Tėvo pėdomis sekantis gelbėtojas Kajus Pirožnikas: „Tėtis man visada buvo, yra ir bus didžiausias mano patarėjas“

Kajus Pirožnikas, Palangos gelbėtojų stoties vadovo Jono Pirožniko sūnus, pirmąkart gyvenime jūrą išvydo būdamas vos šešių mėnesių, tačiau galima sakyti, kad jis prie jos išaugo. Nuo 12-os akylai stebėjęs gelbėtojų – ir tėvo – darbą, 21-erių vaikinas jau spėjo sukaupti trejus metus gelbėtojo darbo patirties, o praėjusią vasarą net sulaukė paaukštinimo – atsakingas už keliolikos gelbėtojų darbą ir dabar pavaduoja tėtį, kai jo nėra. Į piktdžiugų kandžias pastabas, kad toks įvertinimas – tėvo dėka, ne pagal savo metus rimtas vaikinas atsako: „Užsitarnavau! Net iškart gelbėtoju netapau – pradžioje dirbau posto stebėtoju“.

– Prisimenu tave tokį dramblotą, pavėpusį, o dabar – toks aukštas, tvirtas, tikras Lietuvos vyras!

– Džiugu, kad tai pastebėjote – aš daug sportuoju, ugdau save, nes visada norėjau eiti tėčio pėdomis, kito kelio, siekiant būti geru gelbėtoju, tiesiog nebuvo.

– Tave tėtis atsivežė prie jūros, kai tau buvo pusė metų. O ką ryškiausiai atsimeni iš to laikmečio?

– Turbūt plaukimus kartu su tėčiu vandens motociklu, kartais net jūrai siaučiant. Jos milžiniški vandens kalnai – tokios didelės bangos man atrodė, itin didelį įspūdį man darė. Žinoma, abu būdavome su gelbėjimo liemenėmis.

– Sakei, kad jau esi išgelbėjęs keturias gyvybes. Baisiau, kai tai nepavyksta. Ar turi savo ritualą, kaip tokius stresinius įvykius įveikti – atgauti dvasinę ir emocinę pusiausvyrą?

– Ačiū Dievui, man gyvenime kol kas pavyko visus išgelbėti. Neišpasakytai geras jausmas, kai žmogui išgelbsti gyvybę, kad jis gali toliau džiaugtis gyvenimu, šeima. Išgelbėjęs žmogų, jam ar jai sakau: „Perduokite gerumą kitiems!“

– Matyt, ne visi išgelbėtieji puola jums dėkoti...

– Žinau atvejį, kai išgelbėjus žmogų, darant jam dirbtinį kvėpavimą, buvo sulaužyti keli šonkauliai, ir jis grasino teismais. O, darant intensyvų dirbtinį kvėpavimą, yra didelė tikimybė, kad taip gali atsitikti.

– Kokios tėčio charakterio savybės tau labiausiai imponuoja?

– Šaltakraujiškumas, loginis mąstymas, atsakingumas. Ir stengiuosi būti toks – tikrai nesu emocijų žmogus.

– Ar esi kada nors nuo tėčio „gavęs į kailį“?

– Nesu. Tėtis ugdė mane disciplinuotai, bet su paskatinimais – be jėgos. Taip ir savo vaikus auklėsiu.

– Kada esi paskutinį kartą verkęs?

– Turbūt prieš aštuonerius metus, kai dėl tėvų nepriežiūros nuskendo neįgali mergaitė...

– Vilniuje studijuoji verslą, tad, logiška, kad save ateity matai jame? Kokiu verslu norėtum užsiimti?

– Nenoriu tik šiaip sau turėti verslą. Mano tikslas – turėti verslą, kuris padėtų spręsti žmonių socialines problemas. Svarbiau nei pinigai man yra daryti gera savo šaliai ir padėti kitiems.

– Keliuose tavo interviu skaičiau, kad tu didžiuojiesi, kad esi lietuvis. Patriotiškumą tau taip pat tėtis įskiepijo?

– Taip, jis. Ir man, ir mano sesei, nors tėtis gimė ne Lietuvoje, o Baltarusijoje. Labai mėgstu keliauti – anksčiau su tėvais, dabar su savo mergina Rugile, kuri, beje, taip pat yra gelbėtoja Palangos gelbėtojų stoty, bet gyventi tinkamiausia vieta – Lietuva.

– Kaip jūs susipažinote?

– Labai įdomi istorija... Ji buvo su draugėmis paplūdimyje, ir man teko jas įspėti, nes jos bandė į jūrą bristi esant raudonai vėliavai. Likimo ironija: po to ji tapo gelbėtoja ir mano drauge. 

– Ar darbe tu pareigomis už ją viršesnis?

– Taip, esu viršesnis. Labai retai pasitaiko ir interesų konfliktų (šypteli), bet viskas yra paprasta: tarnyba ir pareigos – viena, asmeniniai ryšiai ir draugystė – kita. Tikrai nemaišome abiejų.

– Esi užaugęs kaime. Labiau esi gamtos vaikas ar didmiesčio?

– Jau antrus metus gyvenu ir studijuoju Vilniuje – esu ISM universiteto tarptautinio verslo ir komunikacijos studentas, tad galiu lyginti. Tikrai esu gamtos žmogus, didmiesčiai man nepatinka, nors aš augau Kaune. Tačiau tėvų ūkyje Raseinių rajone praleisdavau ir praleidžiu labai daug laiko. Esu medžiotojas, žvejoju.

– Kai taikaisi į žvėrį ar žvėrelį, jauti kokią nors emociją?

– Jaučiu adrenaliną. Bet jaučiu didesnį malonumą juos maitindamas ir didindamas jų populiaciją nei taikydamasis. Pavyzdžiui, vilkų populiacija yra labai išaugusi, ir jie padaro daug bėdoms ūkiams, mūsų – taip pat.

– Tavo tėtis man sakė interviu, kad ateity tu būtum puiki jo pamaina? Tave tokia galimybė vilioja?

– Aš tikiuosi, kad taip ir atsitiks. Manau, kad jau esu sukaupęs reikiamų žinių ir kompetencijų. Didžiuojuosi tuo, ką čia pavyko tėčiui padaryti. Jis visada man buvo, yra ir bus didžiausias mano patarėjas.