Biblioteka ir mokyklos – šviesos skleidėjos (Garbė tam, kam rūpi Palangos krašto istorinė atmintis)

„Mums rūpi visa, kas liečia Palangą – atsiminimai, rankraščiai, nuotraukos, mažiausia kelių eilučių žinutė periodinėje spaudoje ir visų laikų Palangoje leisti, leidžiami laikraščiai, žurnalai, almanachai, knygos. Visa, kas spausdinta, „drukavota“. Taip pat biografinės žinios apie visus spaudos bendradarbius. Iškiliuosius palangiškius. Mes jau seniai kaupiam kraštotyrinę medžiagą. Pagal temas. Architektūra. Literatūra. Dailė. Juk toks ir tikslas – kaupti ir šventai saugoti šiandienos periodinę informaciją rytdienos skaitytojų akims. Tai yra labai vertingi Palangos krašto istorinės – kultūrinės atminties langai“, – „Palangos tiltui“ birželio 22-ąją kalbėjo kuklumu ir darbštumu žinoma, net keturis dešimtmečius Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriaus vedėja Bronislava Spevakovienė.

Kada baigiasi kultūra?

Žinių apie mūsų Palangą, joje gyvenančius iškilesnius palangiškius žvalgosi studentai ir enciklopedijų redaktoriai, mokytojai, ogi kiekvienas inteligentas, kuriam dar rūpi pažinti savo gyvenamąją vietą, Palangos charakterį, jos istorines-dvasines gelmes, nes... be šaltinio ir pažinimo jūros neatrastum. O bibliotekos vaidmuo naujausiais laikais ypač atsakingas, ji gaivina žmogaus sielą, širdį, akis kaip virš jūros tarp Palangos – Šventosios spindinti vaivorykštė.

Juk kultūra baigiasi ne tada, kai deginamos knygos, bet tada, kai knygų niekas nebeskaito, kai dingsta susidomėjimas dvasinėmis vertybėmis, o rūpinamasi, kad stabiliai funkcionuotų tik... virškinimo traktas.

„Aklo kačiuko“ sindromas, nenoras šviestis nedovanotinai pražūtingas ir netgi amoralus. Tačiau čia pat derėtų pasidžiaugti, kad palangiškių bibliotekininkių veikla pastaraisiais metais pilna kuo šviesiausių akcentų, tad „dvasinis gaisras“ niekam negresia. Ir Bronislava Spevakovienė, jeigu tik ką domintų, apie Palangą galėtų pasakoti kiaurą parą, tačiau svarbiausia, kad pastaraisiais metais Kraštotyros skyriaus lentynos pastebimai turtingesnės.

„Palangos šeimoje“, tarp jūros ir svečių

1991 metų kovo 7 dieną miesto tarybos savaitraštyje „Palanga“ išspausdinta sykiu su tuomečiu laikraščio atsakinguoju sekretoriumi, sąžiningu, kruopščiu žmogumi Raimondu Andziuliu parengta publikacija „Palangiškiai, „Palanga“ ir... mūsų dvasios duona“. Miesto bibliotekoje diskusiją už „Apvalaus stalo“ surengė tuometė bibliotekos vyr.metodininkė Audra Lukauskaitė. Tai jos šviesiam atminimui skirta pernai išleista ir palangiškių ypač pagarbiai pasitikta monografija. O minėtoji diskusija buvo pirmasis unikalus spaudos darbuotojų – profesionalų susitikimas su Palangos dvasiniam gyvenimui, jo kokybei neabejingais vietos inteligentais, vienaip ar kitaip turinčiais įtakos šio krašto „kultūrinės meteorologijos“ procesams. Svarbiausia – nebuvo nė vieno abejingo. Svarstėme, diskutavome, šiek tiek ginčijomės, bet visi diskusijos –
„Apskritojo stalo“ dalyviai vieningai pritarė laikraščio „Palanga“ leidybai ir periodinės spaudos renesansui Palangoje. Tai buvo nuostabi galimybė kiekvieno palangiškio – asmenybės saviraiškai, demokratinei – idealistinei minčiai reikšti, kad sėkmingiau Palangoje būtų sprendžiami ne tik ekonominiai, finansiniai, socialiniai klausimai, bet ir moraliniai, kad rūpėtų istorinių palangietiškosios gyvensenos šaknų paieškos, kad kuo daugiau sukauptume ir marinistinių žinių apie Baltijos jūrą, žvejybą. Čia ir šiandien cituotinos buvusios Istorijos muziejaus vedėjos Bangos Bartkevičienės mintys: „Kviečiu negyventi „valdiško“ gyvenimo.  Daugiau svajokite. Žmogų glumina „strategija“, „industrija“. Juk turime į ką remtis, – pažadinkime istoriją, atgaivinkime papročius“.

„Pažadinkime istoriją...“

„Pažadinkime istoriją...“ ...Nes ne viskas būna blogai išgyventame žmogaus ir bendruomenės laike. Tai įrodė ir po 60 metų Palangoje atgimęs oficialus periodinis leidinys – laikraštis „Palanga“. Tada jau nebuvo nei Centro Komiteto, nei Cenzūros, todėl buvo galimybė diskutuoti nesivaržant ir stebint, kaip į mūsų Palangos kasdienybę veržiasi vakarietiškos idėjos, kaip lietuviškoji tautinė kultūra, mokykla išsivaduoja iš ideologinių suvaržymų. Laikraštis Palangai buvo būtinas, kaip Arpas sovietinio kolūkio grūdų sandėlyje – daigiems grūdams atskirti nuo pelų, kitokių amoralių šiukšlių.

Tuomečiame pokalbyje daug vertingų minčių išsakė buvę miesto tarybos deputatai Aldona Šeduikienė, Petras Grecevičius, Gediminas Kundrotas, Šventosios girininkas, išmintingas publicistas, visuomenės veikėjas Rimantas Kviklys, anuomet 1-osios vidurinės mokyklos dvyliktokė, spaudos bendradarbe tapusi Jurita Liachovičiūtė, tuomet Jaunimo kūrybos centro direktorius Virginijus Milinis, kultūros darbuotoja Marija Tamkevičienė, miesto tautodailininkų sekcijos narė Audronė Kurmanavičienė, kultūrininkė Birutė Aleknaitė. Tuomet Audra Lukauskaitė jai būdinga ryžtinga gaida, nes tokios jau yra Mergelės ženklo moterys, viešai pareiškė: „Pritariu Birutės Aleknaitės minčiai, kad neturime kultūros vystymo veiklos programos. Man yra tekę daug kartų bendrauti panašiuose į šį susiėjimuose, dalykiniuose žaidimuose. Nesutinku, kad problemas spręsti gali tik profesionalai“.

Kodėl asmenybei skausmingai daužytis „apribojimų kevale“?

Asmenybei visada nelengva. Provincialumas yra tasai kevalas, žabojantis asmenybės mąstymo laisvę. Ribotumas. Tai pavojinga visais laikais. O kad neliktum tarnu – provincijos įkaitu, reikia lavintis, šviestis, judinti pažinimo geidžiančią mintį iki paskutinio saulėlydžio.

Bibliotekos Palangoje ir Šventojoje visada laukia žingeidžių, kaip pajūrio „horizontas be širmos“.

„Šiandien palangiškis – intelektualesnis“

„Kai prieš 40 metų pradėjau darbuotis Palangos miesto bibliotekoje, nebuvo Kraštotyros skyriaus. Buvo kortelinė kartoteka apie Palangą. Kaip žvejai nuo jūros tilto, su tada pasirašinėjusia ir palangiškiams žinoma Audra Lukauskaite ir visos bibliotekininkės gaudėme ir fiksavome kiekvieną Vlado Čilinsko ar kitų neetatinių korespondentų žinutę Klaipėdos, Kretingos ir Vilniaus periodikoje. Pradėjom nuo „nulio“. Tarybiniais metais Palangoje – nieko spausdinto, jokio rimto leidinio ar knygos. Ilgainiui atsirado „Jungtinė kartoteka“, „Vieninga analizikos duomenų bazė“, o artyn šių dienų – kompiuterizacija, internetiniai portalai, galinga informacinė viso pasaulio „virtualioji erdvė“. Smagu. Bet mes saugome, saugosime visus Palangoje leistus laikraščius.

Du pastarieji dešimtmečiai po „okupacinės – cenzūrinės tylos“ tarp 1991-2012-ųjų Palangoje „palijo“ laikraščiais. Palangiškiams jau savas žodis „Redakcija“. Čia buvo leidžiami laikraščiai: „Palanga“ (1991-1993), „Mūsų Palanga“ (1994), „Palangos savaitė“ (1998), „Palangos naujienos“, tebeleidžiami – nuo 1999 m. liepos 10 – „Vakarinė Palanga“ ir nuo 2000-ųjų vidurvasario – „Palangos tiltas“.

Laikraščių leidyba jau pažįstama ir Palangos mokyklose. Reikia pasidžiaugti, kad ką tik birželio 1-ąją pasirodė jau net 18-asis, puikiai Palangą reprezentuojantis Pradinės mokyklos leidinio „Mano mokykla“ numeris (direktorė Anglina Komarova, pavaduotojos – Nijolė Sabaliauskienė ir Loreta Dumčienė).

Mūsų miesto bibliotekoje yra daug vertingos kraštotyrinės, istorinės – kultūrinės medžiagos. Emilijos Adiklienės, Audros Lukauskytės, Igno Stropaus, Ado Sendrausko, Dainiaus Sobeckio ir kitų pastangomis sukaupta Palangos istorinė faktografija, išleistos knygos. Visas vertingasis palikimas neabejotinai, ženkliai papildys kuriamą Palangos krašto muziejų. Todėl raginu kiekvieną tęsti palangietiškąją „Šviesos estafetę“.

Smagu, kad palangiškiai ir jų svečiai nepasimeta informaciniame „vandenyne“. Priešingai, žmonės dabar daug intelektualesni. Knyga sužadina mintį, ji yra kultūros raktas. Biblioteka visais laikais buvo ir ilgai dar bus šviesos nešėja, dvasinių viešosios bibliotekos turtų saugotoja“, – neabejoja Palangos miesto savivaldybės Kraštoryros skyriaus vedėja Bronislava Spevakovienė.

 Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".