Palangos žvaigždė, apie kurią kalba net Meksikoje: vyruose ir veidrodžiuose moterys mato tai, ką nori matyti

"Delfi", 2021-09-02
Peržiūrėta
2038
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Anna Lopucha-Vinauskienė Delfi.lt nuotr.
Anna Lopucha-Vinauskienė Delfi.lt nuotr.

Palangoje, Basanavičiaus gatvės viduryje, jau 20 vasarų galima matyti dieną iš dienos šedevrus kuriančią portretistę: moters darbų realistiškumas atima žadą, o ir pati dailininkės gyvenimo istorija – ne ką mažiau įspūdinga: dar jaunystėje patirta sunki trauma moters nesustabdė nuo tikslo atiduoti gyvenimą kokybiškam menui ir šiandien apie Anną žino ne tik Lietuva, bet ir pasaulis, o kai kurių klientų pavardės iki šiol lieka konfidencialia paslaptimi. Menininkė neslepia – kai kada prireikia pabūti ir stilistu, ir net plastikos chirurgu, o vienos moters prašymą portretistė pamena iki šiol, rašo delfi.lt žurnalistė Justina Asakavičiūtė.

Apie tai, kaip keičiasi turistai: plojimų pabaigus portretą nebėra

Pokalbį portretistė pradeda apie šią vasarą, kuri, anot menininkės, ženkliai tuštesnė srauto ir užsakymų prasme: „Būdavo į kitą pusę gatvės negali pereiti, kiek žmonių, jūra tiesiog. Dabar neturim rusų, baltarusių, latvių, estų, mažiau emigravusių lietuvių“, – kalba dvidešimt vasarų Palangoje besidarbuojanti Anna Lopucha-Vinauskienė.

Visgi, turistai, laikantys menininkę palangiške, klysta – čia moteris darbuojasi tik šiltuoju sezonu ir, kaip pati sako, portretų piešimas vasarą Basanavičiaus gatvėje jai – tarsi sanatorija, kai galima pabendrauti, grynu oru pakvėpuoti. Likusią metų dalį Anna darbuojasi Kaune – tapo ir paveikslus, ir portretus, o užsakymų tiek, jog nėra kada atsikvėpti.

Klausiu jau du dešimtmečius poilsiautojų portretus kuriančios menininkės, kas labiausiai keičiasi ir Palangoje, ir turistų elgsenoje. „Anksčiau čia, ant šių laiptų, sėdėdavo minios žmonių, kol piešdavau, ir, baigus piešti, man plodavo. Dabar žmonės stabteli arba nestabteli ir bėga toliau. Jau keli metai nėra žiūrovų, nėra plojimų“, – sako moteris ir pripažįsta, kad labai jų ilgisi, tačiau žmonių gyvenimo tempas itin smarkiai keičiasi:

„Portretą nupiešti pieštuku trunka nuo 20 iki 30 minučių. Spalvotas portretas užtrunka 1 val. 20 min. Anksčiau tokiu metu piešdavau vien spalvotus, o dabar labai mažai, daugiau pieštukinių. Žmonėms per ilgu sėdėti 1 val. 20 min., nors tai – labai trumpas laikas nupiešti geram portretui, bet visi kažkur skuba. Jaučiu, kad vis labiau ir labiau. Net 20 minučių jau darosi ilgu.“

Kartais tenka pabūti ir stilistu, ir plastikos chirurgu

Moteris prisimena vos du kartus, kai klientai liko nepatenkinti gautu portretu, vienas tų atvejų, pasak Annos, kai gerai žinoma kaunietė, pamačiusi pabaigtą portretą, susierzino, jog trijų karatų vyro dovanoti auskarai paveiksle neva atrodo kaip blynai: „Sakau, gal su strėlyte karatų nurodymo reikėjo?“, – juokauja dailininkė. Iš kitų klientų menininkė sako sulaukianti tik dėkingumo ir džiugesio.

Teiraujuosi Annos, ar pasaulyje, kuriame vis daugiau filtrų, plastinės chirurgijos ir kitokių realybės patobulinimų, tenka sulaukti prašymų ir portretuose tikrovę perteikti kiek pagražintą, atlikti plastikos chirurgo vaidmenį:

„Labai dažnai. Kiekviena moteris nori gražiai. Ko aš sau nepageidauju – ir kitoms nenupiešiu. Išeina padažyti blakstienas, jei lakstė ir nerado tušo nusipirkti, tai nėra problema, galiu nupiešti tas blakstienas, juk nesunku. Truputį pakoreguoti, kad raukšlių nebūtų, šukuosenas. Na ne taip guli plaukai – padarai taip, kaip turi būti. Ne nuotrauka, viską galima geriau, gražiau padaryti.“ Moteris sako, jei yra pageidavimas, ir vieną kitą kilogramą portrete nubraukia, ir raukšlių kiekį sumažina.

Anna atsimena atvejį, kuomet klientė paprašė portretistės ją nupiešti su visomis iki vienos raukšlėmis: „Pas ją didelės raukšlės, o tarp jų – kitos, mažos. Tai – papildomas darbas. Aš viską nupiešiau, o moteris tuomet sako „Oi, ne, nutrinkit, nutrinkit“. Po šio atvejo padariau išvadas, kad moterys veidrodyje, kaip ir vyruose, mato ne tai, kaip yra iš tikrųjų, o tai, ką nori matyti.“

Buvo ir kitas kartas, kuomet menininkės paprašyta piešti portretą nė kiek nepagražinus vaizdo: „Tą moterį paliko vyras, susirado jaunesnę draugę ir moteris norėjo pamatyti, kaip ji atrodo iš šalies, o kitais metais atėjusi man dėkojo, nes, pamačiusi portretą, pasidarė plastinę operaciją.“ Tai, sako Anna, dar kartą patvirtino jos išvadas, jog moterys veidrodyje nepamato, ko nereikia ir kartais tik paveikslas, kurį tapė žmogus iš pašalies, atskleidžia objektyvią tiesą.

Pribloškiantis tikslumas: skaičiai – tik galvoje

Portretistė žmones piešia ir iš nuotraukų, ir gyvai pozuojančius, ne tik suaugusius, bet ir vaikus ar net kūdikius. Regis, kaip nupiešti mažylį, kuriam ramiai išsėdėti keliasdešimt minučių – tikrų tikriausias iššūkis?

„Pas mane fotografinė atmintis. Būna tokių vaikų, kurie iš viso nepozuoja, į mamą nusisuka, piešiu iš atminties“, – sako Anna ir priduria, jog niekada nesinaudoja liniuotėmis, nematuoja atstumų tarp žmogaus akių ar pan., o visi reikalingi skaičiai sukasi tik moters galvoje. Visgi, atitikimas ir panašumas tiesiog pribloškia: portretai atrodo tarsi nuotraukos ir net tuo atveju, kai žmonės panoro pamatuoti atstumus veide bei palyginti juos su esančiais paveiksle, liko nustebę, nes viskas buvo tikslu iki milimetrų.

Moteris sako nenaudojanti ne tik specialių skaičiavimų, bet ir trintuko: šį įnagį Anna pasiima tik norėdama nutrinti savo pačios pirštų antspaudus ant popieriaus kraštų ar šviesesnių plaukų sruogų įspūdžiui sukurti, bet niekada pačiam portretui taisyti.

Užsakymai – nuo Australijos iki Meksikos

Moters darbų užsakovų sąraše būta ne tik paprastų lietuvaičių ar svečių iš užsienio: menininkė rodo portretų nuotraukų albumą, kur galima rasti ir gerai žinomų šalies veidų, ir užsienio aukštuomenės atstovų, o kai kurių klientų vardų ir pavardžių, anot Annos vyro Sauliaus, jie iki šiol negali atskleisti. Žmonės apie Anną Lietuvoje ar svetur sužino vieni per kitus arba gauna rekomendaciją iš Lietuvos dailininkų sąjungos.

Moteris atskleidžia savo gyvenimo istorijos nuotrupas – dar būdama šešiolikmetė ji patyrė didelę traumą, kurios metu neteko kojos. Visgi, portretistės tai nesustabdė nuo tikslo, kuriam ji buvo pasiryžusi paaukoti net galimybę sukurti šeimą: „Norėjau būti menininkė ir netikėjau, kad galima ir karjerai, ir šeimai atsiduoti visu šimtu procentų. Buvau pasiryžusi rinktis meną“, – kalba moteris, visgi vėliau sukūrusi šeimą, susilaukusi dabar jau suaugusio sūnaus. Visgi, menas nė minutei neliko Annos gyvenimo paraštėse.

Į pokalbį kartkartėmis įsitraukia ir nuošalėje kantriai besiklausantis dailininkės vyras Saulius. Jis rūpinasi visa „technine“ dalimi: nuo medžiagų supirkimo iki užsakymų į užsienį išsiuntimo. Vyras neslepia pasididžiavimo Anna ir pasakoja apie įspūdingus jos karjeros pasiekimus: portretistės darbai žinomi ne tik Lietuvoje ar Europoje, bet užsakymų sulaukiama net iš Australijos, o štai Meksikoje, kai Anna nutapė žymius šalies asmenis, apie tai buvo pranešta net per vietinę radijo stotį.

Kartais, sako Saulius, tik nupiešus portretą, paaiškėdavo, jog piešti žmonės – užsienio aukštuomenės grietinėlės atstovai. „O štai Visvaldas Matijošaitis, kuriam jo portretas buvo užsakytas kaip dovana, dar dvi vasaras po to vis priėjo, spaudė ranką, dėkojo“, – su šypsena prisimena Saulius.

Kėdėje Basanavičiaus gatvėje vasaromis priešais Anną sėdėjo ir žymių sportininkų, ir politikų, ir verslininkų. Tiesa, portretų kainos prieinamos ne tik išrinktiesiems – žmogaus atvaizdą pieštuku moteris ant popieriaus lapo nuguldo vos už 20 eurų.

Delfi.lt 

 

 

 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

„Palangos tiltas“ viešą tribūną jau suteikęs miesto Tarybos naujokei Martynai Miklovienei (LVŽS) bei į Tarybą po pertraukos sugrįžusiam Eimučiui Židanavičiui (Regionų partija) bei Nerijui Stasiuliui (TS-LKD), sulaukė ir kitų Tarybos naujokų – Renaldo Seibučio, Ingridos Valaitienės bei į Tarybą sugrįžusio Arvydo Martinkėno (visi jie yra TS-LKD frakcijos nariai) – atsakymų apie darbą Taryboje....


Žmonės kalba. Pasakoja, kas šiandien ar prieš pusę amžiaus nutiko, teikia informaciją apie lėktuvų skrydžius ir viešbučių kainas, ieško žodžių išreikšti laukiniam džiaugsmui ir rauda prie mirusiųjų.


Birželio 19–25 dienomis minėdamos Tarptautinę inkontinencijos savaitę, ligonių kasos kviečia pacientus, turinčius šlapimo ar išmatų nelaikymo problemų, drąsiau kreiptis į medikus pagalbos ir primena, kokios priemonės kokiais atvejais yra kompensuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis.


Į viešumą kyla vis daugiau įtarimų, kaip savivaldybių tarybų nariai galimai grobsto lėšas: už mokesčių mokėtojų pinigus nuomojasi jiems patiems priklausančias mašinas, perkasi kompiuterius bei telefonus. 


Palangos kultūros ir jaunimo centro „Grubusis“ teatras artėja prie savo 30-ojo jubiliejaus 2024 metais ir stebina palangiškius bei miesto svečius unikaliais pasirodymais. Palangos „Grubųjį“ teatrą 1993 metais įkūrė režisierius Virginijus Milinis, teatre vaidina vaikai, jaunimas, senjorai. 2001 m. teatras apdovanotas „Aukso paukštės” nominacija kaip geriausias metų teatras už spektaklį...


Palangoje, Basanavičiaus gatvės viduryje, jau 20 vasarų galima matyti dieną iš dienos šedevrus kuriančią portretistę: moters darbų realistiškumas atima žadą, o ir pati dailininkės gyvenimo istorija – ne ką mažiau įspūdinga: dar jaunystėje patirta sunki trauma moters nesustabdė nuo tikslo atiduoti gyvenimą kokybiškam menui ir šiandien apie Anną žino ne tik Lietuva, bet ir pasaulis, o kai...


Jei paklaustume, kas labiau mėgsta apsipirkti, moterys ar vyrai, tai, atsakymo tikrai nereikėtų ilgai ieškoti – daugelis sakytų kad ši veikla labiau patinka moterims ir taip atsakiusieji neabejotinai būtų teisūs. Dar daugiau, kai kalbame apie apsipirkimą internetu, čia taip pat lyderiauja dailiosios lyties atstovės. Taigi, belieka tik sužinoti, kokius pirkinius jos įsigyja...


Atrodo kaip vikingas, – įvertiname su kolega, kai Palangos policijos viršininkas Algirdas Budginas, trumpam pertraukęs pokalbį, ima bendrauti su pavaldiniu. Tvirtas stotas, dar tvirtesnis balsas – tikro vado įsikūnijimas. Pradėję pašnekesį nuo to, kiek sveria pareigūno liemenė, netrukus imame plepėti apie tai, per kiek laiko jis baseine įveikia kilometro atkarpą...


Vokiečių kalba su šypsena  1

Edita PETRUŠONYTĖ V. Jurgučio pagrindinės mokyklos vokiečių kalbos mokytoja metodininkė, 2013 01 17 | Rubrika: Jūros vaikai

„Deutsch ist gut!“ („Vokiečių kalba yra šauni!“) – sušuko Palangos „Baltijos“ ir Vlado Jurgučio pagrindinių mokyklų šeštokai, trečiadienį, sausio 16 d., dalyvavę Palangos švietimo pagalbos tarnybos salėje vykusioje viktorinoje „Vokiečių kalba linksmai“.


„Liga – visam gyvenimui“. Kaip jaustumėtės išgirdęs tokią diagnozę iš endokrinologo, kuris ką tik nustatė, kad sergate cukriniu diabetu. Nekaip? Matyt, tai – per silpnas žodis. Tačiau endokrinologas Antanas Šatas sako, kad su šia liga reikia susidraugauti: „Sergančiųjų cukriniu diabetu mes nebevadiname ligoniais. Jie yra pacientai...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius