Savanoriški idealistų darbai „Vyturyje“ nuteikia pavasariškai Bibliotekos ir mokyklos – šviesos skleidėjos

Vasariškai atsisveikinant vasarai rugsėjo 18-ąją paplenčiu gerą kilometrą pėsčiomis iki „Vyturio“ reabilitacijos centro nuėjau grupelės ten besigydančių Palangos svečių iš Vilniaus ir Šiaulių prašymu: „Labai norime viešai padėkoti žmonių kūno, o svarbiausiai – dvasios sveikatai, jų kultūrai pasišventusiems darbuotojams – inteligentams Vytautui Lukšui ir Danutei Balčiūnienei. Tai jų dėka čia, „Vyturyje“, prieš 14 metų gimė biblioteka, kurią dabar pavadintume Kultūros klubu arba Oaze, kuri pilką, gal net ligotą kai kada kasdienybę paverčia viltinga pasaka. Apie Vytautą ir Danutę pagarbūs atsiliepimai sklinda toli už Žemaitijos ribų. O juk už „kultūrinę vadybą“ „Vyturyje“ jiems niekas nemoka nė lito, nė cento, tačiau į renginius atėjusieji dar būna pavaišinami ir saldumynais, pyragaičiais. Jie ir už kunigus geresni, Danutė ir Vytautas“.

„Juk tai labai daug, kai žmonės padėkoja“
Likimo dievų neabejotinai apdovanotas poetiniais ir dailininko gabumais Vytautas Lukšas savaime – kultūros vadybininkas. „Vyturio“ reabilitacijos centre (beje, Vytautas dar ir neeilinis gėlių, konkrečiai retų spalvų „Žemaitiškų“ jurginų augintojas), knygą greta duonos su meile į vieną gretą rikiuojantis intelektualas su bendraminčiais yra surengęs jau keliasdešimt paveikslų ir fotografijų parodų, knygų aptarimų ir susitikimų su jų autoriais. Štai, ir dabar Palangoje ir Kretingoje žinomas, gerbiamas gestų kalbos vertėjas Vytautas Lukšas svarsto, kad, vos grįžęs iš Kanados, savo poezijos rinktinę „Taip priėjo Gyvenimas“ „Vyturyje“ susirinksiantiems poezijos gerbėjams pristatys Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Brolis Bernardas OFM (Saulius Belickas). Birštone gimusio pranciškono – poeto gėriui atviras eiles labai vertina pajūrio skaitytojai ir mūsų tautiečiai Kanadoje.
Vytautas Lukšas, kilme skuodiškis, labai džiaugiasi, po daugelio metų Kretingoje sutikęs jam mokykliniais metais Skuode piešimą dėsčiusią, dabar žinomą menininkę Genovaitę Čejauskaitę.
„Šių metų rugpjūtį „Vyturyje“ pristačiau meno gerbėjams Genovaitės Čejauskaitės dailės darbų parodėlę. Tai buvo įsimintina šventė! Daug dėkingų veidų. O ir aš jaučiausi labai pakiliai, vėl susitikęs brangią savo piešimo mokytoją“, – švytėdamas „Vyturio“ gydančiosios poilsiavietės bibliotekoje, kur yra ir jautriasielio gestų kalbos vertėjo darbo kabinetas, pasakojo Vytautas Lukšas. Meninių iniciatyvų kiaurą parą turtingas palangiškis iš jaukaus Medvalakio mikrorajono, nepagailėjęs jėgų dygiųjų šaltalankių krūmuose prieš keletą metų, tarsi Robinzonas Kruzas įdirbęs žemę, Saulėn pakėlė net iš šviesaus atminimo Mamytės tėviškės Narvydžių kaime, Skuodo rajone parsivežtų retų veislių jurginų žiedus.
„Mama mėgo gėles iš „sengadynės“. Kai žydi violetinės spalvos jurginai, man atrodo, kad ir mama šalia vaikšto“, – jausmingai atviravo poetiškos natūros gestų kalbos vertėjas.
V.Lukšas dar pasidžiaugė ir „Baltijos“, „Vyturio“ vadovų seniau ir dabar – Jono Juchnevičiaus, Raimondo Karčiausko, Dianos Rekašienės geranoriškumu, skiriant patalpas įvairiems kultūriniams renginiams.
„Knygų lentynas „Vyturyje“ augina, čia esančią biblioteką pagausina – praturtina, kaip tie mažučiukai Lietuvos šaltiniukai ir upeliai, patys skaitytojai, Palangos svečiai, nemažai paskyrė čia įvairiais laikais buvoję rašytojai, žurnalistai, poetai. Biblioteką sukūrėme kolektyviai su kolege – kultūrai atsidavusia tiflopedagoge Danute Balčiūniene. Ji pradėjo – aš tęsiu visiems naudingą veiklą. Buvo aklųjų kabinetas, buvo lentynose knygos Brailio raštu. Užsukantieji net laikinieji „Vyturio“ gyventojai, medikai iš Reabilitacijos centro, žiūrėk, paklausdavo: „O kur knygos regintiesiems?“ Kai pradėjome kaupti – ir susikaupė nemažas kalnelis, jau kelios lentynos, ir švytinčios žmonių akys viską iškalbingai pasako“, – ramiai dėstė žurnalistui kasdieninės kultūrinės veiklos vingrybes Vytautas Lukšas.
Tai šiam, drąsu tarti, sielovadininkui dar 2000-ųjų spalį kurčiųjų kūrybos almanache „Kai tylos per daug“ išspausdintą eilėraštį „Akimirkos Palangoje“ paskyrė kurčiųjų poezijos pavasario sumanytoja, vilnietė literatė Genovaitė Vladislova Bagačiūnienė:
... Ir pajusim, –
Nors jūra nutolo,
Vėl svajonėse grįžta visa.
Vis boluos
Mintyse iš tolo
Kopųs smėlis,
Jūros mėlis
Ir žmogaus
Gerumo šviesa.
Štai kas yra poezija. Meno gydanti magija prasideda mylinčioje širdyje.
„O kas padės silpnam, jeigu visi kalbės piktai ir špygom spardysimės?“ – tarsi savęs tylomis klausia Vytautas Lukšas.
O kas padės silpnam? Tik saulėjautai, menui atviri. Nes, kaip sakė R.Lovelis, visi nuostabūs jausmai pasaulyje sveria mažiau už vieną gerą darbą.

Danutės Balčiūnienės Amerika nesužavėjo
O štai ir vėl „Vyturyje“ šypsosi kita, unikalia dvasios šviesa ir šiluma visus seniai praturtinanti kultūrininkė – idealistė Danutė Balčiūnienė. Sielos žmogus. Idealistė. Lietuvos patriotė. Literatų, dailininkų, teatralų globėja. Aklųjų ir neregių mokytoja, profesiškai – tiflopedagogė.
Gimusi netoliese – Eglynų kaime, šalia Plikių, o Klaipėdoje įgijusi lietuvių kalbos mokytojos – režisierės specialybę, ponia Danutė tikrai ponia vadintina, nes ir dabar tebevadovauja Klaipėdos regos ugdymo centre pačios suburtam teatrui.
Įdomu pastebėti, kad ponas Vytautas Lukšas yra vertėjavęs gestų kalba kurtiesiems ir jie plojo kolegės Danutės aklųjų spektaklio vaidintojams.
Danutė Balčiūnienė, ačiū jai, dar 2000-ųjų kovo 30-ąją „Vyturyje“, didžiojoje salėje, surengė Palangos ir Klaipėdos satyrikų vakarą – susitikimą, kuriame dalyvavo ir 2011 metų birželio 1-ąją netikėtai mus palikęs tų metų geriausios Lietuvos vaikų knygos autorius, LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rimantas Černiauskas. Žmonės džiaugėsi, mes – irgi, ir ...
Tyla. Išgirdome, jog gerbiama Danutė – Amerikoje.
Praėjusį trečiadienį „Vyturyje“ pajūrio krantų duktė atsivėrė: „Ne man Amerika. Mano siela ir čia paukšte skraido, nors uždirbu keliskart mažiau. Amerika – „pagerintas kalėjimas“ geidžiančiam pasipinigauti lietuviui. Žinoma, kultūrininkui yra ir ten ką veikti, kad ir lituanistinėse mokyklėlėse. Prie manęs kibliau, negu Šaipių erkės kimba ta kultūrinė veikla. Klaipėdoje, Palangoje aš savesnė.
O „Vyturio“ bibliotekoje pirmosios knygos – žmonių dovanotos. Ir pačių poetų rašytojų. Antai – R.Černiausko, šalia – buvusio ilgamečio Klaipėdos aklųjų kombinato direktoriaus, „Eldijos“ leidėjo, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Juozo Marcinkaus, poeto-marinisto Vytauto Brenciaus, čia rasi sostinės ir rajonų literatų širdies daleles. Svarbu, kad žmonės skaitytų, kad gerbtų, jaustų gimtosios kalbos grožį, meną širdyse. Štai, todėl čia ir turime būti, kurti Ameriką ant Baltijos kranto“, – tvirtai kalbėjo Danutė Balčiūnienė.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".