„Jeigu ne „kovidas“, mano tėtis ir 100 metų galbūt būtų sulaukęs“ (VISAS STRAIPSNIS)

Ne, 90 metų per Velykas sulaukęs palangiškis tremtinys Jurgis Poška gegužę mirė ne nuo koronaviruso pandemijos. Tačiau jo dukra, Irena Poškaitė, įsitikinusi, kad jeigu nebūtų buvę „kovido“ ir jo sukeltos panikos, jos guvus, darbštus ir blaivaus proto tėtis galbūt ir šimto metų būtų sulaukęs. „Bet kurioje gydymo įstaigoje, kurioje mes atsidurdavome karantino metu, tegirdėjome vienintelį žodį: „kovidas.“ Manau, jei ne jis, tėtis būtų visur sulaukęs daugiau dėmesio, mažiau išsigandusių daktarų. Be to, jį sugniuždė ir sielvartas – nė vieno gydymo įstaigoje tėvelio lankyti dėl karantino nebuvo galima. Jis dėl to labai išgyveno,“ – „Palangos tiltui“ pasakojo I. Poškaitė.

Daug gražių prisiminimų
Ji šių eilučių autoriui mielame namuke Ganyklų gatvėje rodė tėčio nuotraukas, prisiminė jo metus tremtyje, kurorto tremtinių veikloje, Palangos komunaliniame ūkyje, kur jis išdirbo daugiau kaip 30 metų, rodė jo sumeistrautus gaminius. Mielą senuką gerai prisimena ir „Palangos tilto“ darbuotojai – perkopęs 85 metus, jis pats ateidavo į redakciją pasiimti mėgstamą laikraštį. Iki 85 metų guvus senukas dar vairavo automobilį.

Sunki jaunystė
Devyniolikmetį Jurgį Pošką, beje, vienintelį iš šeimos, išvežė iš namų. Kitų šeimos narių tuomet namuose nebuvo, o sužinoję apie nemalonius svečius, jie pasislėpė ir taip išvengė tremties. Tad Jurgis buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į nežinomas vietas. Būtent tremtyje susipažino su Stefa, abu sukūrė šeimą, susilaukė pirmagimio sūnaus. Sugrįžus po tremties, Šilutės rajone jiems neliko vietos kurtis, tad atvyko į savo tėvų namus Palangoje, kur Jurgis pats pasistatė namą Ganyklų gatvėje...

Blogai pasijuto pas šeimos gydytoją
...bėda senolį užgriuvo, regis, pačioje netikėčiausioje vietoje – lankantis poliklinikoje pas šeimos gydytoją Sigitą Didjurgienę.
„Su tėvuku kartu pas ją nuėjome. Jam kiekvienais metais tikrindavo, kaip veikia širdies stimuliatorius. Tačiau per paskutinį vizitą vasario 12 dieną šeimos gydytojos kabinete jam ėmė staiga tirpti koja, ją suėmė didelis skausmas, pradėjo svaigti galva,“ – prisiminė I. Poškaitė.
Greitosios pagalbos automobiliu senukas su dukra buvo atvežti į Klaipėdos Universitetinę ligoninę.
„Iš pradžių jį nuvežė į kardiologijos skyrių, tačiau numovus kelnes ir išvydus baisiai pamėlynavusią ir ištinusią koją, atbėgo chirurgas: „Trombas kojoje!” Tą pačią dieną tėtis buvo operuotas. Daktaras pasakė, kad jeigu būtumėme pavėlavę nors dieną, koją būtų tekę amputuoti,“ – pasakojo dukra.
Jau po sėkmingos operacijos ji dėkojo tėtį operavusiam chirurgui: „Ačiū, kad jam išgelbėjote gyvybę. Visa giminė jau yra sukviesta į tėčio 90-ečio jubiliejų per Velykas.“

Prasidėjo karantinas
J. Poška reabilitacijai atvyko į poilsio ir reabilitacijos centrą „Pušynas“ Palangoje. Jame ponia Irena kartu su savo seserimi, anot jos, „išsipirko“ šalia tėčio lovas ir kartu su juo praleido beveik tris savaites.
„Iš „Pušyno“, kuris mums visiems labai patiko – tėtis sustiprėjo, pokštavo, namo visi grįžome kovo 11 dieną. O kovo 16-ąją prasidėjo koronaviruso pandemija ir karantinas...“ – priminė I. Poškaitė.
„Mane iškart persmelkė bloga nuojauta, kad jis mums bus baisus. Juk tėčiui reikėjo tęsti gydymą, leisti vaistus, vykti konsultacijų pas gydytojus,“ – teigė pokalbininkė. „Tiesiog per vieną dieną mūsų pasaulis apsivertė – neliko jokių kontaktų su gydytojais.“
Be to, senoliui prisidėjo dar viena bėda – per operaciją Klaipėdoje dėl urologinių problemų jam buvo pakabinta dirbtinė pūslė šlapimui surinkti. Gydytojai ją žadėjo nuimti po mėnesio...
„Prasidėjus „kovidui“, negalėjome nei užsiregistruoti, nei apsilankyti pas urologą. Visur tik ir tegirdėjome: „kovidas“, „kovido“, „kovidui“...Nieko kito nebeliko, tik susitaikyti su tuo...“ – ašarą nubraukė dukra.
Vieną naktį dirbtinės šlapimo pūslės vamzdeliai užsikimšo – skubiai į Klaipėdos respublikinę ligoninę kovo pabaigoje nuvežtas palangiškis ir jo dukra išgirdo, kad, girdi, tėčiui yra „perdozuoti“ vaistai.
„Aš tik patraukiau pečiais: gi jokių nurodymų iš gydytojų dėl „kovido“ negalėjome gauti – visi buvo nepasiekiami,“ – prisiminė I. Poškaitė.

Tėveliui pakilo temperatūra
Kai senukui karantino metu ėmė dažnai iš nosies bėgti kraujas, maudė skausmai, jo dukrą telefonu konsultavo šeimos gydytoja.
„Tačiau jokia telefoninė konsultacija neprilygs apžiūrai, gyvam susitikimui,“ – įsitikinusi I. Poškaitė.
Respublikinėje ligoninėje garbaus amžiaus palangiškiui buvo pakeisti dirbtinės šlapimo pūslės vamzdeliai, tačiau jie nuolat iškrisdavo.
„O čia dar tėčiui pakilo temperatūra...Apie ją išgirdę visi gydytojai vos ne graibėsi už galvų: „Gal senukui „kovidas“? Pirmiausia jam reikia atlikti „kovido“ tyrimą,“ – išgirdo.
Kadangi kraujavimas iš senolio nosies nesiliovė, dukra prašė gydytojų atlikti jo kraujo tyrimus namuose, tačiau išgirdo, kad tokia paslauga neteikiama.
„Važiuokite į ligoninę,“ – girdėjo.
Palangiškiams teko vėl skubėti į Klaipėdą, Respublikinę ligoninę, tačiau peržengti jos slenkstį dukrai niekas neleido.
„Dėl „kovido“ – griežti reikalavimai,“ – visi man ten sakė. „Aiškinau, kad mano tėvas – labai senas, kad pats ne viską gali suprasti ir atsiminti, kaip ir kokius vaistus vartoti, tačiau visi purtė galvas: „Ne. „Kovidas.“
Gauti senuku besirūpinančių gydytojų telefonų taip pat nepavyko.

Greitoji – ne taksi
Kai trečią kartą J. Pošką išleido iš Respublikinės ligoninės vakare, I. Poškaitė iš medikų išgirdo: „Greitoji – ne taksi. Patys pasirūpinkite ligonio parvežimu į Palangą. Šiaip ne taip prisiprašiau, kad greitosios pagalbos mašina parvežtų.“
Vis tik buvęs tremtinys 90-ojo jubiliejaus sulaukė. Jį pasveikino dukros, kaimynai.
„Tėtis labai pergyveno, kad visi giminės dėl koronaviruso ir karantino negalėjo atvažiuoti į senai suplanuotą jo jubiliejų. Jis stebėjosi, kad namas – didelis, kiemas – didelis, o įvažiuoti į Palangą iš kitur draudžiama,“ – pasakojo dukra.
Anot jos, senolis taipogi labai giliai į širdį ėmė ir tai, kad daktarai per karantiną neleido man būti šalia jo ligoninėse.

Baisi žinia – infarktas
Jau po Velykų, gegužės pradžioje, senukui dar kartą prireikė greitosios pagalbos – dukra nuogąstavo, kad nustojo dirbti tėčio širdies operatorius. Respublikinėje ligoninėje išgirdo, kad tėvui – infarktas. Tėtį paguldė į Klaipėdos Jūrininkų ligoninę.
„Su manimi daktaras visą savaitę kalbėjo nekantraudamas, vis pertraukdamas mane: „Nesirūpinkite. Ligoniu rūpinamasi, maisto jis turi.“
Tačiau tėčiui prasidėjo plaučių uždegimas...Dar ryte sulaukusi skambučio iš ligoninės, kad tėvą galima pasiimti, popiet, jau važiuojant giminaičių mašina į Klaipėdą, dukra išgirdo, kad ligonis – labai silpnas, be sąmonės, dėl to liks ligoninėje..
„Man pasiūlė tėvelį parvežti į slaugos skyrių Palangos ligoninėje. Sutikau. Man rodėsi, kad čia, vietoje, galėsime labiau juo pasirūpinti. Ir prieš guldant į Jūrininkų ligoninę, ir jį pervežant slaugai į Palangą, tėčiui buvo atliktas tyrimas dėl „kovido“. Abejais atvejais jis buvo neigiamas,“ – prisiminė I. Poškaitė.

Įleido atsisveikinti 10 minučių
Po trijų dienų slaugos skyriuje dukra sulaukė iš jo skambučio atsisveikinti su tėčiu...
„Man buvo šokas. Buvome jau užsakę jam medicininę lovą. Kad jo tokia bloga padėtis, niekas manęs neįspėjo...Nulėkiau į slaugą...Mane įleido tik 10 minučių...Apstulbau: per savaitę tėtis buvo baisiai sunykęs...“ – pasakojo palangiškė.
Jos iki šiol neapleidžia savigrauža ir sielvartas.
„Iki šiol visi kartais galvojame, kad tėtis galbūt manė, kad mes jį paliekame...Kad specialiai nelankome...Nors ir sąmoningas ir guvus jis buvo, jis nesuprato, kas per baisybė yra tas „kovidas“, kad dėl jo į Palangą negali įvažiuoti jo jubiliejui giminės, kad ligoninėse artimieji negali jo lankyti,“ – sakė I. Poškaitė. „Jį sielvartas tik pribaigė...“
..J. Poška užgeso gegužės 21 dieną. Jo mirties liudijime liko įrašas: „Mirė nuo lėtinio širdies nepakankamumo.“