Apie milijonieriaus pamestą „monetėlę“, Šešką, Kinijos ambasadorės hieroglifą 算命先生 ir pagalbą europarlamentarei

Visiems linkėdamas puikios naujos savaitės, norėčiau pasidalyti keliomis savo žurnalistinėmis istorijomis…

Apie Šešką, kuris nebijo būti Šešku

Kai „Palangos tilto“ žurnalistė Agnė man, laikraščio redaktoriui, atsiuntė puikų straipsnį apie žirgyną miesto pakrašty, į akis iškart krito žirgyno savininko pavardė – Šeškas. Užuot patikrinęs, ją iškart pakeičiau  į Šeškus – buvau įsitikinęs, kad žurnalistė suklydo. Pasidaviau mąstymo stereotipui – savo aplinkoje žinau ne vieną asmenį, kuris/kuri neseniai keitė pavardę – pavyzdžiui, Gaidys tapo Vanagu. Chm, tokie laikai, kai mėgstame daug ką keisti...Vakare, straipsniui pasirodžius www.palangostiltas.lt, žirgyno savininkas man atsiuntė žinutę: „Linai, mano pavardė yra Šeškas, o ne Šeškus...“ Atsiprašiau ir gavau pamoką: „Linai, viską tikrink. Nepasiduok mąstymo stereotipams.“

Pamišusi „monetėlė“

Kaip nemokamo žurnalo „Lietuvos pajūris“ redaktorius, vieną žvarbią vienos žiemos dieną su žinomu verslininku visoje Lietuvoje, kuris įeina į turtingiausių šalies žmonių šimtuką (įtariai žiūriu į visus turtingus žmones, tačiau jis – nuostabiai šiltas žmogus, kuris spindi – jis gyvenime patyrė ir daug kančios), susitikome prie Klaipėdos simbolio – „Meridiano“.

„Jūs ir be pirštinių, ir be kepuraitės“, – susirūpinau.

O jis kiša ranką į kišenę nosinaitės ir girdžiu, kaip ant grindinio skambteli iš kišenės išsprūdusi moneta – palydžiu akimis jos riedėjimą. Nesuklydau – du rudi euro centai. O 60-etį perkopęs milijonierius trypčioja aplink save, žvalgosi, pasilenkęs susirūpinęs klausia: „Kur monetėlė nuriedėjo? Kur ji? Kur? Kur?“

Nejuokais susirūpinu ir aš – kur gi tie du nelemti centukai pasidėjo? Dar į Danę įkris. Mano pašnekovas pagaliau juos rado ir atrodė labai nudžiugęs – pakėlė į viršų, plačiai nusišypsojo ir atsargiai į piniginę įdėjo. Ir man geriau ant širdies pasidarė.

„Kuo mes baigėme?“

Prieš kelis metus Estijos parlamente, Riigikogu, kaip ilgametis, Latvijoje leidžiamo The Baltic Times redaktorius, turėjau interviu su žinomu jo nariu, socialdemokratu Raimondu Kaljulaidu. Mes kalbėjomės parlamento kavinukėje, kuri, kaip ir visas estų parlamentas, yra įsikūręs viduramžių pilyje – su itin aukštomis lubomis ir pasakiškais liustrais – labai nedėkingu metu, vykstant balsavimui posėdžių salėje.

Jį skelbė skambūs varpo dūžiai – parlamentarai privalėjo per minutę balsuoti. Varpas skelbė balsavimus vos ne kas 5 minutes, o mano pašnekovas vis nurisnodavo bėgute balsuoti ir suplukęs atlėkdavo tęsti interviu.

„Kuo mes baigėme?“ – vis pasiteiraudavo. Man priminus, jis skubėdavo papildyti atsakymą, žvalgydavosi į laikrodį, o nuskambėjus varpui, atsiprašęs vėl skubėdavo balsuoti.

Interviu gavosi silpnas, padrikas, negalėjau jo „ištraukti“, tad nespausdinau, o parlamentaras ir nepasidomėjo savo interviu likimu. Tačiau kažkokią sąžinės graužatį jaučiau, tad šią žiemą, išleidęs puikų žurnalo The Baltic Times numerį, Raimondui brūkštelėjau trumpą laiškutį, išsiųsdamas žurnalo PDF versiją.

„Nuo jūsų nepriklausiusių dalykų jūsų interviu, duotas prieš du metus, nepasirodė, tačiau viliuosi, kad susitiksime vėl interviu Taline pavasarį“, – jam parašiau.

Ambasadorė žodį „aiškiaregė“ parašė hieroglifais

Kaip The Baltic Times redaktorius, praėjusių metų pabaigoje rengiau interviu su Kinijos ambasadore Estijoje. Jo pabaigoje diplomatės paklausiau jos, kaip ji įsivaizduoja pasaulį po šimto metų – 2126-aisiais. Ir kur jame mato Kiniją, taip pat tokias mažas valstybes kaip Lietuva, Latvija ir Estija? Įsivaizduojate, 2126-uosius?

Diplomatė gracingai atsakė, net tiesmukai – minčių apie ateitį nepašykštėjo: „Aš nesu aiškiaregė, tačiau…“ Ji žodį „aiškiaregė“ parašė kiniškais hieroglifais ‚算命先生‘.

Galėjau lažintis, kad Rygos spaustuvė jų „nepagaus“ – bala žino, kaip jie išeis, tačiau klydau: hieroglifai puikiausiai pavyko. Net padėkojau spaustuvės vadybininkui: „Ačiū už nuostabią kokybę, tikslumą bei puikius hieroglifus.“ 

Pasisiūliau pagelbėti kaip nešikas

Kaip The Baltic Times redaktorius, šią žiemą Vilniuje dariau interviu su žinoma Lietuvos europarlamentare jos biure Gedimino prospekte. Ji – itin patyrusi, įžvalgi ir, skirtingai nei visi kiti Lietuvos ar Baltijos šalių europarlamentarai, gali bet kada paskambinti Ursulai von der Leyen, Europos Komisijos pirmininkei jos asmeniniu telefonu, ir ta atsilieps. 

Mano pašnekovė jau pradžioje pokalbio įspėjo, kad skuba, nes laukė netrukus renginys šalimais, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

„Kiek mes dar turime minučių?“ – teiraujuosi jos, diktofono juostelei jau įveikus 15 minučių ribą.

„Tris“, – ji taria sausai. „Dar turėsime daiktus nusinešti.“

„Galėčiau padėti jums juos nunešti. Galiu daug pakelti“, – džentelmeniškai pasisiūlau.

Europarlamentarė šypteli: „Ačiū, nereikia.“

Nukirtęs klausimus iki paskutinio, nelabai reikšmingo, jau sagstydamasis, dar kartą pasiūlau savo, kaip nešiko, pagalbą.

„Ne, ačiū,“, – dar kartą išgirstu. Bet išeinu patenkintas – interviu, kad ir trumpesnį, bet turiu.