Palangos Senosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Jonas Brindza

Palangos Senosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Jonas Brindza

Jonas Brindza: „Jei klaustų, kas mokykloje buvo sunkiausia, atsakyčiau, kad rašyti pažymį“

Vaidilė GEDMINAITĖ, 2014 11 17

„Palangos tiltas“ pakalbino ir dar vieną Palangos miesto Garbės pilietį, ilgametį Palangos Senosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Joną Brindzą. 2013 m. Garbės piliečio titulas jam suteiktas po to, kai nemaža dalis visuomenės kreipėsi į Savivaldybę su prašymu suteikti J. Brindzai šį titulą.

Kilęs iš Dzūkijos
Ilgametis Palangos miesto gyventojas, ne vieną dešimtmetį paskyręs mokytojavimui Senojoje gimnazijoje, nustebino prisipažinęs, jog kilo ne iš pajūrio krašto, bet iš Dzūkijos. „Aš esu kilęs iš Lazdijų rajono. Seirijų valsčiuje baigiau vidurinę mokyklą. Gyvenau kaime ant Nemuno kranto. Tada man atrodė, kad nėra gražesnės vietovės“, – kalbėjo J. Brindza. Į Palangą būsimasis kurorto Garbės pilietis atvyko 1961 metų rugpjūčio 25 dieną.
Kalbai pakrypus apie tai, koks mokinys buvo jis pats, ilgametis pedagogas sakė mokytis visuomet labai norėjęs, visuomet gerbęs ir mokyklą, ir mokytojus. „Šiaip buvau gyvas vaikas. Iš pradžių, kol galvojau, kad būtų labai gerai tapti batsiuviu, uoliai mokiausi visus dalykus. Puikiai baigiau pradinę mokyklą, labai gerai mokiausi ir vėliau, – mokyklos laikus prisiminė buvęs mokytojas. – Paskui pasitaikė tokia laimė, kad turėjau labai gerą lietuvių kalbos mokytoją. 9-11 klasėse gimtąją kalbą man dėstė mokytoja Petrušonytė-Janulevičienė. Ir tada dalykas, kuris sunkiausiai sekėsi mokykloje, tapo mėgstamiausiu – iki tol sekėsi matematika, kiti tikslieji. Štai tuomet pradėjau ruoštis stojamiesiems – jau kokioje dešimtoje klasėje buvau apsisprendęs dėl studijų krypties. Tuomet jau daug mažiau dėmesio skyriau kitiems dalykams. Stojant buvo privaloma laikyti šešis egzaminus, o septintą padarė geografijos egzaminą – tikriausiai dėl to, kad buvo labai daug stojančių į vieną vietą“. Pašnekovas prisiminė kitus egzaminus išlaikęs puikiai, o iš geografijos gavęs dvejetą, kadangi šio dalyko egzamino jis laikyti nesiruošė. Paklausus, kas būtų buvę, jei būtų neįstojęs į pasirinktą specialybę, J. Brindza sakė: „Jei nebūčiau įstojęs, būčiau gal kažkur kažkuo kitu buvęs“.

Glumino žemaičių tiesumas
Baigęs mokslus iš pradžių J. Brindza beveik metus dirbo mokykloje Vilniuje. „Pavadavau ten vieną mokytoją, kuriam gerklę išoperavo. Ten aš nedaug pamokų turėjau – tik vieną dešimtą klasę“, – prisiminė pašnekovas. Ne vieną dešimtmetį Palangos mokyklai paskyręs pedagogas sakė, jog pirmą savo darbo mokykloje dieną iš vieno mokinio net sulaukęs kvietimo pabendrauti – taip jaunai tuomet mokytojas atrodė. Prisimindamas savo atvykimą į pajūrį, pašnekovas sakė, kad pirmiausia į akis krito šiurkštus, tiesus, kartais netgi stačiokiškas žemaičių kalbėjimo būdas. „Iš pradžių tai labai glumino, vėliau pripratau. Bet apskritai man žemaičiai patinka – jie tvirti žmonės, gali su jais susitarti“, – kalbėjo palangiškis.
Pasiteiravus, kaip sekėsi iš pradžių suvaldyti mokinius, ar šie gerbė, ilgametis pedagogas teigė didelių bėdų neturėjęs. „Pradžioje dieninėje mokykloje turėjau tik vieną klasę, o daugiausia dirbau vakarinėje. Ten didžioji dalis mokinių buvo vyresni už mane, tai labai gražiai dirbome, bendravome. Ir užbaigiau darbą taip pat vakarinėje – taip pat labai maloniai bendravome. Šios problemos nebuvo, matyt, nebuvau koks žvėris. Jei klaustų, kas mokykloje buvo sunkiausia, atsakyčiau, kad rašyti pažymį. Baisiausiai grauždavausi po egzaminų, kai jau darbai ištaisyti, pažymiai parašyti. Tuo metu Palanga rami buvo, tai aš visą naktį pravaikščiodavau galvodamas, ar teisingai atseikėjau kiekvienam mokiniui. Kad ir yra vertinimo normos, kriterijai, bet, kaip sakoma, yra kilogramai ir yra gramai. Aš galvoju apie vieną dalyką: reikia tuos mokinius mylėti ir jais tikėti. Tikėti, kad iš kiekvieno išeis geras žmogus“, – kalbėjo ilgametis pedagogas.

Jaudinasi dėl ugdytinių

Paklaustas, kaip neprarasdavo tikėjimo mokiniais, jei pasitaikydavo konfliktiškų, užsispyrusių, nenorinčių mokytis vaikų, J. Brindza sakė stengdavęsis problemų neaštrinti. „Pasitaikė tokių, kurie užsispyrę, nedirba, tiesiog užgula suolą ir nieko nedaro. Aš juos tiesiog palikdavau ramybėje, nieko nedarydavau. Žiūrėk, jau ir ateina pas mane užsispyrėlis, jau nori kalbėtis. Arba humorą į pagalbą pasitelkdavau. Na, o kartais reikėdavo supratimo. Kartą buvo taip, kad viena mano mokinė apsivogė knygyne. Ėjau, prašiau, kad niekur neperduotų, sakiau, kad galiu užmokėti. Mergaitė labai mylėjo knygas, o pinigų neturėjo, – patirtimi, kaip rasti kelią į vaikų širdis, pasidalijo buvęs mokytojas, kuris ir šiandien domisi, kaip sekasi buvusiems ugdytiniams, džiaugiasi ir išgyvena dėl jų. – Man geriausias įvertinimas, kai matau juos gyvenime daug pasiekusius. Jei kuriam nepasisekė, išgyvenu, kad negalėjau padėti. Daug lietuvių kalbos mokytojų Palangoje – buvę mano mokiniai“.
Kalbėdamas apie darbą mokykloje, ilgalaikę pedagoginę patirtį turintis mokytojas davė patarimą jauniems, dar tik pradėsiantiems mokykloje dirbti pedagogams. „Duosiu tokį patarimą jauniems mokytojams: pirmą kartą atėjęs į klasę vesti pamokos, nedėstyk iš karto to, kas reikalinga pagal programą, bet dėstyk tai, ką iš to kurso geriausiai moki. Sudomink mokinius, kad jie per pirmą pamoką netriukšmautų, nebėgiotų, bet klausytųsi tavęs. Aš pats, pavyzdžiui, pradėjau nuo V. Krėvės, nes buvau buvęs ekspedicijoje, kur daug apie jį sužinojau. Ir visada reikia stengtis mokinius sudominti. Kai vienoje klasėje reikėjo dėstyti A. Gudaičio-Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybę“, tai visą savaitę galvojau, ką daryti. Ten vieno veikėjo toks posakis yra: „Kairėn – dešinėn“. Argi natūraliai gali būti toks posakis? Tai leidau mokiniams patiems atrasti, kad tai nenatūralu“, – patirtimi dalijosi lituanistas.

Vadovavo literatų būreliui

Prisimindamas dirbant mokykloje prabėgusius metus, buvęs mokytojas J. Brindza labai džiugiai, su meile kalbėjo apie literatų būrelį, kuriam jis vadovavo. „Man labai svarbu, kad nuo 1961 metų iki pensijos turėjau literatų būrelį. Tai buvo visas mano džiaugsmas ir skausmas, jam daug atidaviau. Kasmet leisdavome almanachus, kur sudėdavome literatų būrelio mokinių kūrybą. Džiaugsmo daug buvo, kadangi lydėjo sėkmė. Dalyvaudavome respublikiniuose konkursuose ir kasmet laimėdavome, kartais net po kelias prizines vietas. Ir taip dvidešimt metų“, – prisiminė pašnekovas.
Labai pagarbiai J. Brindza kalbėjo ir apie savo ugdytinius – to būrelio narius. „Ruošėme tokias radijo laidas – ten skaitė mokinių kūrybą. Margaritos Valauskytės eilėraščio pabaiga buvo: „Ir veda arklius pramankštinti“. Tai jai liepė paskutinį žodį pakeisti, nes kitaip sakė, kad neskaitys eilėraščio per radiją. O ji užsispyrė ir keisti nesutiko. Jei žmogus savo žodį taip vertina, tai man atrodo svarbu. Daug gabių mokinių turėjau: Rolandas Rastauskas – fenomenalus, anksčiau laiko subrendęs jaunuolis. Jo, tada dar vienuoliktoko, dramą „Lenktynių aitvaras“ pastatė Vilniaus valstybinis jaunimo teatras, o juk ją R. Rastauskas parašė būdamas visai dar vaikas. Aš jį dar iki mokyklos pastebėjau. Labai protingas berniukas buvo, o vėliau šis talentingas mokinys atėjo pas mane. Laimonas Tapinas – tą tikriausiai irgi žinote, yra išleidęs knygų, Antanas Vaišnoras – be galo gabus, perspektyvus buvo, daug iš jo tikėjausi, Rimvydą Valatką labai gerbiau už tai, kad jis turėjo tvirtą savo nuomonę, charakterį. Meilė Sposmanytė, Vida Baranauskaitė-Kusienė, Raimundas Daukšas, Vytautas Kusas, Edmundas Atkočiūnas pradžiugino savo knygomis. Ir daugiau buvo labai gabių, puikių mokinių“, – susižavėjimo neslėpė mokytojas, vartydamas 2000 metais išleistą Palangos 1-osios vidurinės mokyklos 1961–1996 metų literatų kūrybos almanachą „Aitvaras“ ir šiltai atsiliepdamas apie kiekvieną ten esantį autorių. „Didžiausi mano nusivylimai tokie, kad gal žmogus galėjo pasiekti, buvo gabus, bet to potencialo neišnaudojo. Jūratė Šilgalytė – be galo gabi literatė, bet taip ir liko. Arba toks A. Vaišnoras – toks maksimalistas buvo. Dėl jų širdį skauda“, – atviravo buvęs literatų būrelio vadovas.
Paklausus, ar buvę ugdytiniai prisimena buvusį mokytoją, J. Brindza sakė, kad auklėtinių dėmesio nestokoja. „Aplanko. Ir apie save pasipasakoja, prisimena. Apie šeimyninį gyvenimą pasišnekame, ypač mergaitės, dabar jau moterys. Pasišnekame ir apie literatūrą, apie mokyklą“, – pasakojo ilgametis pedagogas.

Knygas keičia technika
Pakrypus kalbai apie vis prastėjantį šiandienos moksleivių raštingumą, buvęs lietuvių kalbos mokytojas nebuvo linkęs jų vadinti beraščiais, kaip dabar neretai pasitaiko. „Jie nelabai gal ir gali būti raštingi. Man rūpi kitas dalykas – gaila, kad jie labai mažai skaito. Patraukė vaikus ta technika. Nuo vieno kraštutinumo puolėme prie kito. Anksčiau idėjinis turinys užgoždavo meninę kūrinio vertę, o dabar vaikai labai mažai skaito. Popierinę knygą jau keičia elektroninė, – apgailestavo J. Brindza ir pridūrė, jog jam keista matyti, kaip žmonės eina gatve, žiūrėdami į telefonų ekranus, planšetinius kompiuterius. – Dabar juk ir mokyklose yra elektroniniai dienynai. Kai tvarkėme mokyklos archyvą, man labai įdomūs buvo tie popieriniai žurnalai. Juose radau įvairių raštelių. O dabar viskas išgryninta, gražu“.
Tęsdamas mintį apie knygų skaitymą, buvęs lituanistas prisiminė, kaip kadaise jo lietuvių kalbos mokytoja net neleisdavo mokiniui atsakinėti, jei šis neturėdavo sąsiuvinio, kuriame būtų įrašytas perskaitytos knygos autorius, siužetas, skaičiusiojo nuomonė apie knygą. „Jei tokio neturėjai, gaudavai dvejetą. Nors, aišku, dvejetas meilės knygai irgi, vargu, ar gali pridėti. Pastebėjau, kad dabar vaikų taip neįtraukia knyga kaip anksčiau. Gal nelabai ir reikia tiems vaikams tos knygos. Mūsų kartai jos prašviesindavo tą baisią kasdienybę – gyvenome sunkiais laikais, keitėsi valdžios, pinigai. Aš nežinau, kaip vaikus į knygą atgręžti“, – smerkti neskubėjo mokytojas.
Kalbėdamas apie dabartinę lietuvių kalbos situaciją, kuomet kasdienėje vartosenoje vis labiau įsigali svetimi, iš kitų kalbų atkeliavę žodžiai, J. Brindza situacijos dramatizuoti nebuvo linkęs. „Lietuvių kalba niekada nebuvo viena. Aš pats augau netoli Lenkijos. Ganydavau karves, o kitoje Nemuno pusėje ganydavo kiti vaikai. Tai mes vieni kitus erzindavome. Mes šaukdavome: „Gudas, gudas, kaip šuva rudas“, o jie atsakydavo, įterpdami lenkiškų žodžių. Paskui pasipylė rusiški žodžiai. Mes su rusų kalba augome, dabar vaikai auga su anglų kalba. Mes rusiškai puikiai kalbėjome, dabar kalba angliškai. Mūsų laikais viskas – išvykos, konferencijos – vyko Rusijoje. Daug turėjau pranešimų Maskvoje, Saratove – visi rusų kalba. Tai ir dabar, manau, jei kalba kiek ir sušlubuos, tai gal paskui atsigaus, – sakė pedagogas ir pasidžiaugė, jog teigiamų ženklų jau galima įžvelgti. – Kiek grįžta mūsų jaunimo į mūsų universitetus – gal jau yra atsikvošėjimas, iš pradžių tai juk visi į Vakarus skubėjo. Ir kai kurių tėvų požiūris čia kaltas: didelė dalis didžiuojasi, kad jų vaikai yra užsienyje. Mes iš seno manome, kad ten labai puiku, o nuvažiavus paaiškėja, kad taip nėra“.  
Pasiteiravus, kodėl mes taip nebranginame gimtosios kalbos, mokytojas pateikė gyvenimiškų pavyzdžių. „Pats gyvenimas verčia žmones bendrauti angliškai. Kad ir parduotuvę žmogus atidaro, jam geriau pavadinimą angliškai užrašyti, o ne lietuviškai. Nežinau, kodėl taip yra. Prisimenu, kai pareidavo iš rusų kariuomenės, tai tie kaimo vaikiai kalbėdavo, įterpdami rusiškus žodžius, ir tuo didžiavosi. O kalbos – rusų, vokiečių – mokėjimas karo metais buvo labai didelis dalykas, galėjo net gyvybę išgelbėti. Ir dabar naudinga mokėti angliškai. Jei moki šią kalbą, Palangoje vasarą gali būti vertėjas, jei ne kokius mokslinius pranešimus reikia versti. Tai – labai patogu materialiai“, – svarstė J. Brindza, tačiau išreiškė viltį, kad situacija turėtų keistis.
„Kai atvykau į Palangą, radau puikių mokytojų. Istorikas Jūratis Liachovičius buvo mano mokinys, o jo tėtis – mano mokytojas. Jis padėjo pagrindus, kaip elgtis su mokiniais. Tad štai jis ir sakė, kad, jei kas yra negerai, tai reikia privesti iki absurdo – tada viskas pradės keistis iš pagrindų. Gyvenime, kai susiklosto absurdiška situacija, ją būtina keisti. Ir mokiniai su ta kalba gal prieis – juk svetima kalba visko nepadarysi. Ir mokykla gal prieis“, – svarstė pašnekovas.

Laisvalaikis – knyga
Pasmalsavus, kaip ilgametis pedagogas leidžia laisvalaikį, mokytojas teigė negalintis gyventi be knygų. „Mano laisvalaikis – knyga, buvo ir liko. Kai buvau penkerių metų, tėvelis išmokė mane skaityti. Buvau dešimties, kai šis brangus žmogus mirė, bet jo įskiepyta meilė knygai liko visam gyvenimui. Pamenu, karo metais sudegė pastatai, visi dejuoja, kur reikės dėti gyvulius, o tėtis sielvartauja, kad visos knygos sudegė. Ir man ta meilė liko. Kai būdavo labai sunku, skaitydavau knygą, – pasakojo lituanistas ir prisipažino, jog dėl šios aistros net nusilpo regėjimas. – Kitas pomėgis – vaikščioti. Kaip tas katinas, labai mėgstu vaikščioti vienas. Anksčiau nueidavau pajūriu, grįždavau miškeliu. Tuomet puikiai miegojau, jokių tablečių nereikėjo“. Jis prisiminė anksčiau nesunkiai namo pareidavęs iš Kartenos. „Dabar jau kojos operuotos, nebegaliu“, – apgailestavo palangiškis.
Didelę savo gyvenimo dalį paskyręs literatūrai ir jos mokymui J. Brindza teigė pirmenybę iš lietuvių poetų teikiantis Justino Marcinkevičiaus kūrybai. „Ir mokiniai jautė, kad labai mėgstu J. Marcinkevičių. Gal tai, kas patinka mokytojui, nebūtinai patinka mokiniui. Ir nereikia versti, kad patiktų. Man J. Marcinkevičius buvo labai brangus, jo pirmą knygą mokėjau mintinai, vėliau, kai salėje jis skaitė „Grybų karą“, man tai buvo kaip kažkoks stebuklas. Aš jį labai vertinu ir kaip kūrėją, ir kaip žmogų. Esame su juo pabendravę, pašnekėdavome. J. Marcinkevičiaus žodžiai „Kiek atiduodi, tiek tavęs ir lieka“ man visuomet prieš akis. O atsisveikinimui taip pat labai tinkami šio klasiko žodžiai: „Ačiū, kad jums mano meilės reikėjo“, – pokalbį literatūrine gaida užbaigė Palangos miesto Garbės pilietis. 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Kviečiame rašyti Nacionalinį diktantą

"Palangos tilto" informacija, 2019 03 02 | Rubrika: Kultūra

Kovo 8 d. palangiškiai, kartu su visos šalies gyventojais, kviečiami pasitikrinti savo lietuvių kalbos žinias rašydami Nacionalinį diktantą. Tai daryti galima Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje arba jums patogioje vietoje – darbovietėje, namuose ar kitur.


Visuomenėje iškilusi viena ar kita vaikus liečianti problema pasklinda žaibišku greičiu. Taip nutiko ir socialiniame tinkle paskelbus informaciją apie užkandžių automatą Palangos „Baltijos“ mokykloje. Juolab, kad pastaruoju metu sveikam vaikų maitinimui skiriamas didelis dėmesys. Vieno mažamečio vaiko tėvas piktinosi, kad neva mokykloje skatinamas nesveiko maisto...


Regis, dar visai neseniai laiškų rašymas ranka buvo įprastas ir nieko nestebinantis dalykas. Šiais laikais tai skamba tarsi tikra egzotika, o ypač jaunosios kartos atstovams. Ranka rašytų laiškų nebegauname, patys jų nerašome, o ką ir bekalbėti apie kadaise buvusius ir dabar tik romantiškai įsivaizduojamus pašto karvelius. Spalio 9-ąją...


„Palangos tiltas“ pakalbino ir dar vieną Palangos miesto Garbės pilietį, ilgametį Palangos Senosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Joną Brindzą. 2013 m. Garbės piliečio titulas jam suteiktas po to, kai nemaža dalis visuomenės kreipėsi į Savivaldybę su prašymu suteikti J. Brindzai šį titulą. Kilęs iš Dzūkijos Ilgametis Palangos...


Buvęs Palangos senosios gimnazijos mokinys Tomas Dirgėla, kūrybinį kelią pradėjęs būtent šioje mokykloje, šiandien yra žinomas rašytojas, stebinantis ne vieną skaitytoją. Nors 2012 metų pavasarį Lituanistikos fakultete vykusio „Literatūrinio pavasario“ metu buvo „apvilktas Poeto paltu“, juo, anot rašytojo, šildosi retai. Jo kūriniai...


Palangos gyventojai, net suvažiavėliai čia iš kitų Lietuvos regionų užsibuvo po 20-30, o ir daugiau metų, nes užsigrūdino ir skausmingai nebereaguoja į pelkynams artimesnę „pajūrio meteorologiją“. Net kai užgelia sąnarius, „laužo“ kaulus ar kamuoja podagra.


„Išmokime bent  vieną tarptautinę ir kaimyninių tautų kalbą!“ Tokia UNESCO paskelbta iniciatyva kiekvienais metais  kviečia visų respublikos miestų bei rajonų  4 – 12 klasių moksleivius dalyvauti vertimų  bei iliustracijų anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis  konkurse „Tavo žvilgsnis“.  Konkursas – labai paprastas: rankose – tušinukas, prieš akis –...


Metai iš metų mokykla nebeįsivaizduojama be socialinio pedagogo, kuris padeda moksleiviams spręsti įvairias jiems iškilusias problemas, skatina teisingai elgtis, bando įgauti vaikų pasitikėjimą, kad jie nebijotų pasiguosti ir išsipasakoti. „Dažniausiai vaikai nepripažįsta, jog turi kažkokių problemų mokykloje, nemažai vaikų tiesiog gėdijasi pasakyti, jog iš jų tyčiojamasi ar šaipomasi....


Muzikos mokykloje mokslas kainuos brangiau

Dalia JURGAITYTĖ, 2009 06 18 | Rubrika: Miestas

Palangos miesto savivaldybės taryba padidino užmokestį už vaiko ugdymą Palangos S.Vainiūno muzikos mokykloje. Nuo šių metų rugsėjo 1 dienos už kiekvieną mokslo metų mėnesį tėvams jau teks mokėti 40 litų. Iki šiol nustatytas mokestis buvo 26 litai.


„Kai išmokau rašyti raideles...“

Indrė ZUBAVIČIŪTĖ, 2009 03 04 | Rubrika: Kultūra

Lietuvoje skaitymas nėra toks populiarus, kaip kitose Europos šalyse. Lietuviai mieliau renkasi kompiuterį bei televizorių. 2008-ųjų gruodį Lietuvos vartotojų tyrimo institutas paskelbė, kad per paskutinius dvylika mėnesių nė vienos knygos nebuvo perskaitęs 31 proc. Lietuvos gyventojų. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie i tą 31 proc. neįeina.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius