Anglija: peršalus- tik paracetamolis, ligoninėje-ir „arbatos berniukas“

Palangos tiltas, 2014-06-16
Peržiūrėta
362
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Anglija: peršalus- tik paracetamolis, ligoninėje-ir „arbatos berniukas“

Iš darbo vakarinėje pamainoje sugrįžęs vyras pasakojo, jog šiek tiek užtrukęs darbe. Važiuodamas paskutiniu reisu (vyras – miesto autobusų kompanijos vairuotojas) pastebėjo senutę, kuri ilgą laiką ramiai važinėjosi autobusu ir niekur nežadėjo išlipti. Vyras pažino senutę, ji važiavo neteisinga kryptim. Susisiekė su savo kompanijos atstovais, o šie pasiūlė nuvežti ir perduoti paklydėlę į policijos pareigūnų rankas. „Autobusą palikti sutiko tik mano įkalbėta, o tada, kaip kokia ponia, įsikibusi policininkui į parankę, įsėdo į policijos mašiną“, – juokėsi jis.

„Ar būtų taip nutikę Lietuvoje?“

Papasakojęs šią istoriją, vyras manęs paklausė: „Ar Lietuvoje taip būtų nutikę?“ Atvirai prisipažinsiu, neturėjau jam ką atsakyti. Su skaitytojais buvau nutarusi pasidalinti mintimis apie sveikatos apsaugą Anglijoje (apie policijos pareigūnus taip pat turėčiau daug ką papasakoti). Tad išgirdusi šią savotiškai linksmą istoriją pagalvojau: ar pagarba senam žmogui nėra tas akstinas, kuriuo matuojama visa šalies kultūra, jos istorija. Ar tai nėra ta dirva, kurioje auga, bręsta ir ilsisi grūdas (nuo žmogaus gimimo iki gilios jo senatvės)? Manau, jog ši sena ir išmintinga tauta yra verta didelės pagarbos vien už tai, kad jauni žmonės, turėdami teigiamą pavyzdį, elgiasi taip pat. O šiai ir kitoms senutėms, sulaukusioms 60 metų, miesto transportas – jų paslaugoms (veltui). Žmonėms su negalia miesto autobusų vairuotojai paslaugiai nuleidžia nuvažiavimo iš autobusų „tiltelius“, šie (vežimėliai), niekur neužkliūdami, smagiai rieda miesto gatvių šaligatviais (čia nėra labai brangių ir gražių plytelių), bet jos visada sausos (geri vandens nutekėjimai) ir pritaikytos važinėtis žmonėms su negalia. Šešiasdešimtmečiams nebereikia mokėti už vaistus ir jie gauna nemokamą medicininį aptarnavimą.

„Jei nori numirti – važiuok į Angliją“

Prieš dešimt metų atvažiavusi į Anglijos Karalystę iš vienos savo pažįstamos išgirdau gana pesimistinę frazę apie tai, kad šioje šalyje susirgus gausi tik paracetamolio tablečių, o jei kas rimčiau – gali ir kojas pakratyti. Tiesa, pirmaisiais gyvenimo užsienyje metais buvo sunkoka suvokti, jog gripuojant ar stipriai persišaldžius, šeimos gydytojas pasiūlys tik minėtų tablečių ir peršalimo ligoms skirtų arbatų. Pamenu, „gaudydavome“ antibiotikus iš visur, kur tik galėjom gauti. Šiandieną mano vaistų spintelėje, tik ekstra atvejui reikalingi vaistai, nes žinau – susirgus rimčiau gausiu tai, kas man priklausys. Antibiotikus išrašo griežtai tik gydytojas. Vaistų kaina – vienoda (8 svarai (30 Lt)). Moki ne už vaistus, o už išrašytą receptą. Grįžus į namus visada stebiuosi, matydama minias žmonių vaistinėse. Atrodo, jog serga „visa Lietuva“.

Kai liga pasibeldžia

Nei vienas nesame apsaugotas nuo nežinia iš kur atsiradusių ligų. Nors, kaip pasakytų mano mokytojas, Palangos sveikatos mokyklos vadovas Dainius Kepenis, ne kūnas suserga, suserga žmogaus siela. Kaip ten bebuvę, emociniai išgyvenimai palieka gilius pėdsakus. Palaidojusi seserį po kurio laiko susirgau ir pati. Liga atėjo netikėtai (priepuolio forma) ir, žinia, jai pasiruošus nebuvau. Teko kreiptis į greitąją pagalbą (nuvykau pati). Mane priėmusi gydytoja (padariusi  analizę) nudžiugusi pareiškė, jog žinanti mano blogos savijautos priežastį. Išrašė antibiotikus, ir aš sugrįžau į namus. Deja, kitą naktį teko skambinti naktiniam gydytojui (toks telefonas yra), nes mano savijauta visai subjuro. Anot daktaro, geriu netinkamus antibiotikus. Tą pačią naktį jie buvo pakeisti, tačiau savijauta tik blogėjo. Ryte vyras iškvietė greitąją pagalbą (Anglijoje greitosios pagalbos medikai taip paprastai neatvyksta, turi būti tam labai aiškus motyvas). Taip pirmą kartą svetimoje šalyje pakliuvau į miesto ligoninę.

Ligoninė

Gyvenu Devono Karalystės sostinėje, tad ir ligoninė, remiama Karalienės, didelė ir šiuolaikiškai moderni. Į šią ligoninę atveža ligonius iš visų rajonų, todėl pirmą kartą pakliuvus, jaučiausi vienu iš nuo konvejerio nuimtu „žmogeliu“, kuriam greitai bei operatyviai daroma tai, kas priklauso daryti.  Po daug patikrinimų, analizių daktarai vieningai nutarė vienai ar dviem paroms paguldyti mane į ligoninę, kad galėtų sekti mano tolesnę sveikatos būklę. Tiesa, buvo pranešta ir apie klaidas, kurias padarė pirmoji gydytoja (nuo ligonio niekas nėra slepiama).

Jei ligoninę pavadinau savotišku konvejeriu, tai jos darbą – juvelyriniu. Ligoninės personalas dirba kaip laikrodis. Jei vienas tave veža ligoninės koridoriais, tai jau kitas, atskiroje palatoje, laukia tavęs su apranga, gėrimais, gydytoju, kuris užpildo tavo ligos istoriją. Vėliau atsiduri didelėje, 8-10 vietų palatoje, kur kiekviena lova atskirta baltomis širmomis (jos suteikia privatumo jausmą). Šalia lovos, ant staliuko padėtas šviežio vandens grafinas, o „arbatos berniukas“, kaip juos vadina anglakalbiai, važinėdamasis po palatas siūlo arbatos, kavos, sulčių ir kitokių gėrimų visą dieną.

„Sveikas, Vilniau“

Nespėjau nei apsidairyti, kaip madinga eilute apsivilkęs jaunas vyras tiesia man ranką sveikindamasis: „Hello, Vilnius“. Kaip supratau, tai buvo vyriausias gydytojas, kuris kiekvieną naujai pasirodžiusį ligonį supažindina su gydymo eiga. Buvau tuoj pat „pririšta“ prie lašelinių, nuolat matuojamas kraujo spaudimas ir t. t. Vienu žodžiu, ligoninėje perdaug ramiai nepabūsi. Gerokai prieš pietus yra paduodamas meniu ir žmonės renkasi maistą iš kelių patiekalų (žuvis, mėsa, vegetarinis maistas). Nors ir nelabai norėjosi valgyti, tačiau paragavusi tai, ką buvau užsisakius – nustebau. Maistas buvo labai skanus. Ryte personalo darbuotoja nuvedė mane į vonios kambarį, kur galėjau nusimaudyti ir persivilkti švariais rūbais. Po atliktų procedūrų, vyr. gydytojas paskelbė mano tyrimų rezultatus, išrašė vaistus ir aš sugrįžau į namus.

Du mėnesiai nežinios

Namie išbuvau beveik du mėnesius. Vos ne kasdien skambindavau ar lankiausi savo poliklinikoje. Kol nebuvo pritaikyti antibiotikai (išgėriau jų visą šūsnį), jaučiausi blogai. Neneigsiu, jog supanikavusi skambinau giminaičiams medikams į Lietuvą. Mane nuraminę pasakė, kad štai nuo pastarųjų antibiotikų, kuriuos buvo paskyrę, po trijų dienų pasijausiu geriau. Taip ir buvo (geri daktarai Lietuvoje). Ačiū Dievui, pasveikau.

Tai tokia mano ligos istorija. Per dešimt metų tokių, ir panašių, teko išgirsti ne vieną. Štai, mano kaimynas, penkiasdešimtmetis vyras, jau pusę metų kaip vaikšto pasiramsčiuodamas lazdele. Jis laukia dienos, kai bus jam padaryta operacija. Pasak jo, procedūros, kurias jam atliko medikai Anglijoje (norėję sąnarį išgydyti), Lietuvoje kainuoja ne vieną tūkstantį litų. Gyvenant Lietuvoje tai padaryti būtų neįmanoma (šie vaistai nėra kompensuojami). Planinių operacijų, kaip ir visur, reikia išlaukti. Tačiau mano kaimynas – ramus. Jis gauna valstybės pašalpą ir tiki savo gydytojo žodžiais: „Po operacijos jis sugrįš į darbą“.

Pabaigai

Atvirai pasakysiu, jog rašyti apie ligas – neįdomu. Geriau būti sveikam. O kad būtum sveikas, reikia nepamiršti profilaktinių priemonių. Ypač tai liečia rizikos faktorių turinčius žmones (vyresnio amžiaus, brandaus amžiaus moterys). Į pašto dėžutę nuolat įkrenta pakvietimai pasitikrinti sveikatą. Tam yra paskiriama konkreti diena ir valanda. Todėl nenueiti neleidžia sąžinė. Po to ramiau gyventi.

Jei susumuoti tai, kiek vaistų esu išgėrus gyvendama Lietuvoje ir Anglijoje – dėčiau lygybę (niekada per daug jų nevartojau). Be abejo, dabartiniu atveju, pirmą vietą laimėtų jo didenybė „Paracetamolis“ ir tai, kad šioje šalyje policininkas gali paėmęs už parankės parvežti naktį pasiklydusią senutę į namus, arba palydėti į ligoninę valkatą, kuriam reikalinga medicininė pagalba ir į jį kreipiamasi „Mister“, ir niekam už nieką nebūti skolingam.

 

Irena VALUŽĖ

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Vyriausybė nusprendė pratęsti karantiną iki gegužės pabaigos. Natūralu, kad jis psichologiškai veikia žmones: kol vieni dalijasi gerumu, dalyvauja labdaros akcijose, skiria daugiau dėmesio beglobiams gyvūnams, kiti piktinasi ribojimais ir draudimais ir net ieško psichologų ar psichiatrų pagalbos. „Palangos tiltas“ domėjosi, kaip karantinas ir saviizoliacija veikia...



Inga ŠVIESAITĖ Mūsų rytas prasidėjo anksti. Ir ne todėl, kad kažkur skubėjome – tiesiog labai puikiai išsimiegojome. Kai aplink tave tokia didybė ir ramybė, kitaip ir negalėtų būti. Kadangi mus supo Atlaso kalnai, o saulė nebuvo dar patekėjusi, pajutau, kad Afrikoje man ... šalta! Apsirengiau kaip įmanoma šilčiau. Pasirodo, ne mes vieni pabudome taip...


Po ilgų 25-erių metų darbo, atsidavimo profesiniam darbui ir pacientams, vadovo kėdę palieka VšĮ Palangos reabilitacinės ligoninės (PRL) direktorius Virginijus Biskys. Mieste pasklidus gandams, kad ligoninės direktorius atleidžiamas, Sveikatos apsaugos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Giedrė Maksimaitytė „Palangos tiltui“ patikino, kad V. Biskys savo...


Iš darbo vakarinėje pamainoje sugrįžęs vyras pasakojo, jog šiek tiek užtrukęs darbe. Važiuodamas paskutiniu reisu (vyras – miesto autobusų kompanijos vairuotojas) pastebėjo senutę, kuri ilgą laiką ramiai važinėjosi autobusu ir niekur nežadėjo išlipti. Vyras pažino senutę, ji važiavo neteisinga kryptim. Susisiekė su savo kompanijos...


Antradienį „Palangos tilto“ redakcijoje į tradicinį kavarytį susirinkę mūsų skaitytojai mėgavosi ne kava, o tikra iš tolimosios Kinijos parvežta arbata. Prie puodelio arbatos apie šią egzotišką šalį pasakojo jau 18 metų Lietuvoje gyvenantis ir antri metai kaimyninėje Kretingoje kiniškų patiekalų restoraną turintis Tian Jianzhang ir pernai rudenį...


Ūminė viršutinių kvėpavimo takų (arba respiracinė) infekcija (ŪVKTI) dar vadinama „peršalimo liga“ – tai ūminis viršutinių kvėpavimo takų uždegimas, galintis pažeisti tiek viršutinius kvėpavimo takus, tiek atskiras jo dalis: nosį, prienosinius ančius, ryklę, gerklas, kartais – trachėją ir bronchus. Peršalimu dažniausiai sergama...


Rugpjūčio 18-ąją Palangoje buvo surengta ekskursija vaikams iš vaikų socializacijos centro „Širvėna“, įsikūrusio Biržų rajone Papilio seniūnijoje, Kučgalio kaime. Tą dieną ekskursijos metu Palangos miesto paplūdimyje, ties J. Basanavičiaus gatve, netoli jūros tilto, savavališkai nuo grupės auklėtojo pasišalino vaikų socializacijos centro „Širvėna“ šešiolikmetis mokinys E.M. (redakcijai...


Praėjusį penktadienį Savivaldybės salėje įvyko miesto valdžios organizuotas pasitarimas, kuriame dalyvavo visų biudžetinių įstaigų vadovai, miesto Tarybos nariai bei Savivaldybės administracijos padalinių vadovai. Jiems pranešta žinia, jog Savivaldybė turi „įjungti“ taupymo programą, todėl kiekvienai biudžetinei įstaigai mažinami asignavimai 5 procentais.


Drebulys aviečių arbatos puodelyje

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 02 14 | Rubrika: Miestas

Sutrimitavo pastarosiomis dienomis medikai – gripo šmėkla atsėlino į Lietuvą ir vieną po kito valgo miestus ir miestelius. Sėlino pamažu, bet dabar jau guldo ant menčių net ir „sunkiasvorius“ – tuos, kurie nuo baisiosios ir amžinos ligos skiepijosi dar ankstyvą rudenį.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius