45-erių sulaukęs Palangos meras Šarūnas Vaitkus apie darbą Europos Parlamente po 15 metų: „Siekių ir planų gyvenime turiu dar daug“ (FOTO GALERIJA)

45-ąjį gimtadienį atšventęs Palangos meras Šarūnas Vaitkus prisipažįsta: „Kai buvau 25-erių, keturiasdešimtmečiai man atrodė jau seni. Dabar, kai pats sulaukiau 45-erių, tokios mano mintys tada man kelia tik šypseną.“ Paklaustas, ar save matąs Europos Parlamente po 15 metų, Š. Vaitkus išsisuko nuo tiesaus atsakymo: „Planų ir siekių gyvenime turiu daug – kaip ir kiekvienas žmogus.“ Jis atvirai atsakė į laikraščio „Palangos tilto“ klausimus – rimtus, truputį provokuojančius ir net įžūlius.

–Kaip jaučiatės sulaukęs 45-erių?

–Ne metai, manau, svarbiausia žmogaus gyvenime, o tai, ką nuveikei, kaip gyveni. Sulaukęs 45-erių, turiu šeimą, auginu tris vaikus, esu sukaupęs nemažai patirties, kurią galiu pritaikyti darbe, kasdienėje veikloje.
Savo darbinę karjerą pradėjau vos sulaukęs pilnametystės – 18 metų. Tuomet dirbau administratoriumi šeimos viešbutyje „Perliukas“, vėliau tapau šio viešbučio vadovu, tačiau realiai, jei reikėdavo, dirbdavau visus darbus. Ši patirtis man labai svarbi – išsiugdžiau bendravimo įgūdžius, išmokau ne tik vadovauti, bet ir, esant poreikiui, pats imtis bet kokio darbo ir jį atlikti gerai bei iki galo, taip pat išmokau neatidėlioti darbų kitai dienai. Taip elgiuosi ir dabar – jei ką nors būtina padaryti, viską, ką galiu, atlieku nedelsdamas.
Džiaugiuosi, kad dabar turiu galimybę jau beveik 20 metų dirbti palangiškiams, rūpintis savo gimtojo miesto ir jo gyventojų gerove, padėti žmonėms. Turiu pakankamai jėgų realizuoti idėjas, tad jaučiuosi puikiai.

– Kuo 45-eri jums geriau nei 35-eri ar 25-eri?

–Kai buvau 25-erių, keturiasdešimtmečiai man atrodė jau seni. Dabar, kai pats sulaukiau 45-erių, tuometinės mano paties mintys kelia šypseną. Tačiau bet koks amžiaus tarpsnis yra gražus ir reikšmingas žmogaus gyvenime. Tik bėgant laikui keičiasi mūsų vertybės, požiūris į daugelį dalykų, kartais – ir tikslai. Kiekvieni nugyventi metai mus praturtina patirtimi, ir tai yra labai svarbu.

– Ar kai stovite prieš veidrodį, esate viskuo savimi patenkintas?

–Nesu iš tų žmonių, kurie visą savo dėmesį skiria išvaizdai, tad labai ilgai prie veidrodžio neužsibūnu (šypsosi). Žinoma, svarbu būti tvarkingam, tačiau kur kas svarbiau nei graži išorė yra tai, kas glūdi žmogaus širdyje.

–Koks maistas, gėrimai ar papildai, esate pastebėjęs, jums suteikia daugiau jėgų ir energijos?

–Kaip ir kiekvienam žmogui – labai svarbu sveika mityba, pakankamai aktyvus gyvenimo būdas, subalansuotas darbo ir poilsio režimas. Tai lemia gerą savijautą. Deja, ne visada galiu išvardintas taisykles pritaikyti savo kasdienėje veikloje (šypsosi), tad tokiais atvejais jėgų ir energijos suteikia puodelis geros, kvapnios kavos.

–Jūsų darbe – itin daug streso. Kaip su juos dorojatės?

–Taip, streso darbe būna išties nemažai. Ir nors suprantu, kaip yra svarbu, pasibaigus darbo dienai, mokėti atsipalaiduoti ir „persijungti“ į poilsio režimą, deja, retai kada man tai pavyksta. Ne todėl, kad nenorėčiau, o todėl, kad tokia jau mano darbo specifika – jame nėra tiksliai apibrėžtų darbo valandų, kurioms pasibaigus darbiniai klausimai gali būti užmirštami. Man nuoširdžiai rūpi, kaip gyvena kurorto gyventojai, su kokiais rūpesčiais ar problemomis jie susiduria, kaip galiu jiems padėti, padaryti jų gyvenimą kokybiškesnį, o problemas – mažesnes. Svarbu ir tai, kaip tvarkomas, prižiūrimas miestas, kokias sąlygas ar, esant poreikiui, pagalbą galime suteikti verslui, švietimo darbuotojams ir kitiems. Rūpi daugybė klausimų, ir jų pamiršti, vos uždaręs Savivaldybės duris, tikrai negaliu. Tačiau atsipalaiduoti, kaip ir kiekvienam žmogui, yra būtina, ir geriausiai tai pavyksta, kai esu su savo šeima. Kai po įtemptos darbo dienos grįžus namo tave pasitinka nuoširdžios namiškių šypsenos, o kaklą šiltai apsiveja mažytės rankytės – kas gali būti jaukiau ir maloniau?

–Ką jums reiškia meilė?

–Tai – pats tauriausias ir gražiausias jausmas, lydintis mus nuo gimimo iki pat mirties. Meilė – tai nuoširdumas, nesavanaudiškumas, supratimas ir empatija, tai noras duoti, o ne imti. Tai – tikras džiaugsmas, kai kitam sekasi netgi labiau, nei tau pačiam, tai nuoširdus noras kitam atiduoti viską, ką turi geriausia, ir nieko nelaukti mainais. Manau, meilė yra pats tyriausias jausmas, kuriuo žmones apdovanojo Dievas, ir už kurį kiekvienas iš mūsų turėtume būti Jam dėkingi.

–Kaip dažnai žmonai, Vilmai, dovanojate dovanas? Kokią dovaną paskutinį kartą jai įteikėte?

–Labai myliu savo žmoną, todėl man malonu pradžiuginti ją miela smulkmena, gėlėmis ar dovana. Ir tam nebūtina laukti ypatingos progos – gera proga apdovanoti žmoną dėmėsiu yra vien jau tai, kad Vilma yra mano gyvenime. Todėl dovanas jai dovanoju ne tik ypatingomis progomis, o dažniau – juk taip smagu maloniai nustebinti mylimą žmogų. Paskutinį kartą dovanoju jai gintarinį papuošalą – mudviejų santuokos 20-mečio proga.

–Kiekvienoje šeimoje būna dūmų. O pas jus? Kiek nekalbadienių esate turėję šiais metais? Per visus vedybinius metus?

–Per dvidešimt bendro gyvenimo metų nekalbadienių būta, tačiau – labai mažai. Natūralu, kad, kaip ir kiekvienoje šeimoje, pasitaiko, kad kartais nuomonės išsiskiria, kartais darbiniai rūpesčiai nuotaiką sugadina. Tačiau svarbiausia, kad tokiais atvejais nesiveliame į konfliktus, neįžeidinėjame vienas kito – tiesiog kurį laiką ramiai kiekvienas sau pabūname, „susidėliojame“ mintis, ir vėl viskas stojasi į vietas.

–Kai žiūrite į tris savo vaikus, kuris jums atrodo jūsų „tikriausias“ vaikas – su visais jūsų požymiais ir charakterio savybėmis?

–Kaskart, gimus mažyliui, visi skuba ieškoti jo panašumų į mamą ar į tėtį, visuomet keliamas klausimas, į kurį gi iš tėvų jis atsigimė. Tas vaiko veido bruožų, charakterio savybių „narstymas po kaulelį“ neretai kelia šypseną, kartais – paglosto savimeilę, ypač, kai aplinkiniai mažylyje įžvelgia tave patį. Tačiau kai vaikas auga, šių klausimų mažėja, kol galiausiai visi supranta ir susitaiko su tuo, kad vaikas nėra nė vieno iš tėvų kopija, jis yra panašiausias ne į mamą ar tėtį, o į save patį.

–Kaip dažnai šeimai gaminate valgyti?

–Savaitgaliais, jei turiu laiko, šeimą palepinu grilyje kepta mėsa.

– Koks jūsų firminis patiekalas?

–Žuvienė.

–Ar dažnai apsiperkate prekybos centre pats Palangoje?

–Nelabai, dažniau tai daro Vilma.

–Ar matote save mero pareigose ir po 10 metų? O Europos parlamente po 15 metų?

–Planų ir siekių gyvenime turiu daug – kaip ir kiekvienas žmogus. Tačiau, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Būtent todėl apie savo ateitį po 10 ar 15 metų šiandien garsiai kalbėti nenoriu.

–Ar pažįstate visus 108 Savivaldybės darbuotojus?

–Jei klausiate, ar sutikęs gatvėje atpažinčiau Savivaldybės darbuotojus, tai – be abejo, taip. Tačiau tikrai negaliu pasakyti, kad kiekvieną iš jų pažįstu labai artimai.

–Beje, kokių dovanų sulaukėte 45-ojo gimtadienio proga?

–45-eri yra toks amžius, kai jau labiau vertini ne draugų ar kolegų dovanas, o parodytą nuoširdų dėmesį. Gimtadienio proga sulaukiau tikrai daug šiltų, nuoširdžių sveikinimų bei palinkėjimų, ir tai man yra geriausia dovana.

–Nuo ko prasideda jūsų darbo diena?

–Labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes būna dienų, kai nelabai galiu apibrėžti, kada baigiasi prabėgusi darbo diena (šypsosi). Jei mieste netikėtai kyla kokių nors problemų, nelaukiu ryto – tenka ir vėlai vakare ar net naktį imtis jas spręsti. O jei viskas vyksta sklandžiai, savo darbo dieną pradedu nuo miesto apžiūros.

–Ar tikrinate telefone žinutes atsikėlęs naktį?

–Ne, jei nėra tokios būtinybės. Tačiau tikrai būna atvejų, kai vėlai vakare ar net naktį atsiliepiu į žmogaus prašymą, jei kreipiasi, ieškau būdų, kaip jam padėti. Ištiesti kitam pagalbos ranką, jei galiu, man yra labai svarbu.

– Kaip rūpinatės savo sveikata?

–Sveikata rūpintis yra būtina kiekvienam, aš – ne išimtis. Labai svarbu sveika mityba, aktyvus gyvenimo būdas, sportas. Stengiuosi rasti tam laiko, nors ne visada pavyksta (šypsosi). Turiu tris vaikus, tad privalau ir jiems rodyti gerą, sektiną pavyzdį.