Palangiškio Lino Žulkaus kūryba žengia į tarptautinę sceną – lietuviškas medis sudomino Londono žvaigždes

Agnetė Benetytė

Palangos tautodailininko, medžio skulptoriaus Lino Žulkaus kūryba vis drąsiau peržengia Lietuvos ribas ir sulaukia tarptautinio dėmesio. Kovo viduryje menininkas savo darbus pristatė Londone vykusiame TRI dizaino festivalyje – viename iš renginių, lydinčių prestižinę Londono dizaino savaitę. Tai buvo ne tik pirmasis jo kūrybos pasirodymas Jungtinėje Karalystėje, bet ir reikšmingas žingsnis į platesnę meno rinką. „Parodos svečių įvairovė mane maloniai nustebino – tarp jų buvo ir žinomų britų kino aktorių bei režisierių,“ – „Palangos tiltui“ sakė L. Žulkus.

– Kovo 14–15 dienomis dalyvavote TRI dizaino festivalyje Londono dizaino savaitės metu. Kokią patirtį parsivežėte iš šio renginio ir kaip Jūsų kūrybą priėmė tarptautinė auditorija?

– Taip, teko dalyvauti šiame festivalyje. Mano ir vietinės tekstilininkės Marthos Hussey darbų pristatymas vyko Timothy Oulton dizaino galerijoje, kurioje galima įsigyti prabangių baldų, šviestuvų ir įvairių interjero aksesuarų. Šiam renginiui specialiai sukūriau taikomojo meno kūrinių: dekoratyvinių vazų, šviestuvų, skulptūrų ir kt., nes festivalio tema buvo taikomasis menas.

Tai buvo labai įdomi patirtis. Pirmą kartą savo kūrybą pristačiau Jungtinėje Karalystėje, Londone. Ypač esu dėkingas savo pagalbininkei ir parodos organizatorei Erikai Stasiulevičiūtei už milžinišką darbą – galerijų paiešką, kvietimų organizavimą ir administravimą (išsiųsta daugiau nei 1200 kvietimų, apsilankė keli šimtai meno gerbėjų), derybas su vadybininkais bei rėmėjais.

Parodos svečių įvairovė mane maloniai nustebino – tarp jų buvo ir žinomų britų kino aktorių bei režisierių. Susipažinau su aktoriumi Sean Cronin (vaidinusiu filmuose „James Bond“, „Mumija“, „Misija: neįmanoma“, „Harry Potter“ ir kt.), režisieriais Oliver Prout (BBC serialo „EastEnders“ režisierius) ir Peter Dimitri’s (BAFTA apdovanojimą pelnęs režisierius). Renginio metu bendravau su meno žinovais, kolekcininkais, verslininkais, atsakinėjau į jų klausimus apie kūrybą.

Maloniai nustebino ir vienas jaunas virtuvės šefas, turintis dvi „Michelin“ žvaigždutes – jam ypač patiko mano paukščiai-šviestuvai, kuriuos norėtų panaudoti savo naujai atidaromame restorane. Taip pat sulaukiau nemažai žiniasklaidos dėmesio – žurnalistai domėjosi mano kūryba ir veikla. Buvo gera sutikti ir tautiečių, studijuojančių bei dirbančių Londone. Esu nuoširdžiai dėkingas visiems lankytojams už jų laiką ir dėmesį – juk Londone atstumai dažnai skaičiuojami valandomis.

–Kas užsieniečius labiausiai sudomino? Ką jie pirko, o ką užsakė? 

Ten užsienietis buvau aš, o jie – vietiniai (juokiasi). Tie, kurie atėjo, tikrai domisi menu, todėl bet kokia svečio iš kitos šalies paroda jiems yra įdomi. Apie verslą tiesos nepasakysiu, o meluoti nenoriu.

–Ar turėtume sunerimti, kad dabar visi jūsų darbai iškeliaus į užsienį, o kraštiečiams taps nebeprieinami?

–Ne paslaptis – pusė mano darbų iškeliauja už Lietuvos ribų. Tačiau nesijaudinkite – visiems užteks (juokiasi).

–Kokia jūsų srities kūrybos situacija pasaulyje? Ar turite kolegų kitose šalyse, kuriančių iš medžio?

–Seku pasaulines medžio drožėjų veiklas internete. Labai įdomu pamatyti, kas naujo ir išskirtinio sukuriama. Pažįstu medžio drožėjų iš Italijos, Švedijos, Prancūzijos. 

Vieną kolegą sutikau Kobuletyje (Palangos mieste partneryje Sakartvele). Kobulečio savivaldybės darbuotojai nuoširdžiai pasistengė – surado vietinį medžio drožėją ir net suorganizavo vizitą pas jį. Menininkas dirba koledže, moko studentus meninės drožybos. Jis aprodė savo dirbtuves ir nuostabius sukurtus darbus. Praleidau pusdienį kalbėdamasis apie menus, įrankius ir kitus dalykus. Netrūko ir vaišių. Tačiau juokingiausia tai, kad apie talentingą menininką, gyvenantį tame pačiame mieste, mano dėka pirmą kartą sužinojo ir Kabulečio kultūros skyrius.

– Jūsų kūryboje jaučiamas ypatingas ryšys su medžiu ir jo prigimtimi – kaip gimsta jūsų darbai? Ar pirmiau atsiranda idėja, ar ją padiktuoja pati medžiaga?

– Visaip būna. Kartais randu įdomią medžio šaką ar gumbą, tada ir pradedu fantazuoti, kas iš to galėtų gimti – paukštis, kaukė, vaza ar dar koks kipšas. Kitais atvejais temą padiktuoja užsakovas, tarkime, kai reikia sukurti prizą sportinių varžybų nugalėtojams ar muzikinių varžytuvių laureatams. O kai reikia pasveikinti religingą žmogų, drožiu rūpintojėlį. Neretai valstybės vadovai, vykdami vizitų į užsienio šalis, dovanoms renkasi mano kurtus suvenyrus su gintaru. Darbus kuriu iš medžio ir puošiu juos gintaru, elnių ir briedžių ragais. Kaip tik šiomis dienomis gavau užsakymą sukurti prizą Palangos šachmatų turnyro, skirto mano tėvui – tautodailininkui, skulptoriui, šachmatininkui ir šachmatų klubo Palangoje įkūrėjui Albertui Žulkui – atminimui. Taip gimsta dar vienas prasmingas kūrinys.

– Jūsų darbuose atsispindi baltų simbolika ir liaudies tradicijos. Kaip atrandate pusiausvyrą tarp tradicijos ir šiuolaikinės meninės kalbos?

– Tradiciniai ornamentai ir raštai man yra pagrindas, o po to jau galiu improvizuoti, tarsi džiazuoti.

–Ar įsivaizduojate save be kūrybos – ar galėtumėte nekurti?

– Kūryba man yra gyvenimo būdas. Pirmiausia tai, ką darau, turi patikti man pačiam, o tik po to palieku žiūrovams, užsakovams ir kritikams spręsti bei vertinti. Be kūrybos negalėčiau gyventi.

– Gyvename sparčiai besikeičiančiame, technologijų kupiname pasaulyje – kaip jame sekasi kurti menininkui, dirbančiam su natūralia, „lėta“ medžiaga, tokia kaip medis?

– Technologijos padeda pagreitinti procesus, bet ne kūrybą. Idėjos kartais ateina greitai, o kartais labai pamažu vaikšto mintyse – būna, kad tik po kelerių metų baigiu pradėtą darbą. Esu įvaldęs kompiuterinio skaitmeninio valdymo stakles ir kompiuteriu programuoju savo sumanymus. Esu sukūręs nemažai amuletų, naudodamas senuosius baltų ornamentus. Šios staklės ypač padeda tuomet, kai reikia tiksliai tiražuoti darbus. Taip apjungiu kūrybą su technologijomis. Vis dėlto pieštukas ir popierius – mano mėgstamiausios priemonės idėjoms fiksuoti, o elektriniai įrankiai niekada nepakeis tradicinių – kalto ir kirvio. Mano medžio drožiniai užbaigiami tik rankomis – joks aparatas nesuteiks medžiui tiek šilumos, kiek savos rankos.

– Koks Jūsų darbų kelias iki pirkėjo ar kolekcininko – ar lengva juos parduoti, ar menas Lietuvoje yra pakankamai vertinamas ir atlyginamas?

– Čia tuo pat metu labai paprasta ir labai sudėtinga. Pirmiausia reikia kažką sukurti, o tik po to galima ir parduoti. Dabar yra daug privačių galerijų, parduodančių meno kūrinius, kuriose eksponuojami ir mano darbai. Savo kūryba dalinuosi socialinių tinklų platformose, tad daugelis klientų atvyksta tiesiai į dirbtuves, norėdami užsisakyti vieną ar kitą kūrinį.

Kainos? Kiek noriu, tiek ir prašau! (juokauju). Nes iš tiesų niekas nemato, kiek pastangų įdėta ir kiek laiko sugaišta. Svarbiausia – neperlenkti lazdos.

– Ką Jums reiškia Palanga – ar tai vieta, kurioje gimėte ir augote? Kaip šis miestas ir jo žmonės formavo Jus kaip kūrėją?

– Palanga – mano gimtasis miestas, labai brangus širdžiai. Čia gimiau ir gyvenu, ir kitur kraustytis nenorėčiau. Didžiausias mano mokytojas ir įkvėpėjas buvo mano tėvas Albertas Žulkus. Jis išmokė mane visų medžio drožybos subtilybių, už ką esu jam be galo dėkingas.

– Ar linkėtumėte savo vaikams rinktis menininko kelią? Kaip vertinate tokio pasirinkimo privalumus ir iššūkius?

– Sūnus Justas po anglų kalbos studijų apsigynė antrąjį bakalauro diplomą Dailės akademijoje. Kiekvienas renkasi savo kelią – niekam nieko nereguliuoju.

– O kai padedate įrankius į šalį... koks Jūsų laisvalaikis? Kur randate tylą, įkvėpimą ir atokvėpį?

– Esu buriavimo entuziastas. Paburiuoju burine valtimi Platelių ežere, o kai papučia pietvakarių vėjas – lekiu per bangas Baltijos jūroje su jėgos aitvaru. Jūra, vėjas, gera muzika ir teatras, o kartais – visiška tyla, yra patys geriausi mano įkvėpėjai.

Aktorius Sean Cronin, Erika Stasiulevičiūtė, Linas Žulkus. Liv Streeten nuotrauka

Linas Žulkus. Georg Groves- Luma Group nuotrauka

Lino Žulkaus kūrinys „Karalius“. Asmeninio albumo nuotrauka

Lino Žulkaus kūrinys „Paukštis“. Asmeninio albumo nuotrauka