17-etis palangiškis futbolininkas Airikas Balasanov tvirtai žengia tėvo Marselio ir senelio Artiomo pėdomis, bet raityti parašo ant sutarties Vokietijoje neskubės

Kas sunkiau: svetimame krašte, Vokietijoje, meistriškai žongliruoti futbolo kamuoliu ir regzti atakas taip sėkmingai, kaip Lietuvoje, ar pačiam gamintis pietus mamai Palangoje padedant, per video skambutį?

Nebuvo didelis iššūkis

Išgirdęs tokį klausimą, Airikas Balasanov, 17-etis palangiškis, pajūrio futbolo akademijos FK „Gintaras“ įkūrėjo Marselio Balasanov sūnus, kuriam antros pagal pajėgumą Vokietijos futbolo lygos Liubeko klubas pasiūlė sutartį po kruopščios patikros, šypteli: „Didelis iššūkis man nebuvo nei parodyti, ką sugebu futbolo aikštėje, nei virtuvėje, nors vienas taip toli nuo namų pirmąkart esu.“

„Turėjau didelį norą išvažiuoti žaisti į užsienį. Legendinis Klaipėdos futbolo treneris Šenderis Giršovičius, pas kurį ir man teko treniruotis, mane taip pat ragino toliau meistriškumą kelti ir futbolininko karjeros  siekti užsieny,“ – pasakojo Airikas.

Jam patarus ir susitarus su agentu, vaikinas, padedant tėčiui, parengė apie save patrauklų video, ir minėtas agentas jį išsiuntė įvairiems užsienio klubams.

Sulaukė pasiūlymo iš Vokietijos

Airiko ir jo tėčio akys iškart sublizgo, kai netrukus sulaukė atsakymo iš Vokietijos Liubeko futbolo klubo.

„Dauguma futbolininkų būtent apie Vokietiją svajoja. Nenuostabu: juk Vokietija – futbolo šalis,“ – sako M. Balasanov.

Jo abu sūnūs tęsia geriausias šeimos vyrų futbolo tradicijas – Airiko ir Ariano senelis, Artiom Balasanov, žaidė Sovietų Sąjungos čempionate, jis buvo žymus Armėnijos  futbolininkas.

Nuvykę į peržiūrą ir atranką į Vokietiją, tėvas ir sūnus buvo sutikti ne išskėstomis rankomis. Klubas sutiko už jų viešbutį apmokėti tik už pirmą viešnagės naktį. To priežastis paprasta: jau po pirmosios peržiūros daugeliui jaunųjų futbolininkų tenka krautis sportinius krepšius ir keliauti namo nukabinus nosį – netiko klubui.

„O man pavyko iškart padaryti gerą įspūdį. Jau po pirmos treniruotės klubo direktorius manęs paprašė likti visai savaitei tolimesnei peržiūrai,“– prisiminė Airikas, atakuojantis saugas aikštėje.

„Mane ypač sužavėjo, kad Liubeko klube, kaip ir visame vokiečių futbole, yra labai branginamas kamuolys –žaidėjai bando kamuolį įžaisti ir išsaugoti kuo ilgiau, iškart nespiria jo pirmyn,“ – sakė Airikas.

Futbolo kalba – universali

Pirmiausia jis treniravosi su Liubeko klubo antrąja komanda, tačiau po sėkmingo pasirodymo iškart pakliuvo į pirmąją komandą, kuri kol kas žengia turnyrinės lentelės viršutinėje daly.

Su kitais klubo futbolininkais jis nesunkiai rado bendrą kalbą, nors Airikas ir prisipažįsta, kad vokiškai kol kas moka mažai.

„Bet futbolo kalba yra universali – daug kalbėti nereikia,“ – šypteli jo tėtis.

 Airikas pastebi, kad  visi Liubeko klubo futbolininkai yra labai gerai pasirengę fiziškai, atletiški, aukšti, tvirti, pasitinkantys savimi, dauguma – juodaodžiai.

Komandoje žaidžia trys ukrainiečiai, su vienu iš jų Airikas gyvenas erdviame dviejų aukštų name. Liubekas yra netoli Hamburgo – nenuostabu, kad būtent iš jo yra nemaža dalis Liubeko klubo futbolininkų.

Airikas yra pasiryžęs išmokti geriausių vokiečių futbolo elementų, o taipogi ir kelti savo vokiečių kalbos meistriškumą bei toliau ugdyti savarankiško gyvenimo įgūdžius.

„Net nustebau, kad man vienam šeimininkauti virtuvėje sekėsi labai gerai. Naują talentą – maisto gaminimo – atradau,“ – šypteli vaikinas, prisipažindamas, kad mama Laura Palangoje gerų patiekalų receptų ir jų gaminimo patarimų duoda ir nuotoliniu būdu – per video skambutį.

Pavyzdys kitiems

Tiesą pasakius, Airikas jau yra savarankiškas senai – 13-os metų jis kartu su broliu Arianu išvažiavo futbolo meistriškumo siekti į Kauną, kur lankė futbolo akademiją.

„Airiko pavyzdys – įkvepiantis, parodantis, kad ir jaunas futbolininkas iš tokio mažo miesto kaip Palanga gali sėkmingai išeiti į tarptautinę areną,“ – pastebi M. Balasanov, kuris atkreipia dėmesį ir į trenerių Lietuvoje ir tų Liubeko klube skirtumus.

„Pas mus pirmiausia dėmesį kreipia į futbolininko greitį, fizinius duomenis, o ten – į mąstymą,“ – pabrėžia FK „Gintaras“ įkūrėjas.

Kol kas neskubės

Nors vokiečiai Airikui po savaitės pasiūlė pasirašyti sutartį pusantrų metų, tačiau pasitarę tėvas ir sūnus nusprendė neskubėti raityti savo parašų ant jos.

„Airikas dar toks jaunas. Pirmiausia jam reikia galvoti, kaip sėkmingai baigti mokslus,“ – šypteli Marselis. 

 Tėvams pasitarus, Airikas, Palangos senosios gimnazistas, vidurinio išsilavinimo sieks vienoje Kauno gimnazijoje, kuri yra sudariusi puikias sąlygas talentingiems jauniems sportininkams mokytis nuotoliniu būdu.

Ar Liubeko klubas gaus teisę varžytis aukščiausioje Vokietijos futbolo lygoje, Bundeslygoje, jos U-19 (iki 19-os metų) čempionate paaiškės vasarą.

„Jeigu viskas klostysis sėkmingai, tai ir sutartį pasirašysime vasarą,‘‘– susižvalgo Airikas ir Marselis.

Spėjo pasižymėti Gargždų „Bangoje“

Airikas, pernai debiutavęs Gargždų „Bangoje“, jau spėjo pasižymėti klube – pelnė pirmąjį sezono įvartį, o jų vaikino sąskaitoje dabar – penki.  

Pernai vaikų futbolo akademijos „Gintaras” įkūrėjo M. Balasanov džiaugsmas liejosi per kraštus: „gintariniai“ visus metus buvo čempioniški.

Kaip ir paskutinius dešimt metų – tiek laiko akademija gyvuoja!

„Vien tik tarptautinių turnyrų apie penkiasdešimt per dešimt metų laimėjome, o taures, laimėtas Lietuvoje, ko gero, šimtais galėtumėme skaičiuoti,  – šypteli M. Balasanov. – Mažam miestui, Palangai, tai – neįtikėtinas pasiekimas.“

Akademijoje „Gintaras“ šiuo metu bendrai treniruojasi apie tris šimtus vaikų. 

FK „Gintaras“ vaikų skaičius didėja

 FK „Gintaras” yra viena iš keleto šalies akademijų, kuri veiklą vykdo iškart dviejuose miestuose – Palangoje ir Klaipėdoje, o vaikų skaičius kasmet didėja.

 Devyniolikmetį Arianą, Airiko brolį,  vis dažniau galima išvysti futbolo aikštelėje prie „Gintaro“ trenerių, kuriems jis  padeda. Arianas pasirinko pedagogines studijas Klaipėdos Universitete.

M. Balasanov pastebi, kad „Gintaras“ buvo įkurtas galvojant apie Airiką.

„Galėčiau pasakyti, kad būtent nuo Airiko prasidėjo „Gintaro“ klubas. Vyresniam sūnui Arianui nespėjau sukurti futbolo komandos, bet tai pavyko padaryti galvojant apie Airiką, tuomet dar septynmetį berniuką. Buvo 2014-ieji. Komandoje turėjome ne vieną talentingą berniuką, bet dėl teisingai pasirinktų sprendimų aukščiausiame lygy kol kas žaidžia tik Airikas,“ – sūnumi didžiuojasi Marselis Balasanov.