Palangos kavinės savininkas – kaip V.Katunskytė tapo žvaigžde: pradžia – su „Nostalgija“

Palangos tiltas, 2023-01-23
Peržiūrėta
10083
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

15min.lt nuotr.
15min.lt nuotr.

Sausio 18 dieną Lietuva neteko šlagerių karalienės Vitalijos Katunskytės. Ji buvo neatsiejama nuo Palangos, būtent šiame kurorte jos visą kelią stebėjo „Jūros užeigos“ – vienos pirmųjų kavinių, kurioje dainavo Vitalija –, savininkas Aidas Jurkštas. Jis pasidalijo išskirtiniais prisiminimais apie anapilin iškeliavusią galingo balso savininkę ir jos evoliuciją.

Aidas Jurkštas nusikėlė į pačią pradžią. Jis papasakojo, kaip prasidėjo Vitalijos Katunskytės karjera Palangoje ir kas vyko po to. 

„Po Nepriklausomybės atgavimo, apie 1992–1993 metus, į Palangą atvažiavo dainuoti Lietuvos estrados dainininkas Adolfas Jarulis. Irgi šiaulietis, tų laikų žvaigždė. Jis buvo muzikavimo Basanavičiaus gatvėje pradininkas. Tik šiek tiek vėliau, po poros metų, pasirodė ir Vitalija Katunskytė. Iš pradžių kavinėje „Lakštingala“, o vėliau ją pakviečiau į savo „Jūros užeigą“. Ir ji mano kavinėje dainavo apie 13 metų“, – pasakoja Aidas Jurkštas.

Tiesa, iš pradžių Vitalija dainavo ne viena, o su ansambliu. 

„Pasirodymus Palangoje ji pradėjo ne kaip Katunskytė, o su trijų žmonių grupe iš Šiaulių – „Nostalgija“. Ansamblio vokalistė buvo Vitalija. Arijus Ivaškevičius buvo vadovas, o Remigijus Kraptavičius grojo saksofonu, jis vėliau visą gyvenimą su ja ir dirbo. Visi grupės nariai buvo vizualiai labai skirtingi, linksmi ir netgi juokingi. Vitalija buvo stambi, Marijus – smulkus ir judrus, taip pat kaip ir Remigijus. Jų programa buvo įdomi, nors neturėjo autorinių dainų“, – portalui Žmonės.lt pasakojo A.Jurkštas.

Vėliau V.Katunskytė pradėjo savo solinę karjerą. „Ji turėjo prabangą – asmeninį kompozitorių Sigitą Adeikį, kuris praktiškai sukūrė visas beveik 10-ies albumų dainas. Tuomet ji jau tapo ta „tikrąja Vitalija“. Kurį laiką jos pseudonimas buvo „Ponia Vitalija“, kitaip niekas nevadino. Vėliau ji sudalyvavo Editos Mildažytės, mano klasiokės, laidoje „Bobų vasara“, po kurios ėmė prisistatyti mergautine pavarde – kaip Vitalija Katunskytė. Jai labai padėjo televizija ir Edita.“

Aidas apibūdina Vitaliją kaip unikalų reiškinį. Scenoje ir gyvenime ji, sako, buvo lyg du skirtingi žmonės.

„Aš mačiau visą jos evoliuciją, kai atvažiavo, buvo 40-metė, o dabar jai – 67-eri. Ji labai išgyveno, kai turėjo palikti estrados sceną už kryželio parodymą sovietiniais laikais. Kartu su Vitalija gaudavai, kaip juokaudavau, visą paketą šiauliečių „gubernijos“. Savo mieste ji buvo labai populiari, ryškiausia miesto ir restoranų dainininkė. O „gubernija“ ją sekiodavo po visą Lietuvą. 

Jai mirtinai reikėjo dėmesio ir grįžtamojo ryšio su publika. Koncerto pradžioje, jei matydavo, kad žmonės klausosi abejingai, ji abejingai ir dainuodavo. Bet vos tik pamatydavo, kad sužiba žmonių akyse kibirkštėlės, kad jie mato ir girdi, reaguoja, atrodydavo, kad Vitaliją it koks žaibas nutrenkdavo – iš karto atsirasdavo energijos, ji imdavo siautėti.

O siautėjimas susijęs su repertuaru, dinamiškomis dainomis, ji sukdavosi kaip vijurkas. Stovėdavo bare toks kuolas, ji dainuodama aplink jį sukdavosi. Sunku dabar įsivaizduoti. Per pertraukas sėdėdavo visa šlapia, išspausdavo save scenoje kaip kokią citriną. O atgavusi kvapą ji vėl grįždavo į sceną. Kol ją žmonės liaupsindavo, tol ji būdavo labai atsidavusi“, – portalui Žmonės.lt sakė pašnekovas.

Žmonės grįždavo į jos koncertus, nes kartą pamatę, negalėdavo pamiršti. O šiauliečiams, anot Aido, ateiti į Vitalijos pasirodymus būdavo tas pats, kaip saulę vakare palydėti – lygiai tokia pati svarbi tradicija.

„Ji subūrė savo ištikimą ratą ir publiką. Geriausiais laikais, kažkada skaičiavau, per vakarą jos koncerte prasisukdavo apie 1000 žmonių. Pasirodymas trukdavo apie 4 valandas kavinėje, o ji dar sudalyvaudavo miesto šventėse, sugrįždavo atgal. Apie šimtas tūkstančių klausytojų ją išgirsdavo gyvai Lietuvoje. Apie dešimt metų tokiu tempu ji dirbo. Mažai surasi atlikėjų, kurie šimtą dienų iš eilės kiekvieną vakarą turi 4-5 valandų trukmės koncertą. Štai iš kur jos populiarumas, juk nei televizija, nei radijas jos dėmesiu nelepindavo.“

Aidas Jurkštas kartu su Vitalija patyrė, kaip pats pasakojo, visą epochą. Kartu nueita beveik 15 metų. Buvo visko – ir sunkių akimirkų, ir sveikatos problemų, ir skaudžių netekčių.

„Mes buvome labai gerai pažįstami, abiejų vaikai gimė ir augo. Ji buvo stipri moteris, nors turėjo ir sveikatos problemų: kentėjo nuo antsvorio, kentėjo nuo stuburo skausmų. Bet valios dėka laikėsi stipriai. Prieš keliolika metų mes palaidojome jos mamą Šiauliuose, o tą patį vakarą ji sutvardžiusi emocijas koncertavo Palangoje. Vitalija buvo labai atsakinga, darbšti, reto darbštumo ir žodžio žmogus. 

Apie 1992-1993 metus kavinėse dar nebuvo kasos aparatų. Tuomet Palangos Basanavičiaus gatvė pradėjo formuotis kaip kurorto reiškinys. Anksčiau, sovietmečiu, tai buvo šlapia gatvė su kaštonais, saulės palydėjimu, viskas nutildavo nuo 22 val., kabėjo perspėjantys ženklai. Mes buvome ta karta, kuri suprato, jog Basanavičiaus gatvė turi tapti mažuoju Holivudu, Las Vegasu – pramogų gatve.

Prasidėjo pusiau gatvės, pusiau atvirų vasaros kavinių era. Visi greitai suprato, kad koncertai pritraukia žmonių – per atostogas jie nori šokti, išgerti, dainuoti, susirasti draugų. Valdžiai reikėjo išgyventi tam tikrą lūžį, kol jie suprato, jog tai gera mintis. Tada prasidėjo visokiausios kovos – kad per triukšminga ir panašiai. O Vitalija buvo matomiausias prekinis ženklas ir mano kavinė, kuri tuo metu vadinosi „Jūros užeiga“, gavo daug dėmesio. Atvažiuodavo „Be tabu“ televizija, buvo ir teismų. Veiksmo daug ir nelabai malonaus, bet palengva viskas išsisprendė. Tada Vitalijai prilipo pravardės, susijusios su garsiu dainavimu. Jai tai patiko, ji ėmė žurnalistams demonstruoti savo balso galimybes, kad be įgarsinimo gali pasiekti 100 decibelų“, – pasakojo A.Jurkštas.

Pastaruoju metu Aidas su Vitalija nebebendravo. 

„Vėliau pasitraukiau iš verslo, pernuomojau patalpas, ji perėjo į „Jūros akį“. Susitikę pasilabindavome, bet paskutinius trejus metus jos nebemačiau. Nieko nėra amžino – visi reiškiniai turi pradžią ir pabaigą. Vitalijos pabaiga buvo tokia. Kalbėjau su buvusiu žentu Kęstučiu Blažiu – Vitalija dar mirties dieną galvojo apie koncertus, turėjo daug planų.“

15min.lt

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Nors gyvenimas vilioja visomis žaižaruojančiomis spalvomis, tačiau mūsų visų gyvenimo pabaiga laukia ta pati – vieną dieną iškeliausime į Amžinybę. Jau 32 metus velionius paruošiančios ir išlydinčios Kretingos UAB „Rimtis“ savininkas Juozas Donauskas, dirbantis kartu su žmona Edita, mirusių visai nebijo – didžiuojasi, kad, nepaisant naujų vėjų – vis labiau populiarėjančio kremavimo, „Rimtis“...


Sausio 18 dieną Lietuva neteko šlagerių karalienės Vitalijos Katunskytės. Ji buvo neatsiejama nuo Palangos, būtent šiame kurorte jos visą kelią stebėjo „Jūros užeigos“ – vienos pirmųjų kavinių, kurioje dainavo Vitalija –, savininkas Aidas Jurkštas.


Diskusijų, skaito jaunimas ar ne, apstu. Vieni teigia, kad paaugliai yra visa galvą panirę į popamokinę veiklą ir socialines medijas, tad laiko knygai tiesiog neturi arba noras skaityti yra nepakankamai didelis. Kiti, priešingai, tvirtina, kad šiuolaikinis jaunimas skaito ir dar kaip. Turbūt šioje vietoje nėra vienos tiesos, bet aišku viena – paaugliams reikalinga kokybiškų ir įdomių knygų...


Pačiame Palangos centre, po kavinės „Fotokava“ stalais, dar nesugrėbti pernykščiai medžių lapai, nenuravėtos piktžolės veržiasi pro šaligatvio plyteles.


Praėjusio ketvirtadienio vakarą, apie 22.20 val., Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112 gautas pranešimas apie tai, kad Šventojoje, Kopų gatvėje 16, atvira liepsna dega namas. Deja, šiuo adresu įsikūrusią armėniškų patiekalų kavinę „Mažoji Armėnija“ gaisras suniokiojo negailestingai – sudegė apie 90 procentų kavinės...


Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje, antradienio naktį vyras išdaužė kavinės langą ir pasipriešino policijos pareigūnams. Kaip pranešė Klaipėdos policija, 1994 metais gimęs vaikinas konfliktavo su kavinės darbuotojomis ir metė alaus bokalą į langą, po to pasišalino iš įvykio vietos. Sulaikymo metu pažeidėjas pasipriešino policininkams ir...


Dievoieška: ar tai yra visa, kas po „Gėrio žvaigžde?“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2017 04 20 | Rubrika: Miestas

Atsakau išsyk į pavadinimo paklausimą: „Ne. Dievoieška yra ir ne viena galimybė klysti, bet tai supratus, klaidos nebekartoti“. Dievoieška dažnusyk yra tarsi kūlgrinda – Žemaičių istorijoje žinomas akmenimis grįstas „slaptas povandeninis kelias“. Savųjų kraštiečių kojų pėdomis jaučiamas, o priešų akims – nematomas“.


Kelintus metus ne tik puoselėjančios viltis, bet ir skiriančios lėšų tam, kad pagaliau iš Palangos oro uosto būtų galima pasiekti Londoną, Klaipėdos regiono savivaldybės žengė rimtą žingsnį, jog tai taptų realybe: pritarta sutarties projektui, kuriuo ne tik vėl skiriamos lėšos naujam skrydžių maršrutui Londonas–Palanga, bet ir paskirtas pagrindinis partneris...


Penktadienio vakarą į kurorto viešąją biblioteką gėlėmis nešini rinkosi palangiškiai ir ne tik mūsų miesto gyventojai, suaugę ir maži, gimnazistai ir pradinukai, – žodžiu, visi tie, kas jau spėjo pamilti šį rudenį septynerių metų gimtadienį švenčiančio „Šilko klubo“ narių darbus. Šį kartą tapybos ant šilko vertintojai...


Vasaros sezono metu vidaus kavinės tampa nebeįdomios kurorto svečiams, visus traukia gaivus oras ir pietavimas lauko kavinėse. „Tokiai karštai vasarai, kaip praėjusiais metais, vidaus kavinės praktiškai neegzistavo, galiu pasakyti, kad kažkur 95 procentai kavinės pelno sudaro lauko kavinės pinigai“,- pasakojo „Baras 21“ savininkas Audronius Macius.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius