Į parodos atidarymą kviečiantis fotografas Adas Sendrauskas: „Gandas apie mano mirtį – gerokai perdėtas“

Charizmatiškasis Palangos foto menininkas Adas Sendrauskas į meno pasaulį grįžta po devynerių metų trukusios kūrybinės pertraukos su garsiu pareiškimu: paroda „fotolabas69“, kuri bus pristatyta rytoj, rugpjūčio 1 d. 17 val., Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje.

Paroda „fotolabas69“ – tai bandymas pažvelgti į nuotraukas kaip į daugiasluoksnius, gyvus naratyvus ir paskata iš naujo permąstyti santykį su analogine fotografija – mūsų atminties, tapatybės ir vaizduotės terpe. Instaliacijos principu bus bandoma atkurti pereito tūkstantmečio foto studijos dvasią: veiks paviljonas, raudona šviesa užlieta laboratorija, gros vinilo diskai. Belaukiant parodos, „Palangos tiltas“ siūlo mūsų žurnalistės Agnės Benetytės įtraukiantį pokalbį su Adu.

– Ar buvo konkretus momentas ar įvykis, kuris paskatino grįžti į meno areną?

– Aš esu konkretus – darau tai, ką susiplanuoju. 2016 metais, kai švenčiau savo 60-čio jubiliejų, dalyvaujant 150 svečių ir miesto valdžiai, viešai pasižadėjau: „Šiandieną mano kūrybos kulminacinis momentas. Dabar dešimčiai metų atsitraukiu – išvykstu į kaimą, kur užsiimsiu arkliais, ožkomis, avimis...“

Paroda „fotolabas69“ – tarsi įžanga į tai, ką veiksiu grįžęs. Tikiuosi, kad palangiškiai paskaitys ir pasakys: „Va, Adas grįžta, bus linksma...“

– Parodos pavadinime slypi daug prasmių – laboratorija, pasisveikinimas, skaičiaus simbolika. Kaip gimė parodos „fotolabas69“ pavadinimas ir idėja? 

– Idėja „fotolabas69“ gimė dėl lemtingo skaičių sutapimo. Rugpjūčio 1-ąją, kai atidaroma paroda, man sukanka 69-eri, o Palangos fotocentro, kuris veikia jau 30 metų, adresas – Vytauto g. 69, Palanga. Paprastai žmonės švenčia apvalias sukaktis, o aš nusprendžiau šią skaičių sutapimo datą paminėti paroda, nes fotocentras Palangos miesto kultūriniame gyvenime paliko nepaprastai ryškų pėdsaką.

2024 m. rašytojas Rolandas Rastauskas pasakė: „...atsirado Sendrauskų fotocentras, ilgainiui tapęs stipria aikštele visuomeninių ir kultūrinių meninių iniciatyvų, kurios neištrinamai įsirėžė tarsi akmenyje.“

Rugpjūčio 1-ąją visus kviečiu ne į savo autorinių darbų parodą. Renginio forma – instaliacija – netikėta net man pačiam. „Fotolabas69“ – tai bandymas prisiminti ne tik mano gyvenimą: kaip augau, brendau, ieškojau, bet ir priminti Palangos visuomenei fotocentro reikšmę.

Ką žmonės veikdavo fotocentre? Paprastus, žemiškus dalykus – čia jie ateidavo nusifotografuoti dokumentams, svarbių sukakčių progomis – vieni ar su šeima. Ir iki šiol žmonės į mus kreipiasi, kai ištinka liūdesys – užsako įrėminti mirusio artimojo portretą.

Per trisdešimt metų surengiau ne vieną akciją-atrakciją. Viena iš labiausiai įsiminusių – 1999 metais per Kalėdas pakvietėme žmones nusifotografuoti persirėdžius karnavaliniais kostiumais. Tuomet sulaukėme net 200 konkurso dalyvių, o daugelio pretendentų nuotraukos buvo publikuotos „Vakarinėje Palangoje“. Dalyviams įteikėme vertingus prizus: alaus statinę laimėjo Palangos architektų grupė, vadovaujama Edmundo Benečio, o merginos buvo pakviestos romantiškai kelionei į Šventąją... Daugelio fotocentro akcijų nuotraukų bus galima išvysti parodoje, tad kviečiu nepraleisti progos dar kartą prisiminti linksmus laikus.

– Gal yra planas kaip panaudosite nuotraukas, po rugpjūčio 30 dienos, kai paroda bus nukabinta?

– Šiai parodai surengti turėjau tik vieną mėnesį. Tai labai trumpas laiko tarpas, nes reikėjo peržvelgti tūkstančius negatyvų. Fotocentre sukaupta ir saugoma didžiulė kartoteka, apimančia 30 metų veiklą. Atrinkti nuotrauka, parengti stendus – tai didžiulis darbas ir nemaža investicija. Tad natūraliai kilo klausimas – o kas toliau?

Išeitis atsirado visiškai netikėtai: mano geroji partnerė Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje, atsakinga už kraštotyrą, Dainora Kaniavienė, pasiūlė visą šią medžiagą priimti į bibliotekos kraštotyros skyriaus fondus. Viskas, kas bus pristatyta, taps kraštotyros fondo dalimi – ir aš dėl to labai laimingas.

– Šiandien fotografais tampa visi pageidaujantys – fotografuoja telefonais. Ką apie tai manai?

– Aš visą gyvenimą buvau fotografas. Baigęs vidurinę mokyklą turėjau pasirinkimą: tapti treneriu, kūno kultūros mokytoju arba ieškoti kūrybinio, meninio fotografavimo studijų. 1974 m. tokių studijų dar nebuvo – Dailės institute meninės fotografijos fakultetas atsirado gerokai vėliau. Įstojau į Vilniaus technologijų technikumą, tačiau tik vėliau, po armijos, baigiau Maskvos politechnikumą, kur įsigijau fototechniko- fotografo specialybę. 

Dabar galiu pasakyti, kad per tris dešimtmečius pasikeitė ne tik žmonės, bet ir technologijos – ir ne vieną kartą. Mano parodoje atėjusieji galės prisiminti dar visai neseniai buvusį įprastą hobi – fotografuoti juostiniu fotoaparatu, ryškinti juosteles, daryti nuotraukas. Daugeliui teko būti fotolaboratorijose, kur raudonoje šviesoje gimdavo vaizdas: vonelėse baltas popieriaus lapas pamažu virsdavo nuotrauka.

Visos šeimos turėjo fotografijų albumus, kuriuose būdavo užfiksuotos giminės istorijos – nuo gimimo iki mirties. Dabar dalis šių dalykų nyksta: nebėra albumų, o laidotuvių nuotraukų nedaroma jau kokius 20 metų.

Aš manau, kad laidotuvės – kaip ir vestuvės – buvo svarbus žmogaus gyvenimo momentas, kurį buvo verta užfiksuoti. Kada daugiau susirinkdavo visa giminė ir įsiamžindavo bendroje nuotraukoje? Dažną žmogų laidotuvėse matydavo gal tik kartą gyvenime. Todėl juodai-baltos nuotraukos buvo būtinybė.

Svarbiems įvykiams įamžinti – kaip, pavyzdžiui, bažnyčios šventinimą ar miestelio šventę, kviesdavo profesionalų fotografą. Dabar šio poreikio neliko – fotografais tapome kiekvienas, kas turi telefoną. Fotografija, kaip informacijos perteikimo priemonė, prarado pozicijas.

Klasikinė, analoginė fotografija – fotoaparatas, juostelė, ryškalai, džiovinimas – šiandien jau mažai kam reikalinga, be to, labai brangi. Šių medžiagų dar galima įsigyti, bet tai kainuoja brangiai, panašiai kaip nuskristi savaitei pailsėti į Turkiją.

– Ką tau reiškia analoginė fotografija šiandieninėje skaitmeninėje eroje – ar tai tik nostalgija, ar tam tikra pasipriešinimo forma?

– Nei viena, nei kita... Džiaugiuosi, kad aš, kaip žmogus, dėka fotografijos nugyvenau nepaprastai spalvingą gyvenimą. Man teko laimė dirbti skirtingose epochose, ir aš kūriau nuotraukas pačiais naudodamas įvairias technologijas. Esu laimingas, kad galiu savo sukauptą patirtį, negatyvus ir nuotraukas, užfiksuotas svarbias akimirkas parodyti žmonėms parodoje, o vėliau papildyti kraštotyros fondą.

Negana to, po dešimtmečio kaime, grįžęs bandysiu parodyti kaip galima elgtis su analoginėmis nuotraukomis. Parodoje „fotolabas69“ pristatysiu visiems girdėtą, bet dar mažai naudojamą naujovę – DI. Visi žinome, kad seną nuotrauką galima retušuoti, skaitmenizuoti. Visi girdėję apie dirbtinį intelektą, bet ne visi įsivaizduoja, kiek daug vertingos informacijos jis gali surasti, jei pateiki seną fotografiją. Su DI pagalba kiekviena nuotrauka atskleidžia visą savyje turimą informaciją. Tai labai vertingas įrankis  kraštotyriniu požiūriu. Parodos „fotolabas69“ šūkis: dar kartą grįžkime į sidabro fotografiją.

Savo atradimais pasidalinsiu parodos metu – dirbtiniam intelektui pateikiau kelias asmenines nuotraukas: vienoje man vieneri, kitoje – 10 metų, trečioje aš su tėvais, ketvirtoje man 17-a, o penktoje – 40. Dirbtinis intelektas atliko nuotraukų analizę ir atskleidė netikėtų dalykų. Manau, kad susirinkusiems į atidarymą bus išties įdomu. Daugelis galės namie pabandyti atlikti savo asmeninių nuotraukų analizę su su DI. 

Dirbtinis intelektas – puikus kraštotyrininkas ar net istorijos pėdsekys. Svarbiausia – mokėti tinkamai klausti. Norėčiau, kad tai išbandytų kiekvienas ir atrastų naują požiūrį į savo turimas nuotraukas.

Kadangi mano paroda yra kraštotyrinė instaliacija, daug dėmesio skirsiu ir pastatui, kuriame veikia fotocentras. Pristatysiu Vytauto g. 69 namo nuotrauką, kuriai daugiau nei šimtas metų. Esame suradę šio namo fotografiją, darytą 1925 metais. Nuotraukoje – vienuolikos žmonių grupė: suaugusieji ir vaikai, muitininkai ir pasieniečiai, kalvis, tarnaitė ir, tikėtina, namo šeimininkė. Namas priklausė Lietuvos vokiečiui Benzomeriui, o jo palikuonis – Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Liudvikas Narcizas Rasimavičius. Į parodos atidarymą ateis jo sūnus Algirdas ir pristatys namo Vytauto g. 69 istoriją. 

Galiu pasakyti: – Sužinok savo namo istoriją, papasakok ją kitiems – ir tu geriau pažinsi save, šeimą, giminę, tautą ir laikmetį. Kiekviena nuotrauka gali daug papasakoti!

– Gal galėtum pasidalinti vienu prisiminimu iš fotolaboratorijos laikų, kuris jums įstrigęs iki šiol? 

– Aš buvau profesionalus fotografas, tad nebuvo didelių sentimentų savo darbui. Chirurgas neturi sapnuoti atliktų operacijų, miesto meras negali dieną-naktį rūpintis miestiečiais. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, tik dirba skirtingus darbus. Fotografas – tai specialybė, tai nėra išskirtinis menas. Arba moki gerai fotografuoti, arba improvizuoji kaip virėjas, kuriam iš atsitiktinių produktų gaunasi šiupinys... Improvizuojant visko pasitaiko, bet tai ne apie mane.

Per savo gyvenimą sukūriau gal dvylika fotolaboratorijų įvairiose šalyse, netikėčiausiose vietose. Manau, vieną įspūdingiausių įrengiau Klaipėdoje. Nepamenu, kokios šventės metu, bet gavęs kvietimą sudalyvauti menininkų kiemelyje, pasistačiau Juodą namelį, įrengiau jame fotolaboratoriją ir, grojant džiazo muzikai, vykdžiau sumąstytą akciją „Stringai“. Žmonės sėdėjo prie staliukų, klausė muzikos, performansą rodė Benas Šarka... Mano partnerė buvo dailininkė, poetė Dalia Bielskytė. Mes su Dalia į Juodą namelį pakviesdavome nužiūrėtą damą, užsidarydavom duris penkioms minutėms, o po to publikai išnešdavome kontaktiniu būdu atspausdintus ant fotopopieriaus damos  stringus. Publika lūžo, veržėsi pažiūrėti kaip tai daroma.  Man prisimenant šią akciją dabar atrodo kaip visiškas idiotizmas... Tačiau publika įsijautė į žaidimą, sakyčiau, alpo ir laukė užgniaužusi kvapą sekančios nuotraukos. Fokusas tame, kad viskas buvo paruošta iš anksto, niekas nepagalvojo, kad turime visą maišą stringų, nupirktų dėvėtų rūbų parduotuvėje, o  visos nuotraukos buvau padarytos iš anksto... Akcija užsitęsė, publika  linksminosi iki paryčių. Sakysite – kvailystė! Taip, sutinku, tačiau patikslinsiu: – Jaunystė–kvailystė! O kas mums draudžia kvailioti dabar?

– Kokia buvo Sendrauskų fotocentro reikšmė Palangos kultūriniame gyvenime? 

– Mes su žmona Viktorija 1995 m. gegužės 31 d. įsigijome patalpas, kurios dabar vadinamos fotocentru. Viktorija –  yra mano gyvenimo didžiausia sėkmė ir geriausia fotografijos verslo administratorė. Mes surizikavome: iš „Litimpeks“ banko nupirkome bankrutavusią parduotuvę „Centas“. Mokėjome už paskolą net 40 proc. metinių palūkanų. Pirmuosius metus labai vargome, kol sugebėjome atiduoti skolas, vėliau investavome į pažangias technologijas, taip vadinamus printerius. Kai finansinės problemos baigėsi, visus pinigus skyrėme mūsų sūnų, kurie baigė prestižinius universitetus, išsilavinimui.

Likusias verslo pajamas Viktorija man leisdavo švaistyti kultūrai ir menui. Aš galėjau vykdyti leidybą, remti „Palangos fotoklubo“ parodas, organizuoti fotografijos festivalius, tarptautinius projektus Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Kinijoje. Buvo laikai! Patikėkite, nuvežti šimto įrėmintų nuotraukų parodą „Prancūzų kultūros pėdsakai Lietuvos pajūryje“ į Périgueux (Prancūzija) kainuoja, tačiau kai į šią parodą ateina daugybė žiūrovų, miesto vadovai, žurnalistai ir visi stebisi Lietuvos kultūros paveldu, mūsų dėmesiu pasaulio kultūroms – pajunti, kad tai daryti yra verta. Tąkart pristatėme grafų Tiškevičių prancūzų kalba leisto Palangoje vasaros laikraščio „Plekšnė“ kopijas. Meras skaitė ir interviu Prancūzijos TV akcentavo, kad šių dienų prancūzai nebemoka taip vaizdžiai ir kaligrafiškai rašyti. Suminėti visus fotocentre užgimusius ir įgyvendintus projektus sudėtinga, tam reikalinga atskira analizė.

 – Kaip gyvuoja fotocentras Vytauto gatvėje? 

– Atsiradus skaitmeninei fotografijai, fotocentro poreikis ir apyvartos sumažėjo, tad teko perpus sumažinti patalpas. Dalį patalpų išnuomavome  kavinei, o likusioje dalyje veikia fotostudija, kur fotografuojame ir spausdiname nuotraukas. Deja, dažnai čia užsisakoma ir paskutinioji nuotrauka. 

– Gal tavo pradėtą veiklą planuoja tęsti sūnūs?

– Planavome, kad fotocentrą perims jauniausias sūnus Kristijonas. Jam, kaip trečiajam broliui iš pasakos, turėjo likti „Batuotas katinas“. Kristijonas, nepaprastai savarankiškas vaikinas, atsisakė palikimo, pasiėmė paskolą iš banko ir baigė prestižinį universitetą Anglijoje.  Jis tapo IT specialistu, kaip ir jo broliai Artūras bei Leonas. Fotocentras kažkada atiteks visiems broliams – ką jie sugalvos, tą ir padarys su juo.

Fotocentre fotografe nuo 1995 m. dirba Ingrida Macijauskienė. Tai žavi ir nepakartojama persona: ji niekada  nėra pavėlavusi į darbą, visus užsakymus atidavė laiku ir niekada niekas jai nėra išsakęs priekaištų – tai ne tik fotocentro, tai ir Palangos pasididžiavimas. Ingrida yra sukūrusi oficialius visų Palangos miesto merų portretus, ir tuo negali pasigirti nei vienas Lietuvos fotografas! 

– Kokios reakcijos lauki iš parodos lankytojų? 

– Grįžtu po devynių metų su paroda, tad manau, daugumos palangiškių reakcija bus: „Tu dar gyvas?!“ Sklinda daugybė gandų, kurie neturi jokio pagrindo, todėl beliks tik paneigti juos. Pavyzdžiui, neseniai buvau Palangos baseine, prie manęs priplaukė pažįstamas verslininkas ir sako: „Girdėjau, kad tu mirei, tai su broliu išgėrėme už tavo vėlės ramybę.“ Noriu pranešti, kad gandai apie mano mirtį, skyrybas su Viktorija ir bankrutavusį fotocentrą  yra gerokai perdėti (Tai Marko Tveno sąmojis). Sutikęs seną palangiškį, kviečiu  į  parodos atidarymą. Reakcijos netikėtos: – Aš draugavau su tavo tėvu, pažinojau tavo mamą, turiu senų nuotraukų... Nujaučiu daugybę pasakojimų ir atradimų.

– Ir pabaigai – koks jūsų svarbiausias pagautas gyvenimo kadras?

– Neturiu tokio… Geriausią mūsų gyvenimo kadrą užfiksavo fotografė Ingrida Macijauskienė. Šioje nuotraukoje mes su žmona Viktorija ir trimis mūsų sūnumis – Artūru, Leonu ir Kristijonu. Tai ne tik šeimyninė nuotrauka, o tiesiog tobulybė. Joje mes esame jauni, gražūs ir laimingi. Tai svarbiausias mano gyvenimo kadras. To linkiu visiems Palangos fotocentro klientams, mūsų draugams ir bičiuliams.

– O kas bus po parodos? Toliau ūkininkausite?

– Į Palangos kultūrinius vandenis grįšiu kitais metais. Iki tol užbaiginėsiu kaimo dešimtmečio projektą „Ganykla“, tai yra, toliau rūpinsiuosi savo arkliais, ožkomis ir avimis. Savo natūrinį ūkį vystysiu toliau.    Man užsiėmimas su gyvūnais yra savotiška terapija ir gamtos pažinimas.

– Tau 69-eri. Gal radai ar žinai kas yra gyvenimo prasmė?

– Žinoma – gyvenimo prasmė – būti laimingam, dalintis džiaugsmu ir nekenkti aplinkiniams. Laimė gyvena mumyse pačiuose ir žmonėse kurie mus supa – tai paprasta. Žmogaus paskirtis – spinduliuoti šviesą ir džiaugsmą. Depresija dažnai kyla iš nežinojimo... ir dvasinio tingumo. Aš nesu dievobaimingas filosofas, tad pacituosiu Dalai Lamą: „Gyvenimo tikslas yra būti laimingam. Tikroji laimė kyla iš šilto širdingumo ir rūpesčio kitiems“.

Primename: paroda veiks iki rugpjūčio 30 d., tad apsilankykite.