro, nes šiandien patikimiausia transporto priemonė – „peškomobilis“.
Juokaudami, jog einant reikia mėtyti duonos trupinius, kad rastume kelią atgal, patraukėme centro link – bent jau taip galvojome. Buvome išalkę, tad ieškojome parduotuvės arba kavinės, tačiau jų, lyg tyčia, apink nebuvo matyti.
Pagaliau suradę prekybos centrą, užėjome, ir patraukėme ten, kur – šimtai Lietuvoje dar nematytų gėrimų ir saldumynų, kuriuos išbandyti mums buvo būtina. Užkąsdami pajudėjome toliau, kartais, kaip ir belgai, bet miesto svečiai, pažeisdami „šventą“ eismo taisyklę – pereidami gatvę degant raudonai šviesai. Matyt, Briuselio gyventojai tai daro todėl, kad labai vertina savo laiką, dingtelėjo.
Eismas šiame mieste gana įtemptas, o ypač piko valandomis. Viską apsunkina ir gatvėmis važinėjantys tramvajai, kurie dažnai susipina su gatvėmis bei pėsčiųjų perėjomis. Pėdinant toliau mūsų laukė staigmena: į mus vos neįpuolė važinėjantis baras, kuriame aplink stalą sėdėję vaikinai mynė pedalus ir gėrė alų. Ilgai netrukus gavome anglišką kvietimą prisijungti, tačiau mandagiai atsisakėme ir nukulniavome toliau.
Pasiekę centrą pagaliau pamatėme tikrąjį Briuselio gyvenimą: gatvėmis šmirinėjo tuntai turistų, miesto gyventojai sėdėjo jaukiose kavinėse, o jaunimėlis čia pat – viduryje gatvės – propagavo ekstremalų sportą. Ramiai praeiti gatve neįmanoma – akys ganėsi po prabangiausių drabužių linijų parduotuves, kurių vienoje gatvėje net po tris, į dešinę ir į kairę viliojo aromatingas vaflių kvapas, o prie kavinių stovintys kvietėjai, regis, nenurimsta tol, kol praeivio nepavyksta prisivilioti į kavinę.
Vieno jų stabtelėjome. Kiekvienas išleidęs po gerą dešimtį eurų iš kavinės išėjome vos patempdami pilvus, tačiau turėjome dar vieną misiją – surasti besišlapinančio berniuko skulptūrą.

„Nenustebkite! Skulptūra ne tokia ir įspūdinga“
Tikriausiai visi žinote jau įžymųjį Briuselio simbolį – besišlapinantį berniuką. Kadangi nežinojome, kur ši skulptūra yra, klausėme žmonių. Keista, tačiau net Briuselyje gyvenantys žmonės negali paaiškinti, kur randasi žymusis miesto simbolis. Jau buvome praradę viltį šią skulptūrą surasti, apklausėme apie dešimtį žmonių, kurie simbolio kryptį nurodo vis kitoje pusėje, tačiau paskutinė Briuselyje gyvenanti moteris nustebino. Paklausus, ar žinanti, kur randasi žymusis berniukas, moteris angliškai atsakė, jog ji čia pat, tačiau pasiūlė daug nesitikėti, mat skulptūra ne tokia ir įspūdinga. Ir tikrai. Pagaliau atradę žymųjį Briuselio berniuką šiek tiek nusivylėme. Skulptūra buvo gana maža ir stovėjo iš pažiūros eilinėje gatvėje, gatvių sankryžoje, prie namo. Nusifotografavę, nusprendėme keliauti į viešbutį, tad ieškojome kelio atgal ir... pasiklydome. Pasirodo ėjome visai ne į tą pusę. Susigaudę kur esame ir pagaliau grįžę į viešbutį, pagalvojome, jog pasiklysti – tai geriausia, kas galėjo nutikti tądien, nes tai puikiausias būdas pažinti miestą – pamatėme ne tik centrinę ir išpuoselėtą Briuselio dalį, bet ir kitą, šiek tiek paprastesnę miesto dalį.

„Berlaymont“ ar oro uostas?
Antrą kelionės dieną keliavome į Europos komisiją, įsikūrusią pastate žinomame kaip Berlaymont. Statinys – milžiniškas. Ekskursijos vadovė pagąsdino, jog jeigu pasiklysime – tai dviems valandoms tikrai. Įėję į Europos komisijos būstinę, praėjome metalo detektorius – tvarka tokia pat kaip oro uoste, o ir pastatų dydžiai gana panašūs. Nuėję į posėdžių salę klausėmės išorinės pranešėjų komandos nario Gyorgy Foris, Agnės Geniušaitės iš Europos Komisijos generalinio sekretoriato, Europos Komisijos nario Vytenio Andriukaičio pranešimų. Po to išklausėme pranešimą tema „Europos jaunimo politikos ir programos Erasmus+ naujienos“, kurį skaitė Mariann Ingrid Klingberg. Vėliau apie bendrąją skaitmeninę rinką pasakojo Jurgita Žemaitytė iš Europos Komisijos Ryšių tinklų, turinio ir technologijų generalinio direktorato, o apie jaunimo užimtumą diskutavome su Pablo Cornide iš Europos Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinio direktorato. Pranešimus anglų kalba į lietuvių kalbą vertė už lango kabinetuose sėdinčios trys vertėjos, kurias stebėti buvo gana juokinga. Baigiantis pranešimams šios moterys jau sėdėdavo susiėmusios galvas. Pasibaigus vizitui Europos Komisijoje, švarkus, kaklaraiščius, marškinius pakeitė mažiau įpareigojantys drabužiai. Paskutinį vakarą Briuselyje nutarėme praleisti mieste, tad vietoje ėjimo pėsčiomis su kojose pritrintomis pūslėmis iš vakarykščio pasivaikščiojimo, šįkart važiavome su metro.

„Asmenukės“, o atsisveikinimui – bučkis
Įsivaizduokite: esate belgas, viešajame transporte Vilniuje užkalbinate moterį, norite sužinoti jos vardą, paprašote jos jus išmokyti lietuviškai pasakyti „Aš tave myliu“, o galiausiai – pasidaryti „asmenukę“. Man tai skamba kaip „misija neįmanoma“, tačiau Briuselyje buvau maloniai nustebintas žmonių mandagumo ir draugiškumo. Metro susitikome su vyresnio amžiaus moterimi, kurią užkalbinome visiškai atsitiktinai, nes ji mums pasiūlė pagalbą pažymint bilietėlius. Moters vardas buvo Ann, ji ne tik mielai mus išmokė olandiškai pasakyti „Aš tave myliu“, bet ir kartu su mumis pasidarė „asmenukę“.
Paklausus, kur Briuselyje pirmadienį galime rasti veikiantį barą, taip pat nustebome: garbaus amžiaus moteris net nesudvejojusi mums įvardino, kur ji pati lankosi ir pasisiūlė palydėti, tačiau neprižadėjo, jog baras dirbs. Deja, ši įstaiga nedirbo, tad atsisveikinę su moterimi, beje, ne bet kaip, o atsibučiavę kaip prancūzai – į vieną žandą ir į kitą – pajudėjome toliau. Ieškodami ką užkalbinti toliau, sutikome juodaodį indą vardu Sunny. Šis vaikinas mus mielai palydėjo iki veikiančio baro, taip pat pasidarė „asmenukę“ ir tą pačią frazę „Aš tave myliu“ išmokė pasakyti ir indiškai! Atsikratę kelių stereotipų, smagiai pasibuvome kavinėje ir suskubę į paskutinį metro traukinį, grįžome į viešbutį, kur aptarę vakaro įspūdžius – nukeliavome miegoti.

Europos parlamentas: aš ten grįšiu
Paskutinė kelionės diena skirta labai svarbiai Europos Sąjungos institucijai – Europos Parlamentui. Praėję tokius pat apsaugos patikrinimus, kaip ir Europos Komisijos „Berlaymont“ pastate, patekome į vidų. Čia mūsų laukė Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė, kuri mums papasakojo apie darbo Europos Parlamente ypatumus ir socialinę politiką. Parlamentarė mane asmeniškai sužavėjo savo charizma, jaunatviškumu bei savo darbo išmanymu. Po tikrai įdomaus V. Blinkevičiūtės pasakojimo apie darbą Europos Parlamente, kartu su Ringaile Razauskiene iš Europos Parlamento Vizitų ir Seminarų padalinio apsilankėme didžiojoje Europos Parlamento posėdžių salėje. Taip pat darbuotoja mums papasakojo apie Europos parlamento veiklą. Gyvai pamatę kol kas tik televizoriuje pamatytą salę, grįžome į paskaitų salę, kur Europos Parlamento narys Gabrielius Landsbergis mums atsakė į klausimą „ar Europos sąjunga išlaiko vienybės testą dabartinių iššūkių akivaizdoje?“
Po įdomaus pranešimo atsisveikinome su Europos Parlamento pastatu ir keliavome į Parlamentariumą, kur vyko savarankiška ekskursija. Gavę specialius įrenginius su ausinukais, vaikščiojome po sales ir klausėmės Europos Sąjungos istorijos. Įėjimas į Parlamentariumą yra nemokamas. Jis pritaikytas turintiems judėjimo negalią, regos ar klausos sutrikimų. Centras dirba septynias dienas per savaitę ir yra teikiamos paslaugomis 24 oficialiomis ES kalbomis – taip pat ir lietuviškai. Dinamiškuose ir interaktyviuose daugialypės terpės ekranuose pasakojama apie Europos integraciją ir apie tai, kokią įtaką ji daro mūsų kasdieniam gyvenimui.
Mano nuomone, Europos Parlamento lankytojų centre – Parlamentariume reikėtų praleisti visą dieną, o mes turėjome tik valandą, tad spėję išklausyti tik kelis pasakojimus ir sales tik apžiūrėti, jau turėjome keliauti į įdomiausią kelionės dalį – Europos Parlamento simuliaciją. Žaidėme vaidmenų žaidimą apie sprendimų priėmimo procesą Europos Sąjungoje. Visi įkūnijome Europos parlamentarus, buvome suskirstyti į keturias frakcijas. Frakcijose išsiskirstėme į dvi darbo grupes ir nagrinėjome sprendimus, už kuriuos turėsime balsuoti, kalbinome kitas frakcijas sudaryti koaliciją ir sudaryti balsų daugumą, ieškojome kompromisų, atsakinėjome į žurnalistų klausimus, dalyvavome debatuose. Viskas buvo labai interaktyvu – kiekvienas turėjome po telefoną, per kurį balsavome, galėjome pasižiūrėti frakcijų ideologijas, mobilusis prietaisas nurodydavo kur eiti ir ką daryti. Kiekviena frakcija taip pat turėjo savo kanceliarijas. Simuliacijai trukus daugiau nei dvi valandas, gavę sertifikatus, keliavome į viešbutį susirinkti daiktų ir skubėti į skrydį Briuselis – Frankfurtas, o aš sau tyliai mintyse pažadėjau: jeigu į Europos Parlamento pastatą negrįšiu kaip parlamentaras, tai tada – bent kaip žurnalistas.

Į Lietuvą – kartu su Premjeru Algirdu Butkevičiumi
Iš Briuselio į Vilnių skridome dviem skrydžiais – iš Briuselio į Frankfurtą, o iš jo - į Vilnių. Pirmasis skrydis išskirtinis nebuvo, tačiau Frankfurte mūsų laukė staigmena. Lūkuriuodami ir laukdami skrydžio pastebėjome, jog kartu su mumis kelionės namo taip pat laukė ir keliautojas, televizijos laidų ir renginių vedėjas, žurnalistas Martynas Starkus. Netrukus į salę taip pat įžengė radijo stoties „ZIP FM“ laidų vedėja Simona Albavičiūtė „Bandita“.
Prasidėjus įlaipinimui, mūsų žvilgsniai nukrypo į dar vieną pažįstamą veidą – lietuvių estrados dainininkę Nelę Paltinienę, o įlipus į lėktuvą sutikome ir iš atostogų į tėvynę kartu su žmona grįžtantį Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių. Taigi, į Vilnių grįžome lydimi ne tik geriausių įspūdžių iš kelionės į Briuselį, bet ir įžymybių. Išlipę iš lėktuvo susirinkome daiktus, atrodo, dar neseniai tapę draugais atsisveikinome kitiems kartams ir išsibarstėme po visą Lietuvą.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

O kas ta piligriminė kelionė? Nesistebėkite, nes to nežinojo net kai kurie kelionės bendrakeleiviai, išdrįsę leistis į avantiūrą. Nuotykį, kuris pakeitė gyvenimą iš esmės. 


Trys žmonės buvo sužaloti sekmadienį Palangoje susidūrus dviem lengviesiems automobiliams.


Bet kuris karas yra baisus. Bet vienoks įspūdis, kai vos už tūkstančio kilometrų sugriautą ar karo žaizdas pradėjusią laižytis šalį matai per televizijos ekraną ir visai kitoks, kai tai regi savo akimis. „Man kelionė į Ukrainą birželio pradžioje ilgai įsimins. Ne tik dėl to, kad ten, ypač Kijeve ar jo priemiesčiuose, pavyzdžiui, Bučoje, kuri yra Palangos miestas partneris, ypatingai suvoki...


Lietuvai padovanotas auksas, trys medaliai su vyrų rinktine, vienas už kitą geresni klubiniai sezonai ir pavyzdys, jog krepšinyje galima iškilti ir iš mažiausių miestelių. 36-erių Renaldo Seibučio kelionė profesionaliame krepšinyje truko 17 metų, o ją sustabdė antroji nugaros išvaržos operacija, rašo Tomas Vanagas, Basketnews.lt reporteris


„Psyche ir gamta“ – tai tarsi paroda-kelionė. Fizinė, mentalinė ir dvasinė viename. Tai paroda apie gamtą ir joje vaikščiojantį nerimą, apie klaidžiojančią „psyche“, kuri stebi, analizuoja, nori suprasti“, – taip savo tapybos parodą, nuo liepos 29-osios eksponuojamą „Ramybės“ galerijoje, pristatė jaunosios kartos tapytoja Goda Lukaitė.


Lapkričio 5 dienos rytą Palangos senosios gimnazijos III-IV klasių mokiniams prasidėjo kiek neįprasta kelionė literatūros takais. Nuvykę į Kauną, pirmiausia aplankėme Maironio lietuvių literatūros muziejų. Apžvelgti svarbiausius Jono Mačiulio gyvenimo įvykius mums padėjo išlikusios autentiškos Maironio nuotraukos, jo rašytų kūrinių rankraščiai bei gidė, kuri su...


Palanga ir Briuselis – du labai skirtingi ir nepalyginami miestai. Nuvykęs į Belgijos ir Europos Sąjungos sostinę patyriau kultūrinį šoką. Kodėl? Kainos du kartus, o kai kur ir tris kartus didesnės nei Lietuvoje, viešieji tualetai vyrams – tiesiog atviri pisuarai gatvėse, žmonės su nepažįstamais žmonėmis atsisveikindami pasibučiuoja, o namo grįžti teko su......


Nedaug atsirastų žmonių, kurie sutiktų iškeisti karštą vasarą Lietuvos pajūryje į šaltą nakvynę palapinėje kalnuose, stingdančiame šaltyje neštų keliasdešimt kilogramų sveriančią kuprinę, o vakarais trintų tepalu sušalusias ir pervargusias kojas... Ir dar už visa tai mokėtų pinigus? Tai žmonės, pamilę kalnus ir negalintys atsispirti jų...


Mano kelionė iš Anglijos, Bristolio, į Lietuvą, o man ir į Palangą, buvo įdomi ir stebint, ir pašnekinant bendrakeleivius, kurie Anglijoje tikisi geresnio gyvenimo.


Esu prisiekusi dviračių mėgėja, tad, ko gero, nėra geresnio būdo išbandyti save, kaip sėsti ant dviračio ir pasipustyti padus į Klaipėdą. Taip ir padariau. Čia – mano įspūdžiai.   35  kilometrų kelionė „Vis tiek turi baigtis kada tas takas“, – galvoju sau. Baigėsi. Už maždaug 35 kilometrų.  Po daugiau nei valandos jau nukabinus...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius