Žinomas fotografas Jonas Staselis fotografo „karjerą“ pradėjo dar pyplys Palangos paplūdimyje

Linas JEGELEVIČIUS, 2021-09-09
Peržiūrėta
599
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Jonas Staselis
Jonas Staselis

Tokio interviu gyvenime dar niekados neturėjau – Jonas Staselis, žinomas Vilniaus fotografas, iškeitęs Vilniaus šurmulį į ramybę Neringoje, atsakė į „Lietuvos pajūrio“, laikraščio „Palangos tiltas“, klausimus mindamas dviračio pedalus iš Nidos į Preilą. „Čia kelias – toks ramus ir lygus, kad galime visą valandą plepėti. Aš – su ausinukais“, – sakė Jonas, mano žurnalistikos studijų kursiokas.

– Jonai, kas nutiko, kad tu, linksmiausias, su visais bendrą kalbą randantis kurso (kartu studijavome 1991–1993 metais, – aut. past.) bernas, „pabėgai“ iš Vilniaus į Nidą?

– (Juokiasi). Tas bernas – tikiuosi, kad niekas nesupyks dėl šio žodžio – jau šį rudenį greičiausiai kelsis atgal į sostinę. Nebent karantiną pratęstų. Praėjusią vasarą buvau išrinktas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentu (Jonas Staselis iki šiol yra Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas, – aut. past.). Kol karantinas, su žmona Gerda nusprendėme būti čia, Nidoje. Juk jokio skirtumo, ar kalbėti su žmogumi per kompiuterio ekraną, jam esant vos už trijų kilometrų nuo tavęs, ar tai daryti jam esant už 300 kilometrų.

2016 metais baigiau savo darbus kaip Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas (juo buvo nuo 2009-ųjų, – aut. past.), o Gerda vis svajojo keltis iš didmiesčio arčiau gamtos. Susidėliojo palankios galimybės ir nuo 2017 m. apsisprendėme išmėginti pagyventi Nidoje. Tikrai taip neįvyko, kaip kas nors galvotų, kad turtingas fotografas Neringoje įsigijo butą iš savo santaupų (šypsosi). Tiesiog Gerdos šeima nuo seno turėjo ten vasaros būstą. Bet Neringą ir iki atsikėlimo aš pažinojau gan gerai: juk septynerius metus rengiau čia Lietuvos fotografų sąjungos seminarus. Ir su vietiniais žmonėmis buvau nemažai bendravęs.

Nors abu su Gerda esame vilniečiai ir abu mylime Vilnių, drastiškai pakeitėme savo gyvenimą ir dėl ekologijos faktoriaus – daug žalumos ir gryno oro, mažiausiai ūkinės taršos nei Kuršių nerijoje, ko gero, niekur kitur nerasi. Neslėpsiu, abu jautėmės ir pavargę, tarsi voverės „sukdamiesi“ Vilniuje. Tačiau po ketverių metų lėtojo gyvenimo Nidoje į tą nesibaigiantį įvykių ratą Vilniuje jau žiūriu kitaip, gal filosofiškiau. Ir atvirai – jis jau neatrodo toks beprasmis.

Kalbant paprastai, tiesiog norisi būti ten, kur jautiesi patogiai, gerai. Anksčiau ar vėliau gyvenime ateina suvokimas, kad negali visą gyvenimą būti visur tik pirmas, geriausias, svarbiausias, nuostabiausias ar nepakeičiamas. Matyt, ir man toks suvokimas atėjo.

Tačiau ir čia, Kuršių nerijoje, su Gerda nenuobodžiaujame: juk daug ką galime padaryti nuotoliniu būdu. O nuo 2018 metų organizuojame jaunųjų fotografų plenerą „Uždaros teritorijos“, su vertinančia fotografiją vietos bendruomene susiburiame į „Fotografinio bendruo(a)meniškumo“ veiklas, yra idėjų, kaip toliau galima būtų plėtoti kūrybines ir kultūrinių patirčių veiklas. 

Savo aktyvią fotožurnalisto veiklą esu baigęs 2009 metų rudenį (Jonas Staselis nuo 1991 metų yra dirbęs žurnale „Moksleivis“, nuo 1992 metų dirbo fotografu dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir nuo 2005 metų žurnale „Žmonės“, – aut. past.), bet noras pasidalinti savo patirtimi man niekur nedingo.

Džiaugiuosi, kad tokio pirmojo plenero meno vadovu sutiko būti žinomas fotomenininkas Gintautas Trimakas.

Tiesą pasakius, po šio plenero, kaip sakau, vėl „užsikabinau“ stipriau už fotografijos – fotografuoju juosta dviem juostiniais fotoaparatais ir mobiliuoju telefonu. O rimto skaitmeninio aparato Neringoje net neturiu.

Išties, kitiem gal ir keista atrodys, kad fotografuoju ir mobiliuoju telefonu. Bet man svarbiausia – ne įranga, o pasaulio pajutimas ir jo perdavimas.

– Kaip dažnai Nidoje sulauki skambučių iš savo giminaičių ar draugų su prašymais juos savaitei priimti į svečius?

– Vasarą mes praktiškai patys nebūname namuose. Atvirai kalbant, vasaros laiką išsidaliname tarp giminaičių bei dalį skiriame nuomai. Vasarai pasibaigus, mes patys kviečiame savo kolegas ir bičiulius pas save. Ypač rugsėjo mėnesį, kai čia vyksta fotomenininkų seminarai.  Bet patikėk: pakaktų vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek svečių mus aplankė per tuos ketverius metus.

Pats žinai, jau metus su trupučiu gyvename karantine, kuris sujaukė visų planus ir gyvenimus. Be to, iki jo pradžios pernai kovą dauguma mūsų pažįstamų taip viską skaičiuodavo: „Aha, atvažiuosi į Neringą penktadienį vėlai vakare – tam sugaiši keturias valandas su trupučiu. O sekmadienį popiet vėl ruoškis ilgai kelionei atgal. Argi apsimoka?“

– Ar dažnai tave Neringoje susiranda turtingi rusai ir siūlo krūvą pinigų, kad nufotografuotum jų vaikus?

– (Juokiasi). Geras verslo planelis! Ačiū tau. Bet patikėk: kol kas nė vienas rusas manęs to neprašė čia. Tiesą pasakius, panašų verslo planelį esu jau apmąstęs. Tiesa, idėją truputį „nusižiūrėjau“ iš Palangos, kur vasarą J. Basanavičiaus gatvėje už fotografiją su smaugliu prašo penkių eurų, ar ne?

Tad mintis mano buvo tokia: nueiti prie jūros, marių vakarinės krantinės, nufotografuoti žmones prie jos su juostiniu fotoaparatu – tiesa, be dramblių ir slibinų (juokiasi, – aut. past.), juostą per naktį išryškinti ir kitą dieną tiems žmonėms įteikti tikrą sidabro atspaudo fotografiją, naktį atspaustą namų fotolaboratorijoje – tokią, kokiose yra užfiksuoti daugelio mūsų seneliai, bei tą fotojuostos, kurioje jie užfiksuoti, atkarpėlę. Skaitmeninio amžiaus laikais idėja turbūt yra verta dėmesio, ar ne?

– Jonai, esi Neringos miesto savivaldybės Antikorupcijos komisijos narys. Ar esi sučiupęs vietos politiką su maišu neaiškios kilmės pinigų?

– (Juokiasi). Su maišu nesu (sučiupęs). Kai galvoju apie šią komisiją, mane apima liūdesys. Juk ją „kuruoja“ savivaldybės administracijos direktorius, kuris, tiesą pasakius, neskuba atsakyti į kai kuriuos komisijos ir narių paklausimus. Tokia padėtis yra ir daugelyje kitų Lietuvos savivaldybių. Man dėl to – liūdna. Tai atrodo tiesiog skaidrumo imitacija ar nesiskaitymas, ar ne?

Manau, kad irzti kalbėdamas apie politiką, tad pakaks apie ją. Esu viename straipsnyje aptikęs tokius žodžius apie tave: „Nuo trejų metų ant kaklo pasikabinęs fotoaparatą jis vaikščiodavo Palangos gatvėmis, pajūryje stabdydamas žmones ir prašydamas juos pozuoti“. Tikrai tai darei?

– Ar ten tikrai parašyta, kad tai dariau Palangos gatvėse? (Juokiasi).

– Taip.

– Oi, ne. Gatvėse to tikrai nedariau. Žmones užkalbindavau Palangos paplūdimyje. O mano mama sako, kad ypač Palangos botanikos parke mėgau tai daryti. Ji tai tikrai geriau žino (juokiasi). Ant kaklo nešiodavausi dėdės padovanotą seną, bet neveikiantį fotoaparatą. Nors tebuvau trejų metų pyplys, ir aš tai gerai prisimenu. Ypač man noriai pozuodavo jaunos poros, nors jos gerai suvokdavo, kad mažylis priešais juos niekada jiems nepadarys jokių nuotraukų (juokiasi, – aut. past.).

Bet kai buvau 10 metų, gimtadienio dovanų gavau fotoaparatą „Smena 8M“, kuris tuo metu buvo vienas populiariausių tokio amžiaus vaikams. Ėmiau fotografuoti. Vieną kartą net turėjau galimybę fotolaboratorijoje nuotraukas atsispausdinti.

Lūžis įvyko, kai būdamas 14 metų ėmiau lankyti jaunųjų technikų būrelį. Pradėjau dalyvauti įvairiuose konkursuose, gavau ne vieną apdovanojimą. Fotografavau klasiokus per pamokas, po pamokų leidžiančius laisvalaikį. Jie buvo mano pirmieji ir pagrindiniai herojai.

– O dabar, asmens duomenų įstatymo laikais, tapo sunkiau fotografuoti? Esi susidūręs su negeranoriškais žmonėmis, kurie, išvydę fotokamerą, tave aprėkė?

– Na, pirmiausia, aš dabar gerokai mažiau fotografuoju nei, sakykime, prieš 10 metų. Bet mane gyvenime liūdina absurdai. Suprantu, kad asmenų duomenų apsauga – reikalinga, iki tam tikro lygio. Bet jeigu žmogus yra gatvėje, tai yra viešoje vietoje, drausti jį fotografuoti man skamba absurdiškai. Jokiam vaikui gi gatvėje neskubame uždėti N18 (tai yra skirta suaugusiems žiūrovams nuo 18 metų, – aut. past.) akinių tam, kad apsaugotumėme jį nuo to, ką jis mato gatvėje. Ar ne?

– Ar turi brangiausią nuotrauką? Ir kodėl ji tokia?

– Chm. Įdomus klausimas. Ko gero, dvi tokias turiu. Vieną – seną, o kitą – pakankamai naują. Pirmoji – bene 1992-aisiais daryta, kuomet prie Seimo vyko mitingas. Aš užfiksavau su demonstrantais diskutuojantį Vytautą Landsbergį. Toje nuotraukoje ir žmonės, ir jis, saugomas apsaugininkų, – pikti. Tai aiškiai matyti. Daug dramos toje nuotraukoje. O kita, daryta 2018 metų vasarį Kuršių nerijoje, einant prie Pervalkos švyturio. Joje yra pavaizduota mano žmona Gerda. Už šią nuotrauką gavau savo antrąjį „Auksinį kadrą“ Lietuvos spaudos fotografijos konkurse.

– Kokį patarimą duotum mažai mergaitei ar berniukui, kurie tavęs klaustų, kaip tapti geru fotografu?

– Svarbiausia, tikėti tuo, ką darai. Su tikėjimu atsiras ir pasitikėjimas savimi, tikrumas ir autentiškumas. Fotografijos vertę ir unikalumą sukuria ne priemonė, kokia ji yra sukurta, o fotografijos kalba, turinys ir emocija.

Kokios fotografijos niekada nedarytum?

– Tas bernas, apie kurį mūsų pradžioje užsiminei, tuomet, kol dirbo žiniasklaidoje, galvojo, kad, ko gero, niekada gyvenime nefotografuos gamtos (juokiasi, – aut. past.). Tačiau ir bernas tuo dabar užsiiminėja (juokiasi, – aut. past.). Nedariau ir nedarysiu fotografijų, kurių vaizdai „išeina“ už moralinių ribų, jų suvokimo.

Tik, matyt, bėda, kad šiais laikais tos ribos jau tampa ar tapo labai neryškios ar jų visai nėra.

Bet paparacinė veikla man iki tam tikro lygio yra priimtina ar gali būti net naudinga – kaip ir dalis invazinių dalykų.

– Ar darai moterų ir vyrų fotoaktus?

– Dabar nedarau. Tačiau esu fotografavęs juos jaunystėje, studijoje. Nematau tame nieko nei gėdingo, nei blogo. Svarbiausia, abipusis pasitikėjimas tokiu atveju. O kurdamas fotoaktą turi dėmesį telkti fotografijai, o ne geisti objekto. Negaliu pažadėti, kad fotoaktų nebus mano kūryboje ateity.

– Ar gali atskirti nuotrauką, darytą tūkstančio eurų vertės skaitmeniniu telefonu,  nuo nuotraukos, darytos profesionalia fotokamera su 10 tūkstančių eurų vertės lęšiu?

– Jeigu man duotum jų lyginimui specialią kompiuterinę programą, jas atskirčiau. Bet jeigu jas abi pamatyčiau „Facebook“, gal ir ne. Žinoma, jeigu jose nebūtų akivaizdžių specifinių optikos dalykų – telefonai turi tam tikrus optikos apribojimus, dėl jų kompaktiškumo.

Bet kalbant iš meninės pusės, nematau jokio skirtumo (ar fotografija daryta mobiliuoju telefonu ar profesionalia fotokamera, – aut. past.). Pavyzdžiui, anksčiau minėtoji mano žmonos Gerdos nuotrauka, kuri man pelnė antrąjį „Auksinį kadrą“, daryta būtent mobiliuoju telefonu.

Vėlgi – svarbiausia, kokią emociją, žinią, turinį siunčia fotografija. Technika man nėra esminis dalykas. Kaip sakiau, svarbiausia, kiek pats fotografas „įdeda“ savęs ir savo autentiškumo į fotografiją ir ar „užmezga“ grįžtamąjį ryšį su žiūrovu.

– Tu esi laimingas?

– Taip.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Pirmadienį, rugsėjo 13 d., Palangoje, paplūdimyje, rastas moters lavonas.


Tokio interviu gyvenime dar niekados neturėjau – Jonas Staselis, žinomas Vilniaus fotografas, iškeitęs Vilniaus šurmulį į ramybę Neringoje, atsakė į „Lietuvos pajūrio“, laikraščio „Palangos tiltas“, klausimus mindamas dviračio pedalus iš Nidos į Preilą. „Čia kelias – toks ramus ir lygus, kad galime visą valandą plepėti. Aš – su ausinukais“, – sakė Jonas, mano žurnalistikos studijų kursiokas.


Šiemet dar daugiau didelio meistriškumo sportininkų ir trenerių nusprendė studijuoti ir siekti aukštojo mokslo diplomo. Tarp jų – ir ilgametis Lietuvos vyrų rinktinės krepšininkas Renaldas Seibutis. Jis kartu su kitais Lietuvos sporto universiteto (LSU) studentais pradėjo Treniravimo sistemų programos bakalauro studijas


Palangoje krepšininko talentą išsiugdęs Renaldas Seibutis, kurorto krepšinio klubo „Palangos kuršiai“ bendrasavininkas (dar ne seniukas, vyrui – vos 34-eri) surakintas nugaros skausmų, pagalbos spalio pabaigoje parvažiavo ieškoti į Lietuvą. „Oi, ne, nežinau, ką man daktarai pasakys, bet sportinių batelių ant vinies kabinti dar...


Žinomas šalies ekonomistas, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas tvirtina, kad šalies ekonomika pasiekė augimo ciklo piką. „Tendencijos šiais metais nekilnojamojo turto rinkoje rodo, kad netrukus jį pakeis leidimasis. Tik koks jis bus: „minkštas“ ar „kietas“ kaip 2008-aisiais?“ – sakė jis....


Vakar naujuosius mokslo metus tradiciškai pradėjo Trečiojo amžiaus universiteto studentai. Gausiai susirinkę studentai į Palangos senosios gimnazijos salę sulaukė daug sveikinimų, o ir patys sveikino vieni kitus. Naujus mokslo metus pradėjo beveik 400 studentų.


TAU studentai pradėjo naujuosius mokslo metus

Rasa GEDVILAITĖ, 2016 10 06 | Rubrika: Miestas

Palangos Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentai antradienį pradėjo naujuosius mokslo metus. Palangos kurhauzo salėje, kur ir vyko šventinis renginys, vos tilpo visi aktyvieji senjorai, pasiryžę energingai kibti į mokslus. Naujuosius mokslo metus pradėjo kiek daugiau nei 380 studentų, kurie mokysis keturiuose fakultetuose: Dvasinės kultūros, Kraštotyros ir turizmo, Menų...


Vakar, balandžio 7 dieną, visame pasaulyje buvo minima Pasaulinė sveikatos diena. Jos metu Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Palangos departamente lankėsi profesorius, habilituotas medicinos mokslų daktaras, urologas nefrologas Balys Dainys, pakviestas ambasadoriaus, Ministro Pirmininko patarėjo sveikatos klausimais Antano Vinkaus.


Ilgąjį „mindauginių“ savaitgalį Palangos miesto svečius bei poilsiautojus svilino saulė, tad nenuostabu, kad paplūdimyje žmonių buvo gausiau nei silkių statinėje. Bėda, kad jų dalis pažeidinėjo miesto nustatytas viešosios tvarkos taisykles, kurių, beje, keli tuzinai. Palangos miesto savivaldybės paplūdimių ir jų maudyklų įrengimo bei eksploatavimo ir saugaus elgesio...


Palangos komunalininkai baigia įrengti medinę aikštelę paplūdimyje, kurioje grožėtis jūra bei vasaros saulėlydžiais bus patogu neįgaliesiems. Ties Birutės parku, netoli poilsio namų „Palangos žuvėdra“ esančiame paplūdimyje žmonėms su negalia pritaikyti ir privažiavimai prie jūros – nutiesti patogūs mediniai takai per kopas, kopose įrengta apžvalgos aikštelė...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius