105 metai nuo istorinio sprendimo: Palanga Lietuvai

Ar kas nors galėtų bent pagalvoti ar įsivaizduoti, jog svarbiausias ir didžiausias mūsų šalies kurortas, vasaros sostinė Palanga, dabar galėtų priklausyti ne Lietuvai, o kaimyninei Latvijai? Tikriausiai ne, bet kaip gi atsitiko, kad daugiau nei prieš šimtą metų, Lietuva ir Latvija gana aštriai diskutavo klausimu – kam gi turi priklausyti Palanga? Apie tai – ir šis straipsnis, skirtas 105-osioms Palangos grąžinimo Lietuvai metinėms paminėti.

Lietuvybės apraiškos Palangoje

Šiais laikais turbūt neatsirastų nei vieno lietuvio, kuris suabejotų, jog Palanga – lietuvių, bet kad įsitikintume, jog ji tikrai „lietuviška“, verta prisiminti keletą nenuginčijamų istorinių faktų. 

Palanga – viena senesnių Lietuvos gyvenviečių, kurioje pirmieji gyventojai apsigyveno dar III tūkst. prieš Kristų. Jau X amžiuje čia buvo įsikūręs kuršių genties prekybos centras, turėjęs visus ankstyvojo miesto bruožus. Šiandien jau mirusios kuršių kalbos istorinis palikimas yra ir Palangos vardas, reiškiantis žemas, pelkėtas vietas.

Viduramžiais pajūrio gyvenvietė domino ne tik pirklius, teko gintis nuo vikingų, vėliau – nuo Livonijos, Kryžiuočių ordinų. 1410 m., laimėjus Žalgirio mūšį, kuriam vadovavo iš Palangos kilusios kunigaikštienės Birutės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus Vytautas, pajūrio puldinėjimai sustabdyti. 1435 m. gruodžio 31 d. pasirašius Bresto taikos sutartį, Palanga galutinai atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (toliau – LDK). Palangoje iki šiol išlikęs viduramžius menantis, palangiškių dėl religinės, kultūrinės ir istorinės reikšmės garbinamas simbolis – Birutės kalnas. Netyla ir šimtametė legenda bylojanti apie vaidilutės Birutės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio meilę.

XIX a. pabaigoje, carinės Rusijos imperijos okupacijos metu, per Palangą, kuri buvo pasienio su Prūsija miestas, gabenta draudžiama lietuviška spauda, o 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje suvaidintas pirmasis, Lietuvos dabartinėje teritorijoje, viešas lietuviškas mėgėjų teatro spektaklis – Keturakio komedija „Amerika pirtyje“.

Lietuvybė pajūrio krašte buvo puoselėjama ir leidžiant lietuviškus leidinius. Bene žymiausias kūrinys, pirmasis Lietuvos geografijos ir kultūros vadovėlis, parašytas beletristine forma – „Palangos Juzė“. Jo autorius – aktyvus lietuvybės puoselėtojas vyskupas Motiejus Valančius. 

1920 m. birželio 14 d. gyventojų surašymo duomenimis, Palangos miestelyje gyveno 808 lietuviai, 452 žydai, 100 latvių, 39 vokiečiai ir 39 lenkai, o visame Palangos valsčiuje – 1032 lietuviai ir 673 latviai.

Priežastys dėl kurių kilo Palangos klausimas

Tam, kad suprastumėme priežastį, nulėmusią dviejų kaimyninių šalių ginčą, turime nusikelti į 1795 m., kai po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Lietuva neteko visų LDK priklausiusių žemių. Priešingai nei Suomija ar Lenkija, ji nebuvo pripažinta kaip atskiras administracinis vienetas, o inkorporuota į Rusijos imperijos gubernijų tinklą. Apie 1802 m. istorinės Lietuvos teritorijoje susiformavo gubernijos: Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko ir Mogiliavo. Istoriškai lietuviška (žemaitiška) Palangos sritis, 1819 m. nuo Vilniaus gubernijos atjungta ir prijungta prie Kuršo gubernijos. Taip norėta suvienodinti muitų rinkimo tvarką, t. y., Kuršo pajūrio muitų sieną pratęsti iki Prūsijos, o Vilniaus gubernijos pasienyje palikti tik sausumos kelių muitus. Be to, Liepojos pasienio įgulai buvo lengviau kontroliuoti visą pajūrį iki Prūsijos sienos. 1843 m. Vilniaus gubernija buvo pavadinta Kauno gubernija. 

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje susilpnėjusi Vokietija leido lietuviams išreikšti savo valią pagal tautų apsisprendimo principą ir suformuoti savo tautinę valstybę. Tačiau prieš pradedant derybas ir galimos valstybės formavimą, reikėjo apibrėžti ir teritoriją, kurioje ta valstybė funkcionuotų. Vienas iš variantų buvo pasiūlytas Petro Klimo, kuris Lietuvą apibrėžė Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų teritorijose, prijungiant Gardiną, Palangą ir Aknystos apskrityje ribą pakeliant ties Daugpiliu (Mažosios Lietuvos neapėmė, nes derybos vyko su Vokietija). P. Klimo projektas buvo itin ambicingas ir sunkiai įgyvendinamas, mat didelė dalis apibrėžtos teritorijos gyventojų save laikė ne lietuviais, o baltarusiais ar lenkais. 

1918 m. vasario 16 d. Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę toliau buvo gvildenamas sienos klausimas, tačiau jis liko tik pokalbiuose – jokiame oficialiame dokumente, įskaitant ir Nepriklausomybės aktą, valstybės siena nenustatyta. 

O štai kitokia situacija susiklostė po pusmečio, kai 1918 m. lapkričio 18 d. Latvija paskelbė savo valstybės nepriklausomybę ir nurodė jos teritorines ribas: į jas įėjo visa Kuršo gubernija kartu su Palanga. Taip prasidėjo Lietuvos ir Latvijos ginčas dėl Palangos pajūrio. Ir nepaisant to, kad lietuvių ir latvių riba buvo gana aiški etnine prasme, bet kilus nesutarimams dėl Palangos ir Alūkstos, latviai su lietuviais patys valstybinių sienų ribos nustatyti nesugebėjo. 

Tenka pripažinti, kad prie to prisidėjo ir lietuvių ambicijos. Pavyzdžiui, Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, teigdamas, kad latviai ir estai – nevalstybinės tautos, todėl bus prijungtos prie Rusijos, siekė prie Lietuvos prijungti Liepoją ir Latgalą su Daugpiliu. Diplomatas Jonas Šliūpas norėjo suformuoti bendrą Latvijos-Lietuvos valstybę, tačiau valstybių dydžio skirtumai akivaizdžiai kontrolę priskirtų Lietuvai. Latviai taip pat buvo iškėlę idėją sukurti vadinamą „Aistiją“, Lietuvos (be Vilniaus) ir Latvijos darinį, su sostine Rygoje. Latvija ne tik kad nepalaikė Lietuvos siekio užimti Vilnių, bet patys nenorėjo nusileisti dėl Palangos ir Šventosios, siekė perimti Mažeikius, nenorėjo lietuvių prileisti prie Dauguvos. 

Konflikto sprendimas

Ginčai tarp Lietuvos ir Latvijos vyriausybių vis gilėjo, todėl tarpininkaujant Didžiosios Britanijos misijos Pabaltijyje atstovui Stefanui Talentsui, abi šalys 1920 m. rugsėjo 28 d. Rygoje pasirašė Lietuvos-Latvijos sienos nustatymo sutartį, kuria sienos nustatymo klausimo sprendimą pavedė Tarptautinei arbitražo komisijai, sudarytai po 2 narius iš kiekvienos valstybės ir pirmininko – Didžiosios Britanijos atstovo – Edinburgo universiteto profesoriaus Džeimso Jango Simpsono. 

Lietuvos delegacijai vadovavo Antanas Smetona (pirmininkas), nariu paskirtas Lietuvos finansų ministras Martynas Yčas, jiems talkino žinomas kalbininkas profesorius Kazys Būga, profesorius Pijus Bielskus, inžinierius K. Vizboras, kun. Sabaliauskas, Gudų reikalų ministras Siemaška, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, vyriausiasis kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas, pulk. Katche, geležinkelių direktorius inž. Grinkevičius, inž. Strebeika. Kai kuriais atvejais šiuos delegacijos narius keisdavo kiti asmenys. Arbitražo komisijos konsultantais tapdavo šio regiono istorijos, etnografijos, kalbotyros žinovai arba su pasieniu susiję asmenys, kurie kalbėjo abejomis kalbomis. Latvijos Vyriausybė taip pat atsakingai skyrė konsultantus ir narius Arbitražo komisijai. Latvių delegacijos pirmininkas buvo pramonės ir prekybos ministras Andrejis Bėrzinis, nariais – advokatas Pėteris Bergis ir Užsienio reikalų ministerijos valdininkas J. Feldmanis, ekspertas – statistikos specialistas M. Skujeniekas. 

Lietuvos ir Latvijos pasiuntiniams nesusitarus dėl kurio nors sienos ruožo Arbitražo komisijos pirmininko sprendimas turėjo būti galutinis ir abiejų šalių vyriausybių priimtas. Valstybių delegacijos iš anksto sutarė, kad arbitražo sprendimas bus galutinis ir neskundžiamas. Susitarta, kad nustatant sienas turi būti atkreiptas dėmesys į šalių istorinę raidą, politinius ir ekonominius veiksnius, etnografines ribas, vietos gyventojų interesus, nutarus rengti plebiscitą tam tikruose ginčytinuose rajonuose jis turėtų būti organizuojamas pagal komisijos patvirtintas taisykles, siekiant išvengti administracinės valdžios spaudimo vietos gyventojams. 

1920 m. gruodžio 21 d. D. J. Simpsonas atvyko į Kauną, gruodžio 27 d. – į Rygą, o gruodžio 29 d. prasidėjo Arbitražo komisijos posėdžiai. Iš viso įvyko 28 paprasti ir 2 nepaprasti posėdžiai. Apie komisijos išvažiuojamuosius posėdžius informuodavo pagrindiniai Lietuvos ir Latvijos dienraščiai. Arbitražo komisija visą sieną suskirstė į tris sektorius: Palangos, vidurinį (nuo Rucavos iki Alūkstos apskrities) ir Alūkstos apskrities. Kiekvienam sektoriui ištirti buvo sudarytos pakomisės iš Arbitražo komisijos narių ir ekspertų. 

Komisijos pirmininkas su pakomisių nariais lankėsi Palangoje (1921 m. sausio 6–10 d.), Mažeikiuose (sausio 20–21 d.), Alūkstos apskrityje (sausio 29–30 d.) ir kitose pasienio vietose. Komisija surinko daug įvairių duomenų, vertingos etnografinės medžiagos. Lietuvos delegacija tikėjosi tiksliai sužaisti diplomatinę partiją, palenkti savo pusėn D. J. Simpsoną, o patį Lietuvos-Latvijos sienos nustatymą panaudojus kaip garantiją į tarptautinę politiką, išgauti mažų mažiausiai iš Londono Lietuvos pripažinimą de jure. Latvija taip pat turėjo tikslų paveikti Arbitražo komisijos pirmininką. Abiejų šalių pozicijos buvo nesutaikomos ir šiose derybose. Latviai ne tik jokiu būdu nesutiko grąžinti Palangos, bet kategoriškai reikalavo Mažeikių, beveik visos Alūkstos apskrities – nepaisydami to, kad tai buvusios Kauno gubernijos teritorija. O Lietuvai, vis dar esant neaiškiam Klaipėdos likimui, ypač rūpėjo išsikovoti nors nedidelį priėjimą prie jūros, todėl ji pretendavo į 35–40 km pajūrio ruožą iki Papės ežero Latvijoje, tikėdamasi jame įsirengti uostą. 

Komisijos nariams nepaliaujamai ginčijantis, sieną nustatė komisijos pirmininkas prof. D. J. Simpsonas. 1921 m. kovo 13 d. vakare abiejų šalių atstovams jis įteikė sienos projektą, kovo 15 d. Lietuvos Vyriausybė apsvarstė Arbitražo komisijos pasiūlytą sienos projektą. Kovo 20 d. D. J. Simpsonas paskelbė galutinį sprendimą: Lietuva išlaikė Mažeikius, jai atiteko Palanga (Palangos kraštas Lietuvai buvo perduotas remiantis etnografiniu ir istoriniu principu) ir Šventoji, iš viso 183 km, o Latvijai – beveik visa Alūkstos apskritis, iš viso 290 km (Latvijai teko didesnis plotas, nes pajūrio teritorija laikyta vertingesne nei žemyninė). D. J. Simpsono arbitražo sprendimu siena iš esmės nustatyta šiaurine buvusia Kauno gubernijos riba. Abi Vyriausybės sprendimą pripažino. 1921 m. kovo 30 d. Latvijos civilinė bei karinė valdžia pasitraukė iš Palangos. 1929–1930 m. siena buvo demarkuota.

Kaip lietuviai šventė Palangos susigrąžinimą?

Grąžinus Palangą, Palangos ir visos Lietuvos visuomenė išgyveno ypatingą bendrumo jausmą bei emocinį pakylėjimą, įsirėžusius į istorinę atmintį. Tuometinė spauda rašė: …stotyje pradėjo griūti iš vagonų eilės ponų, kai kurie blizgą ženkliukais, sagutėmis, kryžiais. Išsirikiavo ilgos eilės be galo rimtų jaunų kareivėlių, kavalerijos, automobilių virtinės. O tų vėliavikių, vėliavikių, ženklelių – nė apmatyt, nė suskaityt.”

Iškilmės surengtos, sekančią dieną po Latvijos karinės ir civilinės atstovų pasitraukimo iš Palangos – kovo 31-ąją dieną. Palangos visuomenė iškilmingai sutiko Lietuvos kariuomenę. Barstė gėles, šaukė sveikinimus, visur plevėsavo vėliavos. Atvykę kariai patrankų šūviais skelbė Palangos išvadavimą. Šventėje dalyvavo antrojo raitelių pulko pirmasis eskadronas, vadovaujamas kapitono Povilo Plechavičiaus, ir pirmasis husarų pulko orkestras. Atvykusią į iškilmes Vyriausybę ir kitus svečius sutiko ir visus pasveikino palangiškių atstovas. Į jo sveikinimus atsakė Steigiamojo Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis. M. Yčas Palangos valdybos atstovui įteikė didelę lietuvišką tautinę vėliavą, kad ji amžinai plevėsuotų ant Birutės kalno. Iškilmėse taip pat dalyvavo principingai bei atkakliai derybose su latviais laikęsis A. Smetona, kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas, rašytojai Maironis, Vaižgantas, Vienuolis.

Palangos bažnyčia šventės dalyviams plačiai atvėrė vainikuotus vartus. Po pamaldų ir po trumpos pasveikinimo kalbos, padėkos giesmės, svečiai ir miestelėnai, lydimi orkestro, nužygiavo ant Birutės kalno, kur susirinkusiai miniai, plazdant vėjyje tautinėms vėliavoms, buvo sakomos kalbos.  Minia džiūgavo, orkestras griežė himną, jaunimas dainavo, patrankos, iššovusios 31 šūvio saliutą, pasveikino ant Birutės kalno keliamą Lietuvos vėliavą. Po kariuomenės parado dalyviai grįžo į miestelį, kur Palangos gyventojai svečiams surengė iškilmingas vaišes ir koncertą. 

Tarptautinės arbitražo komisijos dėka, taikiai išspręsti teritoriniai ginčai tarp Lietuvos ir Latvijos, turėjo įtakos tolimesnių Lietuvos ir Latvijos santykių vystymuisi. Dabar Lietuvos ir Latvijos santykiai paremti tvirtos partnerystės principais ir broliškais ryšiais. O mes, lietuviai, džiaugiamės ir didžiuojamės ypatingu Lietuvos kampeliu – mūsų gražuole Palanga. 

Virginija Paluckienė

Palangos kurorto muziejaus direktorė