Ar 24 metus tik žadanti Palanga pastatys paminklą Birutei ir Kęstučiui?

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013-05-06
Peržiūrėta
1788
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Ar 24 metus tik žadanti Palanga pastatys paminklą Birutei ir Kęstučiui?

Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 29

Ne tik aš vienas ir ne tik Palangoje labai šviesiai, kaip žydinčiais jazminais spinduliuojantį birželį prisimename visaip laisvėjantį, nors paaugliškai naivų Lietuvos „idealistų amžių“ 1988-1992 metais. Kai tikėta kalbėjimu iš širdies į širdį. Žodžio laisvumu žmogaus gerovei. Nemeluotais gyventojų ir žurnalistų jausmais. Vaclavo Havelo humanizmu, o ne Josifo Stalino despotizmu.
Bet! Bet net ir 2013 m. kovo 18 dieną Lietuvos spaudoje perskaitėme šiais neeilinio talento, gerbiamo žydų gyvenimo aprašytojo, dramaturgo, vertėjo Grigorijaus Kanovičiaus mintis: „... Priešingai nei Dievas, šėtonas visada moka grynaisiais, tuo tarpu Dievas – vadovaujasi tik priesakais: nežudyk, nevok, mylėk savo artimą, nesvetimoteriauk, gerbk savo tėvą. Trumpiau tariant, visi žino Dievo priesakus, tačiau (gal aš klystu) Dievu seka mažiau žmonių nei tų, kurie sužavėti šėtono. Šėtonas iš karto moka grynaisiais – svetimu turtu, svetimais pinigais ir panašiai. Šėtonas konkretesnis už Dievą“.
Tada, kai buvome gyvi, o ne „bespalviai“, 1991 metų lapkričio 16 dieną, kai buvo labai aktyvi ir kultūrinio Palangos gyvenimo „versmelė“ Audra Lukauskytė, Miesto dienos proga nesudegintame Kurhauze, salėje už vieno stalelio su žmona Vladislava sėdėjome su žymiuoju Palangos archeologinių tyrinėjimų vadovu, dar ir nesapnavusiu Klaipėdos universiteto rektoriaus kabineto nei kėdės Vladu Žulkumi ir inteligentiška jo žmona. Mes sykiu su kitais paaukojome šiek tiek skulptūros Birutei ir Kęstučiui statymui. Beje, tada 20 rublių labdaros vakaronėje paaukojo ir „Palangos“ laikraščio atsakinguoju sekretoriumi sąžiningai dirbęs, dabar jau miesto savivaldybės administracijos veteranas, gerbiamas Raimondas Andziulis su žmona. Labdaros vakare įvykusiame aukcione uždirbti 443 rubliai.
Štai, informacijos „Palangoje“ 1991-12-31 ištrauka: „Kaip esame rašę, lapkričio 16 d. įvyko labdaros vakaronė, skirta Birutės ir Kęstučio skulptūros pastatymui. Miesto savivaldybėje yra patvirtintas iniciatyvinės grupės sąrašas ir nuostatai, o Lietuvos banko Palangos skyriuje atidaryta sąskaita, į kurią įnešta 2210 rub. Ši suma per maža net paminklo projektui užsakyti. Bet tai dar nereiškia, kad geros idėjos reiktų atsisakyti. Todėl, norėdami palaikyti Birutės ir Kęstučio skulptūros pastatymo iniciatyvą, skelbiame pirmųjų aukotojų sąrašą ir sąskaitos numerį banke. Gal tai paskatins panašioms mintims?
Už labdaros vakarą buvo atsakingi V. Piparas ir G. Šukytė. Labdaros vakaro dalyviai: pagyvenusių žmonių tautinių šokių liaudiens kolektyvas „Bočiai“ (vadovai J. Serapinienė ir R. Kisielius), tautodailininkė R. Andriekutė, Z. Baniulaitytė, Palangos m. pučiamųjų instrumentų orkestras (vadovas R. Petraitis), dailininkai: R. Daukša, J. Griušys, J. Meškys, R. Paulikas, E. Žiba. Vakaro vedėjai – G. Šukytė ir S. Žilys“.
Istorinis Būtojo laiko „vandenynas“ mus pačius įtikino, kad niekas taip žiauriai, skausmingai, klastingai nenuskriaudė, neapvogė, neapmelavo, nenuskurdino brolio lietuvio, kaip patys lietuviai. Jų pavydus, bukas kvailumas, stabdęs ir valstybės kūrimą dar iki 1918 metų ir paminklo Birutei – Kęstučiui Palangoje statymą.
Dabar, kai statybininkai buvusios anuomet labai sukarintos Palangos centre, Jūratės gatvėje, kur stovėta tikrai ne draugo, o apsimetėlio V. Lenino paminklo, vėl po žiemos sugrįžę, pavasariškai energingai pjauna medžius prie Senosios gimnazijos, po senosios savivaldybės langais ruošia, tvarko iš esmės naują gatvės, aikštės, skvero architektūrinį veidą bent 100-mečiui į priekį (ir už tai ačiū merui Šarūnui Vaitkui ir geranoriškiems dabartinės kadencijos vietos savivaldos „tarnams“ Elenai Kuznecovai, Eimučiui Židanavičiui ir kitiems), mes, palangiškiai, taip pat tam pritariantys užsieniečiai, vėl viliamės čia statyti Vinco Grybo (o ne kito!) paminklą, skirtą Kęstučiui ir Birutei.
Čia „įsipiršo“ Palangos tyrinėtojo Stasio Stropaus mintys iš 2001 m. Vilniuje išleistos jo knygos „Vadovas po Palangos botanikos parką“: „Būta įdomių sumanymų. Pavyzdžiui, skulptorius Vincas Grybas (1890-1941) buvo subrandinęs paminklo projektą, kuris būtų skirtas Kęstučiui ir Birutei.
1931-ųjų kovo 24 dieną Palangos burmistras Jonas Šliūpas projekto autoriui rašė: „Man rodos, bus gerai, jei per 5 metus mes sumanymą įstengsime įvykdyti... Mano mintyje, kurią pagiria ir Prapuolenis, vertėtų Kęstutį iš bronzos nuliedinti, sėdintį ant žirgo, ir kardą ištiestą turint linkmėje į Europą, nes su kryžininkais ir kryžeiviais teko bent 50 metų kariauti. O ant pjedestalo galima reljefu padirbinti scenas iš jo gyvenimo, kaip Birutės sutikimą, jo pasmaugimas... Gal tai kiek primintų Petro Didžiojo paminklą Petrograde, bet tai mažai reiškia...“.
Kitame laiške skulptoriui, rašytame tais pačiais metais, J. Šliūpas nurodo vietą, kurioje paminklas turėtų būti pastatytas. Jame pranešama, kad jau gautas valdžios leidimas rinkti aukas: „...eina derybos su klebonu, nes numatoma vieta ant bažnytinės žemės, pagal Rąžos upę. Vieta pagal Vytauto plentą, maždaug centre“. Klebonas duoti žemės sklypą nesutiko.
Šiandien sunku pasakyti, kas sutrukdė sumanymą įgyvendinti. Rusnė Marčėnaitė, tyrinėjusi V. Grybo archyvą, cituoja 1936 metais skulptoriaus bičiulės gydytojos Ambraziejūtės-Steponaitienės rašytą laišką: „Vasaros gale rašiau Palangos burmistrui. Nė žodžio neatsakė... Kadangi nėra kol kas vietos paminklo statymui, tai, aišku, aš negalėjau organizuoti pinigų rinkimų“.
Dėl vietos iškilus sunkumams, buvo kilęs sumanymas paminklą pastatyti ant Birutės kalno. Tačiau sunku įsivaizduoti, kuo būtų tapusi jo viršukalnė. Romantiškai valdovo Kęstučio ir Birutės meilei įamžinti kompozicija turėjo būti 13 metrų aukščio, 33 metrų ilgio ir 26 metrų pločio, matoma iš toli.
Viltis įgyvendinti sumanymą dar nebuvo iki galo žlugusi: 1937 m. liepos 18 d. „Birutės“ vardo moterų draugijos iniciatyva buvo įvykdyta dar viena tą viltį žadinanti akcija. Birutės kalno papėdėje įmūrijamas kertinis akmuo, kuriame iškaltas užrašas „Tau, Birute“ ir data. Vadinasi, paminklas turėjo būti statomas Birutės kalno papėdėje.
Vėlesni tarptautiniai įvykiai sutrukdė sumanymą įgyvendinti, o bolševikams ir jų kolaborantams ne tas rūpėjo: jie tokius paminklus Lietuvoje ne statė, o griovė. Tokia buvo sugrįžusių sovietinių okupantų elgsena Birutės kalne.
Praūžus karo audrai, Birutės kalnas, ant jo ir jo prieigose stovėję paminklai buvo sunaikinti. Tie, kurie išliko, patyrė komunistų ir jų funkcionierių aplaidumą, jų nemokšiškumą ir sąmoningas niekšybes.
Birutės kalnas ilgai stovėjo apleistas. Lygindamas kalno būklę Lietuvos nepriklausomybės metais ir sovietmečiu, rašytojas Ignas Pikturna pastebi: „Gelia paširdžiuose, kai apvaikštau aukštą kalną, Birute vadintą, nutryptą ligi ašarų“. Ką norėt, jei net Kauno inžinierius Vladas O. koplytėlę vadino „transformatorine“, už kurios iš sudegusios kavinės išėję, šlapindavomės“. Visuomenė piktinosi tokia šio istorinio kalno būkle, nuolat ragindavo okupantų paskirtą valdžią pagaliau imtis kalno tvarkymo darbų.
Beveik ketvirčiui amžiaus praėjus po Antrojo pasaulinio karo, mokytoja A. Mockaitytė 1969 metais rašė: „Kiekvienas poilsiautojas ar turistas su malonumu užkopia į kalną pasigrožėti nuostabiu gamtos kampeliu, kurį apdainavo Maironis. Užlipa į kalną ir... nusivilia. Koplytėlė metai iš metų remontuojama, bet pabaigos nematyti. Argi neįmanoma sutvarkyti šio kampelio taip, kad jis galėtų atspindėti legendinį Birutės susitikimą su Kęstučiu, kad ir nežinantys šio gražaus padavimo, užėję į koplytėlę galėtų suprasti, kodėl ji čia pastatyta“.
Neabejingi visuomenės atstovai ne tik skaudžiai išgyveno dėl apleisto Birutės kalno, bet ir teikė savo pasiūlymus. Antai 1969 metais A. Čepys ir I. Pikturna rašė: „Respublikos meninei visuomenei kartu su istorikais reikėtų pagalvoti ir pasitarti dėl Birutės kalno sutvarkymo. Vertėtų, kad ir spaudoje pasisakytų įvairių meno bei mokslo šakų atstovai dėl Birutės kalno sutvarkymo, jo pritaikymo žmonių poilsiui ir etnografinių žinių gilinimui. Palangiškiai turi sumanymų, tiesa, labai nedrąsių, gal ir nelabai kompetentingų, tad ir skelbti juos viešai nesiryžta. Dalykiškas svarstymas būtų labai reikalingas, nes artimiausioje ateityje jau reikės imtis kalno sutvarkymo projektavimo“. Todėl ir šiandien su pagarba minime unikaliai darbščią, kuklią palangiškę Karoliną Rimšienę, kurios dėka pavyzdingai tvarkomas Lurdas.
Tik 1981 metais buvo paruoštas Birutės kalno sutvarkymo projektas. Jį įgyvendinant buvo sutvarkyti laiptai, vedantys į kalną ir į jo prieigas. Aikštelė aptverta atramine sienele, sulaikančia kalno viršūnės irimą. Sutvarkyta kalno papėdė. Birutės kalnas buvo paskelbtas valstybinės reikšmės archeologijos paminklu. Tai buvo būtini veiksmai, kurių reikėjo imtis seniai, o ne praėjus 35 metams po karo.
O 2006 metais aš, šių eilučių autorius, pats pusmetį dirbau Botanikos parko darbininku ir šiandien tuo didžiuojuosi. Štai, ką apie šias vietas savo knygoje „Palangos atsiminimai“ rašė 1931 m. S. Vaineikienė: „Tuojau už senojo parko, kur dabar S. Daukanto gatvė, buvo miškas, tuo mišku eidavome prie jūros. Nebūta tuomet gatvių. Tik daugybė painių takelių. Perėjęs mišką išvysdavai saulės spinduliuose tviskančią didžiulę, beribę jūrą. Kiekvieną kartą sustodavai, nustebintas galingo jos vaizdo. Graži jūra pavakare, saulei leidžiantis, kai jos skritulys pasiekęs jūrą, siunčia į mus auksuotą spindulių taką, tartum kviesdamas žengti juo paskui save. Graži jūra, saulei nusileidus, kai jos tamsiai mėlsva krūtinė ramiai alsuoja, tuomet išvysti tolumoje vieną po kito smulkučius žvejų laiveliuose žiburėlius. Jie tartum, klajojančios liepsnelės, iškyla ir vėl dingsta, jūrai ramiai banguojant. Kyląs iš pušyno išblyškęs mėnulio veidas, pažvelgęs į jūrą, paskleidžia jos paviršiuje milijonus savo spindulių, ir jie mirksi, raibuliuoja, žaisdami su vilnimis. Pakilus audrai, dangui apsiniaukus, jūra įniršusi kunkuliuoja, versdama apsiputojusius bangų kalnus į pakrantę. Ji galinga, baisi, kai žaibai su trenksmu raižo jos krūtinę. O jūrai nurimus, vėl iš jos gelmių kyla amžinybės slėpiningas aidas.
Birutės kalnas, aplink klaiki balota giria, tik žinantieji surasdavo tikrąjį taką į Birutę. O takų būta daugybė, išmindžiotų įvairios rūšies „kontrabandininkų“, kurie tankiai turėjo slapstytis tam tikrose duobėse, pasienio sargybos vejami. Giria išretinta, nusausinta, visų balų vanduo sutrauktas į vieną didelę kūdrą. Padarytas plentas ir keliai, o pačiame girios vidury pastatyti grafo F. Tiškevičiaus rūmai. Buvusioji giria ir joje likusios senos pušys, papuoštos svetimos šalies keistais augalais.
Birutės kalne senovėje, gal krikščionybę Lietuvoj išplatinus, pastatyta medinė koplytėlė, norinti nukreipti Birutės atminimo garbintojus į krikščionių Dievą. Tačiau Birutės kalnas plačiai garbinamas. Iš tolimų žemaičių kampelių keliavo žmonės su įvairiais priepuoliais ir ligomis, pasižadėję aplankyti stebuklingą kalną. Eilės moterų, vaikų ir vyrų šliauždavo keliais, išmindami gilų taką aplinkui medinę koplytėlę, o pasveikę plačiai išgarsindavo stebuklingą Birutės vardą.
Vėliau griūvančią medinę koplytėlę pakeitė nauja mūrinė, kuri tebestovi iki šiol, vien keli palinkę kryžiai išliko nuo seniau. Išliko kaip seniau Birutės kalnas ir senos, senos šniokščiančios, pritariant jūrai, pušys. Kalno apačioje, į šiaurę, išmūrytas grotas. Lurdo pavyzdžiu. Amžinos jūros vaizdo niekas nesugebėjo pakeisti, ji amžinai blaškoma, amžinai nerimsta, tik kas metai vis labiau nutolsta nuo Palangos. Pasakoja žmonės, kad Palanga senovėje buvusi visai arti jūros, bangos plakdavusios į namų palanges, todėl ji taip ir pavadinta.
Į šiaurę nuo Palangos yra kapų kalnas, kitų vadinamas Olandų kepure ir Naglio kalnu. Seniau visas apaugęs aukštomis pušimis, buvęs matomas toli jūroje, atstodavęs žvejams kelrodį“.
Prieš penkmetį miesto bibliotekoje vykusioje mokslinėje konferencijoje, skirtoje Palangos kultūros paveldo problemų analizei, visi vieningai pritarėme gerbiamam Klaipėdos universiteto kraštovaizdžio mokslininkui, profesoriui Petrui Grecevičiui: „Europoje išties sunkiai rasi parką-mišką, kurį smėlynai suvienija su jūra“.

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Palangos kultūros paveldo vertybės.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Dėl gyventojų skaičiaus pokyčių praėjus dvejiems metams po Seimo rinkimų ties koregavimo riba jau atsidūrė 13 rinkimų apygardų iš 70-ies esančių Lietuvos teritorijoje.


1992 m. pagal architektės Irenos Likšienės projektą pastatyti „Šilko“ fabriko poilsio namai Palangoje šiemet sužibo naujai.


Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos interneto skaitykloje visą birželį eksponuojama Palangos kurorto muziejaus parengta paroda.


Palangos miesto savivaldybė purtosi minties leisti jūroje ar Botanikos parke barstyti mirusio žmogaus kremuotų palaikų pelenus, tačiau Valdas Pakusas sakė „Palangos tiltui“: „„O kas gali užtikrinti, kad ir dabar kur nors parke nėra išbarstyti kieno nors pelenai?“ Skaitykite visą straipsnį penktadienį „Palangos tilte“.


21-erių metų Marius Žostautas, prekybos centro „Maxima“ Palangos centre kasininkas-pardavėjas, pateko į didžiausio šalies maisto prekybos tinklo sausio herojų vienuoliktuką – už paslaugumą ir dėmesį klientams. Viena palangiškė nepatingėjo apie jai patikusį „Maxima“ darbuotoją parašyti jam padėką ir nusiųsti ją „Maxima“ vadovybei į...


Žolinės šventės proga Palanga poilsiautojus stebino gintarą primenančia pusantros tonos sveriančia širdimi iš ledo ir vaistažolių. Kartu su žinoma menininke ir TV laidų vedėja Nomeda Marčėnaite sukurta įspūdingo dydžio instaliacija ir jos vaistažolių piešiniai priminė, kad būtina rūpintis savo širdimi.


Populiari miesto interneto svetainė www.palangoje.info ieško pirkėjo - parduodama už 2 500 eurų.


Aš nebijau išgirsti: „Nutilk, filosofe“. Ne. Ir kalbėsiu, ir rašysiu, nors buvo gyvenimo keliuos ir tokių „TSKP pareiškėjų“, dar 1964–1969 metais „raudonpelkės“ Kelmės rajone: „Mes tau uždrausim rašyti“. Kas taip geidė – jau numirę. Rašysiu bent iki Algio Čekuolio metų. Mintys, kojos...


Ne tik aš vienas ir ne tik Palangoje labai šviesiai, kaip žydinčiais jazminais spinduliuojantį birželį prisimename visaip laisvėjantį, nors paaugliškai naivų Lietuvos „idealistų amžių“ 1988-1992 metais. Kai tikėta kalbėjimu iš širdies į širdį. Žodžio laisvumu žmogaus gerovei. Nemeluotais gyventojų ir žurnalistų jausmais. Vaclavo Havelo...


„O kada jūs, lietuviai, Palangoje, ant baltų jūros kranto pastatysite savo nacijos, eilinių lietuvių dėkingumo ženklą, jus per platųjį pasaulį garsinančiai legendai, valdovo Vytauto Didžiojo motinai Birutei? Suprantama, visokie draudimai, cenzūros. Bet kas gali drausti didžiuotis savo nacionaliniais numylėtiniais, dvasinėmis tautos legendomis, su kuriais siejasi lietuvių egzistencinės...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius