Palangos klebonas Kęstutis Balčiūnas: „Svarbiausia – mokėti džiaugtis mažais dalykais“

Žurnalistė Agnetė Benetytė

Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų parapijos klebonui Kęstučiui Balčiūnui neseniai sukako 50 metų. Ši sukaktis sutapo su dar viena itin reikšminga data – 25-erių metų kunigystės jubiliejumi. Parapijiečiai klebonui surengė ne vieną jautrią staigmeną, dėkodami už jo nuoširdžią tarnystę, dvasinę paramą, padrąsinimą ir nuolatinį buvimą šalia žmogaus. „Svarbiausia – mokėti džiaugtis mažais dalykais, nes būtent iš jų susideda tikras gyvenimo grožis. Mes gyvename labai gerai – tereikia tai pastebėti ir už tai padėkoti,“ – K. Balčiūnas sakė „Palangos tiltui.“

–  Gerbiamas klebone, 50 metų jubiliejus – brandos ir patirties laikas. Kaip pats apibūdintumėte šį savo gyvenimo etapą? Kas Jums šiandien atrodo svarbiausia?

–  Brandos etapas, man atrodo, yra pats gražiausias. Gyvenimas prabėgo taip greitai, kad net nesijaučia, jog jau praėjo penkiasdešimt metų. Šiandien svarbiausia – toliau nešti šviesą ir meilę visiems žmonėms.

–  Kunigystės kelias – pašaukimas. Kas Jus labiausiai motyvuoja kasdienėje tarnystėje ir padeda išlikti ištikimam savo misijai?

–  Labiausiai motyvuoja tarnystė kitam žmogui. Dievo įsakymas mylėti kitą kaip save patį labai konkrečiai realizuojasi per tarnavimą – su meile, kantrybe ir atsidavimu.

–  Kaip Jūs pats, kaip asmuo, augate ir stiprėjate per kunigišką tarnystę? Ar yra dalykų, kurių ši tarnystė Jus išmokė labiausiai?

–  Kunigystė mane labiausiai išmokė savanorystės dvasios ir visiško atsidavimo kitam žmogui. Didžiausią stiprybę gaunu maldoje – asmeninėje maldoje, adoracijoje prie Švenčiausiojo Sakramento. Daug tylos, daug pasitikėjimo Dievo meile. Taip pat labai svarbi ir atsidavimo Marijos globai patirtis.

–  Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija turi ypatingą istoriją ir veidą. Kuo ši parapija Jums yra išskirtinė ir artima?

–  Palanga – nuostabi parapija. Čia daug žmonių ateina melstis, prašyti pagalbos, ieškoti užuovėjos. Labai jaučiama meilė Dievo Motinai. Tačiau labiausiai mane sužavėjo bendruomenė – žmonės moka tarnauti vieni kitiems, ištiesia pagalbos ranką. Galbūt ne visi tai pastebi, bet aš matau labai daug nuoširdaus, tylaus gėrio.

–  Kokią parapijos bendruomenę matote šiandien? Kokie žmonės ją labiausiai kuria ir stiprina?

–  Palanga – augantis miestas. Bendruomenėje daug vyresnio amžiaus žmonių, bet kartu jaučiama graži vienybės dvasia. Labai svarbi savanorystė: „Caritas“, Maltiečiai, kitos organizacijos. Visa tai apjungia bendruomenę ir kuria meilės atmosferą.

–  Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti vadovaujant parapijai, ir kas teikia daugiausia džiaugsmo?

– Didžiausias džiaugsmas – bendras rezultatas. Kai matai, kad darbai padaryti atsakingai, iki galo, kartu su bendruomene, supranti, jog tai ne vieno žmogaus, o visų bendras pasiekimas. Džiaugsmą teikia žmonių augimas, bendri projektai ir įvairios iniciatyvos.

Iššūkių, žinoma, yra, bet juos stengiuosi įveikti malda. Dievas veikia tyloje – ne šūksniuose ar triukšme.

–  Kokius svarbiausius darbus ar projektus artimiausiu metu planuojate parapijoje?

— Šiuo metu vyksta parapijos namų išorės restauracija. Tikimės ją užbaigti kitais metais – viskas priklausys nuo finansavimo. Ateityje planuojame sutvarkyti teritoriją, stiprinti parapijos savarankiškumą, taip pat laukia bažnyčios vidaus remonto darbai ir išorės apšvietimo tvarkymas. Darbų tikrai netrūksta.

–  Ar lieka laiko poilsiui ir pomėgiams?

–  Taip, tikrai lieka. Labai mėgstu vaikščioti gamtoje – tai ir poilsis, ir malda. Dažnai vaikščiodamas kalbu rožinį, gamta grožiuosi vedžiodamas savo šunį. Taip pat mėgstu skaityti, domiuosi istorija, fotografuoju, o kai leidžia laikas – keliauju.

–  Palanga – kurortinis miestas, turintis savitą ritmą. Kaip tai veikia parapijos gyvenimą ir sielovadinį darbą?

–  Čia susirenka žmonės iš visos Lietuvos ir net iš įvairių kultūrų. Kunigas turi mokėti prisitaikyti, išklausyti kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra. Vasarą žmonės labai natūraliai užsuka į bažnyčią – pasimelsti, padėkoti, pabūti tyloje.

–  Kaip vertinate gyvenimą ir darbą Palangoje?

–  Palangoje gera ne tik tarnauti, bet ir gyventi. Manau, tai viena geriausių vietų gyventi Lietuvoje.

–  Kokie Jūsų asmeniniai lūkesčiai ateičiai?

— Norisi kasdien augti dvasiškai, toliau pažinti pasaulį, kad galėčiau geriau suprasti žmogų ir rasti jam reikalingus atsakymus.

–  Ką norėtumėte palinkėti Palangos parapijos bendruomenei pradedančiai 2026-uosius?

–  Linkiu daug meilės, sveikatos ir stiprybės. Svarbiausia – mokėti džiaugtis mažais dalykais, nes būtent iš jų susideda tikras gyvenimo grožis. Mes gyvename labai gerai – tereikia tai pastebėti ir už tai padėkoti.

Asmeninio albumo nuotraukos