Vydmantų kultūros namų salėje vyksta V.Moncevičiaus – Mončio darbų paroda ,,Išėjusiems atminti“

Gegužę sukanka penkeri metai po Vytauto Moncevičiaus – Mončio, daugeliui palangiškių žinomo kaip architekto, mirties. Pagerbiant iškilų miestelėną, Vydmantų kultūros namų salėje iki birželio 1 dienos vyks V.Moncevičiaus – Mončio darbų paroda ,,Išėjusiems atminti“.
Pusę savo gyvenimo dalį V. Moncevičius – Mončys praleido Palangoje. Miestelėnai matydavo jį važiuojantį dviračiu, apsirengusį mėlynais džinsais, juoda striuke, juoda berete...Ir visada, tarsi būtų koks nors jo skiriamasis ženklas, su per petį permesta vyriška rankinė su dokumentais – sutartimis, projektais, licenzijomis.
V. Moncevičius – Mončys studijavo Lietuvos dailės institute ir įgijo interjero ir įrenginių specialybę. Įgijo dekoratyvinės dailės dailininko (architekto) kvalifikacija. Atvykęs gyventi į Palangą, projektavo gyvenamuosius namus, sodo namelius, garažus.
Žinomiausias jo darbas -– restoranas ,,Floros simfonija“. Palangoje, Vytauto ir Vasario 16-osios gatvių sankirtoje, pastatytas Jono Basanavičiaus biustas, kurį taip pat suprojektavo Vytautas Moncevičius – Mončys.
Į Palangą, į gimtąją Žemaitiją jis, atvyko turėdamas didelę viltį ir tikslą – dirbti, įprasminti savo buvimą. Jis dirbo daug, be jo gyvenimas nebuvo lengvas, o atsakymų ieškojo literatūroje, religijoje ir filosofijoje.
Artimieji prisimena, kad jis mėgo klasikinę muziką – klausydavo Verdį, Mocartą. O kartais rusiškų dainų – vienerių metų buvo išvežtas su tėvais į Sibirą, Tomsko sritį. Penkerius metus ten išgyveno. Jo pasaulį formavoir S.Puškino, M.Lermontovo eilės, A.Savrasovo paveikslų reprodukcijos, jį grūdino šaltos gilios žiemos.
Kai tėvai grįžo į Lietuvą, Vytautas dažnai klausdavo, kada grįš namo, t.y. į Rusiją. Tiesiog buvo per mažas, kad pajėgtų suvokti tokio pasikeitimo esmę.
V. Moncevičius – Mončys užaugo Darataičių kaime, gamtos prieglobstyje mylimas savo tėvų. Ypač motinos, aristokratiškos prigimties moters, kuri gyvendama kaime, sugebėjo savo vaikus nusivesti į spektaklius, koncertus, net į cirką, važiuodavo prie jūros, skaitė knygas.
Turtinga sodyba šalia Akmenos upės skleidė kavos kvapą ir nuotaiką, tad Vytautui nelengva buvo priprasti didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune.
Dar studijų metais V. Moncevičius – Mončys pajuto siekį tapyti. Jo dar buose dominavo religinė tema: Palangos, Kretingos bažnyčia, Pažaislio vienuolynas, Kristus, Kristaus kančia, Švč. Mergelė Marija, Pieta, Šv. Jurgis krikštytojas, Nepomūkas ir kt.
Įtakos temos pasirinkimui galėjo turėti tėvai, kurie vesdavosi vaiką į bažnyčią, nors sovietų valdžia tai griežtai draudė. Jį lydėjo vientavė, gal todėl net šventieji jo darbuose – su kančios iškreiptais veidais, nukapotomis rankomis, tamsios spalvos – detalės, atspindinčios paties autoriaus vidinį pasaulį.
Vytauto Moncevičiaus – Mončio pasaulėžiūrą formavo ne tik gimtinė, tėvų auklėjimas, bet ir gyvenimo kely sutikti žmonės.
Su didele pagarba jis kalbėdavo apie savo dėstytojus L.Vaineikytę ir I.Čepienę, dailininkus V.Ciplijauską, L.Truikį, tautodailininkę S.Samulevičienę, menotyrininkę N.Tumėnienę, gydytoją M.Šidiškienę, kleboną Ferdinandą, Česlovą ir kt.
Ypač didelį įspūdį jam paliko susitikimas su skulptoriumi Antanu Mončiu. Jis Vytautui padėjo suprasti, jog svarbiausia visur ir visada yra mintis. Yra nutapęs keletą savo prietelių bei artimų žmonių portretų: tolimo giminaičio Antano Mončio, Stasio Vainiūno, kunigo Ferdinando, dailėtyrininkės N.Tumėnienės... tėvų, seserų, močiutės ir kitų.
1992 metais V. Moncevičius – Mončys įstojo į Klaipėdos dailininkų sąjungą. Dalyvavo parodose Klaipėdoje, kas ketverius metus savo paveikslus pristatydavo į Pasaulio Žemaičių dailės parodas Plungėje.
Kelis jos paveikslus galime matyti V.Mačernio muziejuje Žemaičių Kalvarijoje, Žemaičių dailės muziejuje Plungėje. Jo darbų gali pamatyti Palangos viešosios bibliotekos lankytojai, Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos moksleiviai ir svečiai. Beje, Vytautas Moncevičius – Mončys buvo ir šios mokyklos Dailės skyriaus įkūrėjas.
Vienam ir vienišam žmogui – be galo sunku. Kartais, kaip kokia išpažintis, prasiverždavo jo eilės. Keletas jo eilėraščių buvo išspausdinta žemaičių poezijos rinktinėje ,,Sava muotinu kalbo...“ (redaktorė D.Mukienė). Eilėraščių centre – jūra, audros, naktis, vargas, nežinomybėn, į tolimus kraštus išlekiantys paukščiai, paliekantys savo lizdus bei simbolizuojantys greit prabėgančius žmogaus gyvenimo metus.
Kitas Vytauto Moncevičiaus – Mončio siekis buvo pastatyti bažnyčią pagal jo darytą projektą Vydmantuose ir joje eksponuoti savo tapytus darbus.
Deja, jo svajonė dėl įvairių priežasčių sudužo į šipulius. Sukniubo ir jis pats, nebepakeldamas savo Gyvenimo kryžiaus.
V. Moncevičius – Mončys amžinojo polsio ilsisi Darbėnų kapinaitėse.

Rūta Paulikienė