90-etį pasitikęs Jonas Brazdžionis: „Drįstu sakyti, kad Kūrėjo įspaudas mano gyvenime yra ryškus“

Linas JEGELEVIČIUS, 2022-03-31
Peržiūrėta
2842
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Mokytojas Jonas Brazdžionis
Mokytojas Jonas Brazdžionis

Poną Joną Palangoje visi vadina paprastai – Mokytojas. Kovo 30 d. savo 90-etį pasitikęs Jonas Brazdžionis, Mokytojas, poetas, didelis tikėjimo žmogus, žinomas palangiškis, neslepia, kad jaudinasi: „Vis dar mane prisimena – ir buvę mokiniai – atsiprašau jų, kad nepasisveikinu jų gatvėje pirmas, nes neprisimenu visų, ir kolegos, ir palangiškiai.“ Kuria vaga mūsų pokalbis bepakrypdavo, ponas Jonas vis prisimindavo pernai Anapilin iškeliavusią žmoną – Zitelę, anot jo. Beveik iki paskutinių judviejų bendrų gyvenimo metų – o pora kartu išbuvo 65  metus – jie abu kurorto gatvėmis vaikščiodavo susikibę.  Su Jonu Brazdžioniu kalbėjomės jo jaukiuose, tvarkinguose namuose prieš pat jo didįjį gimtadienį.

–Mokytojau, kaip jaučiatės prieš jubiliejų? Gyvenate ketvirtame aukšte. Ar lengvai dar užlipate?

–Kaip jaučiuosi? Norėčiau jums posmeliu iš vieno savo eilėraščio naujoje savo knygoje „Svajonių skrydis„ atsakyti: „Jaučiu (kad) pavasaris artėja, paskęs žemelė vėl žieduos. Nors nerimas dar nepraėjo, bet aš gyvenimu džiaugiuos...“

–Nesumelavote? Tikrai juo džiaugiatės iki šiol, kaip aplink tiek daug gyvenimu besiskundžiančiųjų?

–(pauzė) Taip. Mano, amžiną jai atilsį, Zitelė sakydavo: „Gyventi reikia. Net ir likus vienam.“ Pasiduoti melancholijai negalima, ji skandina neviltyje ir net atima sveikatą.

Nors dabar iš namų retai išeinu, tačiau stengiuosi kuo nors juose užsiimti – ar prie kompiuterio, ar prie savo užrašų. O jeigu išeinu kur, tai tas kelelis dažniausiai suka į kapines pas Zitelę. Į jas patogiai nuveža autobusiukas. Šiomis gražiomis saulėtomis dienomis – kiekvieną dieną...

Kiti man sakė: „Užsimirš viskas, negalvosi...“ Bet man tas užsimiršimas man dar neatėjo. Kiekvienas daiktas namuose Zitelę man primena – nekeičiau jokios tvarkos likęs vienas...Sekmadienį bus 7 mėnesiai, kai aš jau vienas...

Jau ir mano akyse viskas vis dažniau sumirga – ką padarysi...

Aplanko Zitelė jus sapnuose?

–Labai dažnai. Pradžioje – ne, bet praėjus keliems mėnesiams po jos mirties, pradėjau ją labai dažnai sapnuoti. Ir neliūdnus sapnus! Tarsi mes toliau abu kartu gyventumėme. Mes kartu nugyvenome 65 metus.

–Minėjote, kad iki šiol bendraujate su savo bendraklasiais. Juk dar su jais mokėtės Smetonos laikais, tarpukariu?

–Taip. Mūsų Pasvalio gimnazijoje buvo 28 mokiniai. Neseniai šnekėjausi su vienu savo bendraklasiu, kuris gyvena Vilniuje. Jis labai domisi mūsų, dar likusių šiame pasaulyje klasiokų likimais. Jis mane net paragino išsiųsti savo naująją knygą mūsų bendraklasei Laimutei į Estiją. Jis man papasakoja visas žinias apie mūsų klasę: „To nėra, tas serga...“

Man skaudžiausia buvo, kai jis jau šiemet pranešė, kad mirė mano suolo draugas Algirdas. Jis gyveno Vilniuje.

Ko gero, likusiems gyviems mūsų klasiokams suskaičiuoti dar reikėtų abejų rankų pirštų.

–Bet, mokytojau, kaip senais laikais, rašau jums riebų penketą: ir kavutę pats man pagaminote, ir kompiutery ką  nors paskaitote, ir naują knygą tik ką išleidote...

–Tiesą pasakius, tos knygos net labai neplanavau. Aš ją skyriau Zitelei. Ją išleidęs, truputį save nuraminau, o ir kitiems galbūt bus įdomu ją pasklaidyti. Ją rašiau beveik metus laiko. Panašiai kiek Zitelė buvo globoje...Paskutiniais jos gyvenimo metais mes abu kalbėdavomės tik rankų paspaudimais. Likus kelioms savaitėms šioje žemėje, ji man į delną įspraudė akmenuką...Jis man – brangus atminimas.

–Kokį patarimą duotumėte kitiems senjorams, kurie gyvenimo saulėlydyje lieka vieni?

–Svarbiausia atsiminti vieną dalyką: esi vienas, bet nebūk vienišius. Aš stengiuosi neužsidaryti, net ir dabar, nors, kaip minėjau, dabar rečiau palieku namus. Bendrauju su buvusiais bendradarbiais, mokiniais...Pavyzdžiui, neseniai laukiant stotelėje autobuso, viena moteriškė man sako: „Laba diena, mokytojau. Kaip gyvenate?“ Prisipažinau, kad jos nepažįstu. O ji man sako: „Jūs buvote mano mokytojas Skuode...“ Neretai taip nutinka.

Kad netaptum vienišiumi, reikia turėti draugų, ypač tokių, kurie suprastų tavąją būseną...Paprastai kalbant, reikia kalbėtis.

–Ar jums visada pavyksta rasti bendrą kalbą su savo bendraamžiais ar jaunesniaisiais? Juk jūs toks – pakylėtas, šviesus.

–Išties, tai nėra lengva. Kai kurių žmonių mąstymas toks, kaip sakau, nuslūgęs į žemesnį, daiktišką lygį. Žinoma, nesakau, kad tokie žmonės – blogi. Atvirai pasakius, nedažnai tenka sutikti žmogų, su kuriuo gali pasamprotauti apie gyvenimo prasmę, būtį, kaip išlikti žmogumi ir ką palikti po savęs.

Kartais savo pašnekovų paklausiu tiesiai šviesiai: „O ką tu paliksi savo vaikams?“ O man atsako: „Visus savo pinigus.“ O aš galvoju: „O koks čia palikimas?“ Gi materialus. Žinoma, tai svarbu. Bet vertingiausi palikimai man – kitokie: patarimai kaip gyventi, nekintamos vertybės.

Aš savo gyvenimą nugyvenau labai sudėtingu laikmečiu: nuo vieno karo – Antrojo pasaulinio – iki dabartinio karo Ukrainoje.

–Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jums tebuvo aštuoneri. Ką atsimenate?

–Labai gerai prisimenu to karo pirmąją dieną. Kai nuo Panevėžio pradėjo gausti ore lėktuvai ir mėtyti ne bombas, o kažkokius šviečiančius sprogmenis, aš ganiau karves. Tuo metu gyvenome prie Pasvalio. Supratau, kad kilo karas – skubėjau gyvulius suvaryti į krūmus, kad jie nesimatytų, kad gyvuliukus išgelbėčiau.

Buvo sunkus metas. Prisimenu, kaip pas mus užeidavo vokiečių kareiviai – atsigerti, nusiprausti.

Kokie jie buvo?

–Buvo mandagūs, nors su jais bendraudavome tik ženklais, mostais – kalbos gi nemokėjome. Mano mama tik rusiškai mokėjo, nes lankė rusų mokyklą. Kartą stebėdamas jaunus vokiečių kareivukus, pagalvojau: „Dieve mano, o kur jūsų mamos?“

Paskui, po vokiečių okupacijos atėjo kita – rusų.

–Kokie jie buvo?

–Mums jie paliko nelabai gerai įspūdį, nes jie aršiai kovojo su partizanais. O juose buvo ir mūsų giminės, ir draugai, ir bičiuliai.

Naktimis pas mus ateidavo partizanai, o dienomis – jie, liaudies gynėjai, stribai.

Matyt, lašinius slėpdavote ir nuo vienų, ir nuo kitų? Gi man taip mano senelė pasakodavusi.

–Taip, teisingai sakote. Buvo baisūs laikai, mano tėvas buvo katorgoje, reikėjo mums išgyventi. Prisimenu, kad mama lašinukus slėpdavo ir pastogėje ant aukšto, ir sandėliuke prie daržinės, ir klėty...Mąstė paprastai: jeigu ras vieną paltį, liks kita. 

Vieną artimą giminaitį, pabėgusį nuo rusų, slėpėme bunkeryje klėtyje. Po kelių dienų prisistatė „kėgėbistai“, grasino su visais susidoroti, iškratė namus, visą sodybą, bet, laimei, jo nerado...Atsikėlęs ryte, jis išėjo į mišką pas partizanus, vėliau buvo liaudies gynėjų sušaudytas.

Mes buvome keturi broliai šeimoje. Du vyresni ir vienas jaunesnis. Jauniausias žemę pirmas paliko. Dabar aš likau vienas.

–Jums baisu dabar dėl karo Ukrainoje?

–Taip, neramu. Bet viliuosi, kad Lietuvos, NATO ir Europos Sąjungos tvirtos narės, nedrįs užpuolikas pulti. Nors, tiesą pasakius, aš vyliausi, kad jis ir Ukrainos nedrįs pulti. Jeigu rusų vadovas pasikėsintų į mus, tikiu, kad prasidėtų atominis karas. O po jo mažai kas ir teliktų.

Jūs labai atsakingai vartojate žodžius. Ar pasigendate atsakomybės už žodžius šiandien? Gi, regis, taškosi jais, net bjauriausiais, ir aukšti valstybės pareigūnai, ir gatvės vaikėzai.

–Žodis – brangesnis už auksą. Taip – man. Pasakei žodį – laikykis jo. Drįstu sakyti, kad aš – žodžio žmogus. Labai baisu įskaudinti žmogų žodžiu. O tai padarius, būtina atsiprašyti. Kaip ir klydus. Kai dirbau direktoriumi dar sovietiniais laikais, esu atsiprašęs mokytojų, net viešai.

Jūs buvote Komunistų partijos narys?

–Neslepiu: buvau. Buvo tokie laikai. Skuode aš pirmiausia buvau mokytojas, vėliau direktoriaus pavaduotojas. Išėjus iš darbo tuometiniam mokyklos direktoriui, ilgai nerado kuo jį pakeisti. Atvažiavo kažkoks žmogus iš Klaipėdos, bet jis nelabai visiems patiko. Žodžiu, kiti mokytojai mane ėmė raginti: „Jonai, eik tu.“ Bet užimti direktoriaus pareigas nebūnant tos partijos nariu buvo tiesiog neįmanoma.

Švietimo sistemoje esu išdirbęs 36 metus. Kai sulaukus 59-erių, mane ištiko infarktas, gydytojų patartas, palikau darbą, pasirinkau ramų gyvenimą. Tam pritarė ir mano Zitelė.

–Vadinasi, net patyrus infarktą, dar galima gyventi ilgai ir turiningai. Save tausojate?

–Vėl gi, mano tokiam ilgam gyvenimui neabejotinai įtakos turėjo Zitelė. Kai mes susipažinome, ji man prisipažino, kad jos tėvelis mėgdavo išgerti ir kelti pragarą. Aš jai pasižadėjau, kad ji manęs su taurele rankose niekada nepamatys ir kad jokios suktinės neužtrauksiu. Ir aš tokio pažado laikiausi visą gyvenimą. Jeigu būčiau rūkęs ir išgėręs, jau, ko gero, būčiau kapinėse. Valgau viską, bet saikingai. Man kategoriškumai – ne prie širdies.

–Jūsų posmai spinduliuoja tikėjimą. Tikite į Dievą?

–Taip. Nors dabar į bažnyčią neinu – toks laikas. Tikėjimas padeda būti geru žmogumi. Bet tegul kiti sprendžia, kiek to gerumo manyje...Manau, kad visiems yra labai svarbu nors prisiglausti prie tikėjimo tiesų. Kai tiki, pirmiausia pamąstai prieš tardamas žodį. Juk šventoje knygoje žodis – svarbiausia. Pasimeldžiu kiekvieną dieną.

Esate sulaukęs Dievo ženklų?

–Nesu. Bet Kūrėjo įspaudas mano gyvenime, drįstu sakyti, yra ryškus.

–Ar esate legendinio poeto Bernardo Brazdžionio giminaitis...

–Kiek esu išsiaiškinęs, jis man – tolimas giminaitis. Dėl jo visą gyvenimą buvau KGB akiraty...Pirmąkart jie mane kratė dar Pasvalio gimnazijoje. Jau buvau pradėjęs rašinėti (eilėraščius), juos mokiniams paskaitydavau. Matyt, kas nors paskundė...Man tėvas buvo paliepęs neliesti didžiojo Bernardo Brazdžionio – nei jo pavardės, nei jo kūrybos.

O jau Skuode, kai dar buvau mokyklos direktoriaus pavaduotojas, prisistatė toks KGB uniformuotasis. Sako: „Turime pas jus namuose kratą atlikti.“ Nieko nepaaiškino. Per kratą rado Bernardo Brazdžionio knygą „Per pasaulį keliauja žmogus.“ Kilo šurmulys, tačiau darbo nepraradau. Net stebiuosi, kad manęs neatleido. Dar keisčiau, kad po penkerių metų buvau paskirtas mokyklos direktoriumi...

–Jums svarbu, ką paliksite šiame gyvenime?

–Viliuosi, kad kas nors prisimins mano knygas, padeklamuos kokį posmelį esant progai. Bet žmogaus tokia būtis – pačiame gale pavirsti į pelenus. Labai apie tai ir pats negalvoju, kad nepasinerčiau į melancholiją, kuri kenkia.

Norėčiau savo naująją knygą dar spėti pristatyti – Palangoje, Skuode ir Pasvalyje. Jei tik nebus daugiau suvaržymų.

Norėtumėte šimtojo jubiliejaus sulaukti?

–(Juokiasi) Aš  manau, kad kiekvieno žmogaus likimas yra užprogramuotas iš viršaus – kiek ir kam skirta, taip ir bus. Aukščiausiojo tik vieno prašau: kad iki paskutinės minutės išlaikyčiau šviesų mąstymą, gal galėčiau paeiti pailsėdamas. Bet sveikata, kaip ir kiekvienas dalykas, susidėvi. 

–Vaikų susilaukti jums nebuvo lemta. Kokiems artimiesiems esate ypač dėkingas. Kad jie ar jos – šalia jūsų?

–Pirmiausia Marytei, mano žmonos sesers dukrai. Mes su ja keliskart per dieną kalbamės telefonu. Jos seseriai, taip pat žmonos kitos sesers dukrai iš Vydmantų, Zitai. Jos mane labai supranta, draugiškos. Džiaugiuosi, kad jas visas turiu.

 

Jūsų komentaras:

John Douglas 2022-05-13 20:07 (North Mabelleville / IP: 172.70.114.113)
Hi, How are you doing? I have got a great guest post offer for you that will help you get more traffic to your site. I will send you a quality article of your readers’ interests and will just need a backlink to my site in return. For that, either you can share the topic ideas of your choice and I will write an article on that or I will share the topic ideas for you to choose one and will send you the article on it. Please share your targeted niche and focus keyword if any. Let me know what you think? Regards, John Douglas

Taip pat skaitykite

Poną Joną Palangoje visi vadina paprastai – Mokytojas. Kovo 30 d. savo 90-etį pasitikęs Jonas Brazdžionis, Mokytojas, poetas, didelis tikėjimo žmogus, žinomas palangiškis, neslepia, kad jaudinasi: „Vis dar mane prisimena – ir buvę mokiniai – atsiprašau jų, kad nepasisveikinu jų gatvėje pirmas, nes neprisimenu visų, ir kolegos, ir palangiškiai.“ Kuria vaga mūsų pokalbis bepakrypdavo, ponas...


Tapybos abstrakcijos perteikia pavasariškas nuotaikas. Pasauliai įvairiuose lygmenyse autoriaus traktuojami kaip gamtos ir dangaus kūnų fragmentai. Kai kuriuose darbuose galime įžvelgti horizonto liniją, augmeniją, miško motyvus. Kituose – sutviska žvaigždžių sidabras, kosminės, žėrinčios dulkelės.


Palangos senosios gimnazijos gimnazistė Mūza Svetickaitė stulbina savo giliomis žiniomis įvairiose mokslo srityse. LRT žaidime „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ 17-metė palangiškė dalyvavo net 16 kartų – laimėjo 9 žaidimus, 5 iš jų – superfinaluose: devintokų, du kartus dešimtokų ir du kartus vienuoliktokų! Dešimtą klasę šiemet...


Iš „Palangos tilto“ sužinojęs, kad palangiškis TS-LKD Seimo narys Mindaugas Skritulskas balsavo už lyčiai neutralų partnerystės įstatymo projektą palangiškis Adolfas Sendrauskas, žinomas kurorto aktyvistas, šaulys ir ilgametis TS-LKD narys, sakė: „Na, ir teisingai padarė – tų žmonių visada buvo, yra ir bus. Man teko jų nemažai pažinti ir sovietmečiu – kai kurių jų istorijos yra žiaurios.“


Aktyviai miesto visuomeniniame gyvenime dalyvaujantis Donatas Žuolys trumpam stabtelėjo: tradiciniai Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo, kurios nariu jis yra, susitikimai vienoje miesto kavinėje dėl koronaviruso pandemijos atšaukti, dėl jos nevyksta choro „Jūros šauliai“ repeticijos, taipogi laikinai nutrūko Lietuvos šaulių sąjungos Palangos...


45-ąjį gimtadienį atšventęs Palangos meras Šarūnas Vaitkus prisipažįsta: „Kai buvau 25-erių, keturiasdešimtmečiai man atrodė jau seni. Dabar, kai pats sulaukiau 45-erių, tokios mano mintys tada man kelia tik šypseną.“ Paklaustas, ar save matąs Europos Parlamente po 15 metų, Š. Vaitkus išsisuko nuo tiesaus atsakymo: „Planų ir siekių...


Artėjančios Mamos dienos proga visi savo mamoms, senelėms, krikšto mamoms sakome tik gražiausius žodžius, renkame padėkas ir rodome kitaip savo dėmesį. Tądien prisimenamos ir mamos, kurių jau nebėra šalia. Neturėti mamos arba būti ją neseniai išlydėjusiam į Nebūtį, yra nepakeliamas praradimas, todėl reikia branginti kiekvieną akimirką, praleistą su brangiausiu žmogumi...


Garsaus prancūzų architekto peizažisto E. F. Andre suprojektuotas, 1897 metais grafų Tiškevičių dėka įkurtas ir turistų iš viso pasaulio pamėgtas Birutės parkas per keletą metų, kai vyksta ES finansuojama jo rekonstrukcija, kiekvieną sezoną maloniai nustebina jo lankytojus naujai atgimusiomis erdvėmis. Ir, kaip pastebėjo parko kūrėjo proanūkė, rekonstruojant parką...


Lietuvos dailės muziejaus direktorius, Palangos miesto Garbės pilietis Romualdas Budrys šiuo metu stiprina jėgas Palangos reabilitacinėje ligoninėje ir neslepia džiaugsmo dėl čia tvyrančios ramybės ir geros atmosferos. Patinka ligoninės aplinka „Kaip sakydavo mano tėtis, susinešiojo klumpės, reikia padkalėjo. Tai ir man atėjo laikas pasiremontuoti. Čia gera...


Per miesto mero Šarūno Vaitkaus veiklos metinę ataskaitą miesto gyventojams trečiadienio vakarą S. Vainiūno meno mokyklos salėje buvo tuščių vietų. Žinantiems populiaraus konservatoriaus mero palaikymą partijoje ir mieste, tereikėjo jam mostelėti kviečiant ranka ir, niekas neabejoja, salė būtų pilna palaikančiųjų. Bet užvakar į mokyklą rinkosi tie, kuriems išties labai...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius